Dr. Algis Krupavičius
Viešojoje erdvėje vėl atgijo kovos už „laisvą žodį“. Jose dalis žurnalistų bendruomenės ir juos palaikantys politikai skelbiasi, jog jie susitelkė prieš esą pavojingas valdančiųjų iniciatyvas, kurios sunaikins žiniasklaidos (suprask- LRT) nepriklausomumą. Tačiau klausimas paprastas: ar tikrai kalbame apie žodžio laisvę, ar vis dėlto – apie kėdes, įtaką ir dūmų uždangas?
Kas įvyko Seime?
Po nepalankių LRT audito išvadų Seime atsirado pataisos, kurios leistų LRT generalinį direktorių atleisti nebe 2/3, o 1/2 tarybos narių balsų. Be to, balsavimas būtų slaptas. Tai – europinė praktika, būdinga Skandinavijos šalims, Estijai, Nyderlandams ir kitoms aukštas žiniasklaidos laisvės pozicijas užimančioms valstybėms.
Paradoksalu, bet dalis žurnalistų bendruomenės tokį žingsnį pristato kaip „puolimą prieš nepriklausomą žiniasklaidą“. Tačiau ar tikrai LRT vadovo atleidimo taisyklių korekcijos yra grėsmė žodžio laisvei, o gal veikiau normalus demokratinės kontrolės mechanizmas?
Protesto paradoksai
Protestai – demokratijos dalis. Tačiau jie taip pat kainuoja. Scenos, plakatai, kasdien ir kurį laiką LRT transliuojamos „tylos minutės“, už kurias sumoka mokesčių mokėtojai, turi savo kainą. Bet čia yra pirmoji dūmų uždanga: nei protesto organizavimo išlaidos, nei visuomeninio transliuotojo naudojami ištekliai jam reikšti nėra aiškiai deklaruojami.
Skaidrumo šūkiais mojuojama, bet skaidrumas kažkodėl baigiasi ten, kur prasideda savo kiemas.
Ant plakatų atsidūrę politikai – Gitanas Nausėda, Inga Ruginienė, Remigijus Žemaitaitis – vaizduojami karikatūriškai, neretai su ties įžeidimo ribomis balansuojančiomis žinutėmis. Švelniai tariant. Kaip tai dera su žurnalistine etika ir pagarba diskusijai? Kaip dera su laisvo žodžio gynėjų retorika? Tebūnie tai retoriniai klausimai.
„Dūmų uždanga“ vietoj atsakomybės
Paradoksas, bet tie, kas galimai labiausiai žodžio laisvę varžo – LRT – pasiskelbia pagrindiniais jos gynėjais. Esminė problema šiandieninėje LRT yra nešališkumas, o tiksliau – šališkumas.
Valstybės kontrolės išvadose nurodyti trūkumai – neskaidrumas, valdymo problemos, nenuosekli finansų kontrolė. Tai tikros ir įvardintos problemos. Tačiau vietoj aiškaus plano ir pastangų jas spręsti ị viešumą metama emocinė korta: „laisvas žodis pavojuje“.
Protestais siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo LRT vadovybės nenoro ar nesugebėjimo atsiskaityti ir efektyviai valdyti instituciją. Ir viskas yra apverčiama aukštyn kojomis, o problema staiga tampa Seimas ir galimos LRT valdymo korekcijos.
Kur yra tikros laisvo žodžio problemos?
Lietuvoje laikas nuo laiko kaip visuomeninio transliuotojo pavyzdys primenamos BBC praktikos. Jos tikrai vertos dėmesio, tačiau labai dažnai jos cituojamos itin selektyviai. Matyt neatsitiktinai, itin svarbūs BBC nešališkumo standartai tokiose nuorodose pasilieka paraštėse. Nors kaip tik BBC nešališkumo taisyklėmis pirmiausia turėtų sekti visuomeninis transliuotojas Lietuvoje. Pagal BBC nešališka žiniasklaida turi atspindėti nuomonių įvairovę, vengti angažuotos kalbos, nerodyti asmeninių vertinimų, o ir apie protestus pranešti iš kelių perspektyvų, o ne iš vienos.
Ar ir kiek LRT šiuos principus taiko? Ar politiniai debatai, komentarai, ir vienų bei tų pačių šaltinių naudojimas nuolat tikrai atspindi visuomenės nuomonių įvairovę? Ar teisėta, kai pasinaudojant savo informacinėmis priemonėmis protestai rengiami visuomeninio transliuotojo eteryje?
Kiekvienas į šiuos klausimus gali sau atsakyti asmeniškai. Nors LRT tarybai irgi neprošal būtų atsakymų į juos paieškoti. Orientyru čia turėtų būti kaip tik šiais metais įsigaliojęs Europos žiniasklaidos laisvės aktas, kur visuomeniniams žiniasklaidos paslaugų teikėjams numatyta pareiga, jog jie būtų ne tik forumas viešoms diskusijoms, bet piliečiai galėtų gauti nešališką ir kokybišką informaciją.
Ar absoliučios daugumos taisyklė sprendimų priėmime yra grėsmė LRT nepriklausomumui?
Arba trumpai apie Seimo siūlymus. Taikyti absoliučios daugumos taisyklę, priimant esminius sprendimus, LRT taryboje, kai absoliuti dauguma yra 7 balsai yra logiškas ir geras sprendimas. Jis geresnis nei dabar esama 2/3 daugumos taisyklė, kuri reikalauja 8 balsų iš12 narių.
Kodėl 7 balsai sprendimui priimti geriau tinka mažoje, t.y., vos 12 narių taryboje, palyginus su 2/3 dauguma (8 balsai)? Padidinus balsų skaičių nuo 7 iki 8, vienas papildomas narys įgyja faktinę galią blokuoti kiekvieną sprendimą. Veto galimybės išplečiamos ir smarkiai išauga aklavietės arba sprendimo nepriėmimo (pato) rizika. Absoliuti dauguma sprendimų priėmime užtikrina, kad taryba galėtų efektyviai priimti sprendimus. Dar daugiau, tai yra racionalus, demokratiškas ir Europoje įprasta sprendimų priėmimo norma. Kaip ir slaptas balsavimas yra europinė norma, apsauganti nuo politinio spaudimo.
Jei tikėtume protestų organizatoriais, Lietuvai gresia laisvos žiniasklaidos žlugimas. Bet spaudos laisvės indekse Lietuva jau kelerius metus iš eilės yra 13- 14 vietose – aukščiau nei Austrija, Belgija, Ispanija ar Prancūzija. Dar daugiau, šio indekso balai net pakilo nuo 81.73 buvusių 2024 m. iki 82.27 jau 2025 m.
Ar tikrai esame ant laisvo žodžio bedugnės krašto? Ar galbūt kažkas tiesiog… labai nenori prarasti įtakos?
Viešojoje erdvėje bandoma sukurti įspūdį, kad valdžia puola žiniasklaidą. Tačiau žvelgiant į faktus, kitų Europos šalių praktiką, aiškėja kita tikrovė: protestai ne tiek gina žodžio laisvę, kiek saugo esamą LRT vadovybę, nors pokyčių LRT valdyme reikia.
Kartais pakanka tiesiog pasakyti garsiai: karalius nuogas. Ir tada dūmų uždanga išsisklaido. Tik toli gražu ne visada.
