Tomas Senūta
Beveik nieko. Nors ir šis tas. Be abejo, kalbu apie triuškinantį Orbano ir „Fidesz“ pralaimėjimą Magyarui ir „Tisza“ vakar.
Iš karto pereinu prie temos, dėl kurios visi labiausiai užsidegę. Kokie iš tikro dabar bus Vengrijos santykiai su Rusija, Ukraina ir ES? Matau, kaip vieni yra ekstazėje dėl to, kad „ruzzijos, putino ir lavrovo pakalikas nueina į istorijos šiukšlyną“, esą Magyaras pasižadėjo „atsisakyti nuolaidžiavimo Rusijos naftai“, visomis išgalėmis remti Ukrainą, būti geriausiu Uršulės von der Leyen draugu ir t. t. Kiti gi lygiai dėl tų pačių priežasčių puolę, jei ne į neviltį, tai į didžiulį nusivylimą, ir kai kur randu net tokių komentarų kaip „p*zdiec Vengrijai“.
Nei velnio. Tiesa, dėl Orbano ir istorijos šiukšlyno bei dėl Vengrijos ateities klausimai lieka atviri. Kaip buvęs profesionalus prognozuotojas, toliau laikausi savo tvirtos nuomonės – tokiuose dalykuose tik Dievas težino.
O štai dėl Magyaro didžiulio ukrainofiliškumo bei tokio paties rusofobiškumo – šyvos kumelės briedas. Nieko panašaus nėra. Siūlau ir mūsų ukrainofobams bei rusofobams gerokai apsiraminti – kvailos tos jūsų ekstazės, tiek džiugiosios, tiek liūdnosios. Realybė Vengrijoje yra kitokia.
Žemiau yra labai šviežio, prieš pat rinkimus, Magyaro Vengrijos spaudai duoto interviu ištrauka. Išversiu:
„– Dabartinis ministras pirmininkas sakė, kad stebės, kaip „proukrainietiška vyriausybė“ derėsis su Rusija. Ar jūs pats sėstumėte prie derybų stalo su Vladimiru Putinu?
– Baikime juokus. Nemanau, kad baigiantis kadenciją ministras pirmininkas pats rimtai taip mano, kai tokius dalykus sako eteryje.
Niekas nenori proukrainietiškos vyriausybės Vengrijoje. Visi nori provengriškos vyriausybės, ir tikimės, kad tokia bus po balandžio 12 d. Būtų malonu turėti vyriausybę, kuri spręstų tikras Vengrijos žmonių problemas.
Žinoma, jei taip bus, turėsime susėsti prie derybų stalo su Rusijos prezidentu. Nei Rusijos, nei Vengrijos geografinė padėtis nepasikeis. Mūsų energetinė priklausomybė taip pat išliks dar kurį laiką. Reikia stiprinti diversifikaciją, bet tai neįvyks per naktį. Jei reikės, derėsimės, bet draugais netapsime.“
Taigi, iš esmės jis atkartojo tą pačią poziciją, kurios laikėsi Orbanas su „Lavrovo pakaliku“ Vengrijos užsienio reikalų ministru Šijarto. Orbanas jau labai daug nuveikė diversifikuodamas energetikos šaltinius ir taip mažindamas energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Magyarui teks geras palikimas. Bet ir toliau dėl energetikos su Rusija derėtis jis žada, atsisakyti nė iš tolo neketina. Skelbia, kad Rusija nėra draugai. Puiku – lygiai tą patį skelbė ir „Fidesz“. Dar „Fidesz“ skelbė, kad Rusija yra tokie labai svarbūs partneriai, kuriuos saugumo požiūriu reikia laikyti per patrankos šūvio atstumą. O saugumą stiprinti reikia investuojant į Vengrijos gynybą, bet jokiais būdais ne į Ukrainos. Kaip matote, viskas atitinka.
O tai kokios iš viso yra to Magyaro politinės ir geopolitinės pozicijos bei kuo jau jis taip labai skiriasi nuo Orbano?
Magyaro politinės ir geopolitinės pozicijos yra jokios, o kuo jis skiriasi nuo Orbano – neaišku. Aišku, kad jis yra buvęs Orbanui labai artimas žmogus. Ir… paskaitykite pasidalintą įrašą žemiau – teisybę rašo.
Bendrai paėmus, tas Magyaras – tas pats, kaip būtų, jei mūsų Žemaitaitį su Nausėda kartu sudėjus ir dar kvadratu pakėlus. Aukštas ir gražus demagogas – kol kas tiek.
Tai ko iš jo politikos tikėtis?
O velnias žino. Reikia kol kas stebėti. Aš kol kas taip spėju, kad varys įvairios demagogijos ir tiek – vieną kalbės vengrams, kitą – Uršulei, trečią – dar kam nors ir t. t. Spėju, nežinau.
Beje, Magyaras Ukrainos atžvilgiu per daug kitoks nei Orbanas būti negali. Tai ne Orbanas yra (bent jau lietuvišku požiūriu) antiukrainietiškas – tai vengrai tokie yra. Todėl jie būtent ir išsirinko Orbaną. Na, kaip kažkada antisemitai vokiečiai rinkosi Hitlerį. Antiukrainietiškumas yra vengrų kolektyvinėje sąmonėje. Kažkas panašaus kaip pas mus antirusiškumas bei antilenkiškumas (beje, antisemitizmo pas mus irgi pilna, ko nepasakysi apie vengrus).
Istoriškai taip Vengrijoje susiklostė po Pirmojo pasaulinio karo. Su Slovakija ir jugoslavais, kuriuos prarado vengrai, jie kažkaip sugebėjo susitaikyti. Gi su Ukraina ir Rumunija – ne. Pyksta, kam jų žemes atėmė ir vengrus skriaudžia. Ant Rusijos jie irgi pyksta, bet ne taip labai. Anie bent iš jų jokių žemių ir jokių vengrų neatėmė.
Manote, kad Orbanas šiaip sau, iš durnumo, rinkosi rinkimų strategiją visaip varyti ant Magyaro, kad šis labai proukrainietiškas? Ne kitaip darė nei mūsų konservatoriai, visus savo priešus išvadindami prorusiškais. Ne, visiškai kvailu jis tikrai nėra. Žino, kas vengrus veikia. Konservatoriai žino, kad dalį lietuvių veikia kaltinimai prorusiškumu. Orbanas žino, kad nemažą dalį vengrų veikia kaltinimai proukrainietiškumu.
Todėl Magyaro sėkmę nulėmė tikrai ne tai, kad vengrai patikėjo, jog jis proukrainietiškas, bet būtent atvirkštinis dalykas – kad vengrai nepatikėjo, jog jis proukrainietiškas.
Bet kodėl gi taip atsitiko?
Pripažinsiu, tai, kad Orbanas pralaimės tokiu dideliu rezultatu, man pačiam buvo netikėta. Kad jis pralaimės, kalbėjau dar prieš metus. Jau tuomet tokios buvo nuotaikos Vengrijoje. Prieš tris savaites, kai ten lankiausi, jos buvo Orbano naudai lyg ir kažkiek pagerėję. Suabejojau ir aš. Bet grįžęs sekiau rezultatus, kaip per tas tris savaites Orbano palaikymo kreivė visą laiką važiavo žemyn. Galutinis „Fidesz“ rezultatas maždaug ir atitiko tas kreives – 38,43 proc. balsų.
Toliau – tik mano, todėl preliminari nuomonė, kas tai lėmė. Tikiuosi ateityje dar ją pakeisti ir (arba) papildyti. Rimtų analizių dar nemačiau, o ir dar per anksti. Vadovautis vien savo žiniomis ir praktika nemanau tinkama – to per mažai. Nors ir drįstu teigti, kad Vengriją ir jos politiką turbūt išmanau geriausiai Lietuvoje.
Jei grynai subjektyviai – man Orbano rinkiminė kampanija pasirodė „neskani“. Galbūt ir vengrams? Varė bjauriau nei mūsų konservatoriai ir panašūs, tik kad į kitą pusę. Mano katalikiška sąžinė sako, kad būdai ne visuomet pateisina tikslą. Nepatikėjo vengrai „perlenkta“ Orbano propaganda.
Pats Orbanas „ant savo galvos“ sukonstravo tokią rinkimų sistemą, kurią pavadinčiau „laimėtojas pasiima viską“. Jei Vengrijos rinkimų balsus perkeltume į mūsiškę rinkimų sistemą, jis būtų gavęs daugiau mandatų.
Nelaimėjęs, bet. Kartais tavo paties padaryta lazda atsisuka ir kitu galu.
Vienareikšmiškai nepadėjo Trumpo parama ir Vanco atvykimas. Netinkamas tam momentas. Europa šiuo metu nusisukinėja nuo Trumpo, net Italija. Aišku, kodėl. Nesakau, kad teisingai daro, o tik kad taip yra. Orbanas ypatingai mynė ant Trumpo taikos pažadų. Šiemetiniame CPAC Budapešte prieš 3 savaites ta taikos tema jau taip garsiai nebeskambėjo. Vengrams galėjo pasirodyti ir taip – ne tik kad visiškai nėra žadėtosios taikos Ukrainoje, bet ir perspektyvos lieka neaiškios, o čia Trumpas dar ir vieną karą Irane pradėjo.
Vengrija turi ir savų problemų su ekonomika, aukštas korupcijos indeksas ir t. t. Žinoma, o kas jų neturi? Bet žmonėms tai visų pirma rūpi ir skauda, matyt, tikisi, kad kas nors kitas gal susitvarkys su tomis problemomis geriau.
Galiausiai vienu iš svarbiausių faktorių man atrodo tai, kad vengrai yra labai demokratinės politinės savimonės tauta. Gal net viena iš labiausiai tokių Europoje ir net pasaulyje. O, kaip tai skiriasi nuo Lietuvos!… Absoliutus kontrastas. Demokratija (ne šiuolaikinė, žinoma) ten atsirado dar seniau nei Anglijoje ir panašiu būdu. Jos tradicija buvo pertrūkusi tik sovietmečiu. Net ir tais laikais vengrai sugebėjo tapti absoliučia sovietinio bloko išimtimi. Net būnant „po Stalinu“ daugmaž laisvi demokratiniai rinkimai ten vyko iki pat 1948 m. Demokratija nebuvo dingusi ir per visus 150 metų, kai juos valdė turkai, nei tuo labiau tuomet, kai valdė austrai.
Atsitiko labai paprastai – vengrai nusprendė, kad 16 metų valdyti tam pačiam žmogui yra per daug. Pagal M. Thatcher išsakytą principą, kad politikus reikia keisti kaip kojines dėl tos pačios priežasties.
Kažkas panašaus kaip buvo Baltarusijoje 2020 m. Tie visi protestai prieš Lukašenką ir pan. Daliai žmonių, ypač jaunesnių, tas Lukašenka tiesiog įgrįso iki gyvo kaulo. Bet… kai jų klausinėdavo, ar pageidauja perkeisti Lukašenkos kursą nuo Maskvos į Vakarus, jie atsakinėdavo, kad ne. Jie tiesiog norėjo pakeisti Lukašenką, o ne jo kursą. Tas pats su vengrais.
Iš kitos pusės – labai smarkiai ne tas pats. Kaip amen poteriai mums kasdien kalė į galvą, kad Vengrija yra apie tokį baisų autoritarizmą, žiniasklaidos ir teismų suvaržymą, kad akivaizdžiai ten yra kaip pas Lukašenką, jei ne ir dar blogiau. Įsivaizduojate sekančius rinkimus Baltarusijoje, kur paskelbiama, jog Lukašenka prarado vos ne du trečdalius balsų ir pralaimėjo, o jis tą pačią minutę skambina sveikinti ten kokios nors vietinės Tichanovskajos? Aš tai niekaip ne.
Norėtųsi lyg ir šioje vietoje padžiūgauti, kad tai pamatę gal dabar lietuviai savo nuomonėje apie Vengriją ir Orbano valdymą atsitokės. Bet nieko jie neatsitokės – netikiu. Apdurninti žmonės visuomet yra linkę savo durnumą išsaugoti.
Bet lygiai taip pat nereikia įsivaizduoti ir pasakų apie tai, kad Vengrijoje atsitiko kaip Lietuvoje – švietimą bei žiniasklaidą ten valdė Sorošas, visokie LGBT NVO bei Europos Komisija, todėl taip. Tokias eilines nesąmones jau porina visokie šveikauskai iš savo „20 proc. klubų“. Ir Sorošas, ir LGBT Vengrijoje veikia (o ką jūs manėte?). Bet jau tikrai jų veikimo galimybėms ten labai toli iki lietuviškų, ypač švietime. Visko Vengrijoje yra. Ir gerokai balansuotiau nei Lietuvoje. Nėra ten jokių „vienos tiesos“ monopolių.
Ir kodėl tie mūsų žmonės tiek nesąmonių paisto apie Vengriją?… Emociškai ir mane kabina jus visus iškeikti už tokius savo neišmanymus. Visus, beje. Po to pagalvoju – o juk reikėtų tuomet dar ir visą likusį pasaulį iškeikti, jei jau sąžiningai. Kitur tuo požiūriu nė kiek ne geresni. Pvz., nuvažiuoju į kokį Europos Parlamentą – randu neišmanymą tokį patį.
Nieko nepadarysi. Pvz., o kas ką galėtų papasakoti apie kokios Slovėnijos bei Kroatijos politiką? Išvis nei žodžio, manau. Nei apie tokią Čekiją ką nors labiau, manau. Tai kad ir po kokią Ameriką labai nedaug kas gaudosi. O Vengriją ir Orbaną bent jau visi labai gerai žino. Ką ten jau žino – visi net turi apie juos savo labai tvirtas nuomones šiais laikais!
Tai, be abejo, visų pirma paties Orbano nuopelnas. Ir tik jo. Vien jau tai yra labai daug tokios kaip Vengrijos šalies politikui.
Ar nueis jis į tą istorijos šiukšlyną?
Būtų ką analizuoti vien istoriškai, norint atsakyti į šį klausimą. Dabar, suapvalintai, Orbano „Fidesz–KDNP“ koalicija gavo 38 proc. balsų. Pvz., 1998 m., kai Orbanas gavo valdžią pirmą kartą, tų balsų buvo apie 42 proc. – labai panašiai. Bet tuomet prisikvietė daugiau ko į koaliciją ir pakako suformuoti daugumą. Šiuo metu tegali pritraukti vos 6 balsus iš „Mi Hazánk“. Taigi, valdančiosios koalicijos – niekaip. Beje, daugiau kaip 54 proc. balsų Orbano koalicija surinkusi niekada nebuvo. „Tisza“ šiuo metu surinko 53 proc. ir tokiu būdu gavo daugiau nei 2/3 mandatų parlamente – žodžiu, žymiai labiau iškraipytai nei gaunasi rinkimų sistemoje Lietuvoje. Proporcingo atstovavimo pagal surenkamus balsus ten trūksta.
Kaip ir akivaizdžiai trūksta daugiau politinių jėgų, platesnio spektro nei dešinioji pakraipa.
Orbanas jau pažadėjo dirbti su savo visuomenine baze ateinančiu laikotarpiu – labai išmintingas sprendimas. Todėl ir aš tame, kad šiuo metu jis buvo „pašalintas“, matau daug teigiamų dalykų. Šaltas dušas – visiems gerai. Iš daug ko girdėjau, kad darėsi arogantiškas, nesukalbamas, pernelyg užsisklendęs savo nuomonėje, mažiau mąstantis ir pan. Ilgas laikas valdžioje juk būtinai turi savo neigiamą poveikį.
Galiausiai, Orbanas jau buvo net 8 metams „iškritęs iš žaidimo“ Vengrijos politikoje, bet tik tam, kad daugsyk sėkmingiau grįžtų net 16-ai metų. Kas taip sugeba Lietuvoje? O ir šiaip pasaulyje? Šansų po 4 metų, kai tikėtina, jog dabar prie valdžios vairo stos visiškas demagogas, – apsčiai.
Todėl tikiuosi, kad Orbanui ir Vengrijai visa tai išeis tik į gerą.
O kaip ten bus iš tikrųjų? Nežinau. Neaišku. Gal tas Magyaras ims ir atsiskleis iš gerosios pusės, gal grįš Orbanas, gal atsiras naujų lyderių, o gal išvis į mus voš koks asteroidas, bus pasaulio pabaiga ir bus nebesvarbu. Variantų yra daugiau nei mes galime įsivaizduoti.
Palinkėčiau mums visiems baigti vaidinti dievus, kuriems viskas aišku ir jie viską žino. Dievas tokius išminčius labai greitai nužemina iki didžiausios pajuokos vertų kvailių.
To linkiu ir mums, ir Vengrijai.
