Ligita Juknevičiūtė
Kai dar buvau studentė, kokiam antram kurse nusprendžiau išsilaikyti teises. Paraleliai teorijai pradėjau vairuoti su instruktoriumi, tokį žiguliuką. Instruktorius atrodė visai nieko, bet nuolat man sakė pastabas, vos įsėdus į automobilį pajusdavau įtampą, ir vairuoti sekėsi prastai. Vienintelis jausmas, kurį atsimenu iš tų jo pamokų, – pojūtis, kad baisu, kad nesigauna, kad vis kažką darau ne taip ir sukeliu avarines situacijas, nors teoriškai viską žinau, nepavyksta nei tų bėgių perjungti, nei normaliai iš vietos pajudėti neužgęstant, nei kelią matyti ir nebijoti ką nors užkabinti.
Aišku, po į teisių kainą įskaičiuoto laiko instruktorius konstatavo, kad nieko man neišeis, teks imti papildomų pamokų, kurios ir kainuos papildomai. Na, reikės tai reikės, gal tai buvo jo taktika, o gal tas instruktorius taip tiesiog dirbo, buvo plepus ir vertintojas, ir įsivaizdavo, kad nuolat sakyti pastabas mokiniui yra normalu, nežinau.
Savaitgalį grįžau namo į Šiaulius, pasakiau, kad nieko man su tuo vairavimu nesigauna. Tėtis sako: na, pavažiuojam, paveši mane iki garažų, pažiūrėsim, ką išmokai. Įsėdam į jo mašiną, Volgą, kuri, oho, ką reiškė mano tėčiui, bet jis ramus. Užvedu variklį. Jis tyli. Pradedu judėti. Tėtis tyli. Sakau: o tu man nieko nenori pasakyti? Sako: o kam? Juk viską žinai. Vairuok.
Aš atsipalaiduoju, pajuntu dėkingumą ir pasitikėjimą savimi, jaučiu, kad stresas ir įtampa traukiasi, susikaupiu ir ramiai važiuoju. Rodau posūkius, stabdau neužgesdama, bėgius ramiai perjunginėju irgi be to tampymosi ir variklio užgesinimo.
Pasivažinėjom su tėčiu gal valandą, nepamenu. Jis beveik nekalbėjo, ramus, kaip visada, ir turbūt patenkintas, mėgavosi dukros studentės vairavimu. Kai sustojome, jaučiausi lyg vairuoju metus laiko, pati negalėjau atsistebėti, kad viena pamoka visiškai pakeitė mano gebėjimus ir įsitikinimą, ką galiu, o tėtis konstatavo, kad jokių papildomų kursų man nereikia, egzaminą išlaikysiu. Laiminga ir dėkinga už tokią vairavimo ir gyvenimo pamoką grįžau į Vilnių.
Atėjusi į paskutinę vairavimo pamoką, įlipau į mašiną ir pasakiau tam instruktoriui: dabar prašau man nesakyti nė žodžio, žiūrėkit, kaip moku. Jis nebuvo patenkintas, bet tylėjo. Pravažiavome kaip visada per Vilnių, kai sustojome, tik atsiduso, pasakė, kad yra labai nustebęs dėl mano pažangos, ir palinkėjo sėkmės.
Aš vairuoju jau daugybę metų, bet ta vienintelė pamoka su tėčiu man liko atmintyje visam gyvenimui kaip universali, pritaikoma absoliučiai visur. Jeigu jūs norite gyventi, neleiskit niekam, kad jums knistų protą ir reguliuotų eismą, jeigu jau turite patys žinių ir neprašote pagalbos. Neleiskite kitiems spręsti, ką jūs galite, nes jūs galite tiek, kiek patys norite.
Tas automobilis ir yra jūsų gyvenimas, kaip banaliai tai beskambėtų. Visada šalia bus daug norinčių už jus nuspręsti, ko jūs verti, įspėti apie tykančius pavojus, atkalbėti nuo rizikos siekti savo svajonių, pakritikuoti, paburbėti, kad štai ir vėl jums nepavyko, tai rytoj irgi nepavyks. Tuomet mandagiai, bet ryžtingai tuos patarėjus užčiaupkite, tada atsipalaiduokite ir ramiai, bet užtikrintai darykite tai, ką reikia.
Ramybė ir atsipalaidavimas yra dieviška būsena, tai turi būti visko pagrindas, o tuomet bus ir rezultatas. Sėkmės!
