Ligita Juknevičiūtė
Dabar, kai atvėso ir sumažėjo turistų srautai, vėl su Artūru stengiamės kur nors nuvažiuoti, kažką naujo ir gražaus mūsų regione pamatyti. Neseniai pasiryžome aplankyti viešbutį Amanzoe Resort, kuriame buvo filmuojamas filmas „Ištraukti peiliai 2“ su Danieliu Kreigu ir kitomis pasaulinio garso žvaigždėmis. Tai nuostabus viešbučių kompleksas Peloponeso rytuose, kuriame susipina šiuolaikinė prabanga su antikiniu stiliumi ir vaizdais į Hidros bei Poro salas – žodžiu, tikras stebuklas, kur nakvynės paros kaina prasideda nuo 1000 eurų dviems.
Labai norėjau tą vietą pamatyti ir Artūrui parodyti – prieš tai dar pažiūrėjome filmą su vaizdais iš ten. Taigi nusigavome iki tos vietos – nors atstumas apie 200 km, važiavome virš dviejų valandų, nes didelė kelio dalis eina per kalnus. Pakeliui sustoję pavalgėme, pasigrožėjome nuostabiais vaizdais. Kai pagaliau pasiekėme viešbutį, paaiškėjo, kad jis labai saugomas ir be išankstinio susitarimo net į teritoriją nepakliūsi.
Apsaugos darbuotojas susisiekė su vadyba, ir gavau telefono numerį, kuriuo paskambinusi galėsiu susitarti, kada galiu atvykti ir apžiūrėti viešbutį – pavyzdžiui, būsimam straipsniui, vestuvėms, stovykloms, vaizdo ar foto reportažui ar būsimiems kino filmavimams. Kas ten žino – juk visi variantai įmanomi, tiesa?
Taigi nusprendėme keliauti toliau ir, pavyzdžiui, persikelti į Pirgoso arba Hidros salą, kur namą turėjo dainininkas Leonardas Cohenas ir kur nėra automobilių – tik asiliukai ir motoroleriai. Deja, ir ten nepavyko nukakti, nes dideli keltai tą dieną neplaukė, o į mažą laivelį Artūrui įlipti buvo per didelis stresas – laipteliai statūs, siauručiai, laivą siūbuoja. Po kelių bandymų supratome, kad tiek to – apsieisime ir be tų salų su asiliukais.
Grįždami užsukome į savo mylimą Nafplioną, pavalgėme, kaip visada tik ten, nuostabaus šaldyto jogurto iš aparato – ir grįžome namo.
Bet štai praeitą šeštadienį kelionė buvo sėkminga – kaip ir suplanavome, nuvykome į Olimpiją, olimpiadų sostinę. Visi žino šią vietą, iš kurios į šiuolaikines olimpiadas iškeliauja olimpinė ugnis. Ją, pagal antikines tradicijas, uždega vyriausioji žynė. Tą žynę vaidina kokia nors garsi graikų aktorė, tad antikinių šventyklų fone uždegama ugnis – lyg deivės tunikomis pasipuošusios ugnies uždegimo spektaklio dalyvės gyvai, manau, sukuria nepaprastą įspūdį.
Tada ugnis keliauja į tą valstybę, kur vyksta olimpiada. Antikos laikais jos vykdavo Dzeuso garbei. Dabar daugybė sportininkų irgi meldžiasi – kas žegnojasi, kas deda viltis į kitus dievus, bet turbūt beveik visi turi tvirtą žinojimą, kad sporte, kaip ir gyvenime, neužtenka tik treniruotis ir siekti tikslo – reikia sėkmės, dieviško palaiminimo, be kurio nenukrenta net lapas nuo medžio.
Taigi ir mums toji kelionė buvo sėkminga – nors ir su kamščiais, bet tikslą pasiekėme, viską apžiūrėjome ir pabuvome Antikos laikų dvasią išlaikiusiame archeologiniame komplekse. Stovėjau tarp tų kolonų ir mąsčiau apie tai, kad dar vaikas būdama, kažkokiame fotoalbume vis žiūrėdavau į tas tunikomis apsirengusias nimfas ir galvodavau, kaip norėčiau ten pakliūti! Į tą Graikiją… Bet tai juk neįmanoma – tai juk užsienis!
Ir vis dėlto atėjo ta diena, kai vaikystės svajonė išsipildė, nes Dievui nieko neįmanomo nėra. Graikija dabar lietuviams tapo tokia pat įprasta atostogų kryptis, kaip kadaise buvo Krymas, kuris, beje, pirmiausia buvo graikų! Gal vidutiniam statistiniam turistui tai ir nieko ypatinga, bet mums su Artūru tai buvo didelė pergalė ir išbandymas.
Strigome vėl grįždami kamštyje, bet nestresavau – šnekučiavomės, juokavome, tarsi sėdėti kamščiuose mums būtų visai normalus dalykas ir proga pabendrauti. Gal toji olimpinė dvasia įkvėpė, o gal mes patys graikėjame – mokomės iš jų ramybės, draugiškumo ir kantrybės?
Nes mes su Artūru pirmiausia esame draugai. Kartais jam sakau: „Žiūrėk, mes komanda. Dabar turim padaryti tą ir aną – kartu, nes taip reikia, jei norim gyventi Graikijoje ir be pagalbos iš šalies tvarkytis savo buitį.“ Ir Artūras puikiai tvarkosi – kantriai važiuoja apsipirkti ar leidžia man ryte ilgiau pamiegoti, jeigu jam jau nesimiega, o man dar reikia poilsio.
Graikai mums yra pavyzdys, nes jie irgi labai vertina šeimos ryšius, rūpinasi vieni kitais, gyvūnais. Mūsų kaime pilna kačių – jos ir mūsų kieme nuolat trinasi ir laukia maistuko. Atseit, tik mes galim jas išgelbėti nuo bado.
Einu pro kaimyną našlį – toks mielas vyriškis – žiūriu, pasidėjęs keturis dubenėlius, krauna katėms maistą. Pradėjau juoktis: „Aha, viskas aišku – dabar katės paės pas jus, o tada, lyg niekur nieko, pas kniaukdamos pas mus susirinks.“ Abu pasijuokėm. Na, taip jau čia sukasi reikalai.
Vienoje graikų mokykloje mūsų regione abiturientai nusprendė po egzaminų važiuoti į ekskursiją. Reikia autobuso, kainuos viešbutis, dar mokytojos turi lydėti – o joms irgi viskas kainuoja, be to, savaitgalis be šeimos. Lietuvoje paprastai tokios ekskursijos kainuoja tiek, kad net jei pusė klasės nevažiuoja, vis tiek visi kaštai pasidengia. O kai kam tiesiog per brangu.
Graikijoje tai sprendžia kitaip: tėveliai, turintys kokių nors verslų, įsteigė prizų ir paskelbė loteriją po eurą. Kas nori – perka vieną bilietą, kas nori – šimtą. Loterijoje gali dalyvauti visi abiturientų tėveliai, giminės, draugai – taip paremdami ne tik savo šeimos narį, bet ir tuos, kurie neturi galimybės nupirkti vaikui ekskursijos, taip pat mokytojas.
Spėkit, ar vaikai išvažiuos į kelionę? Aš spėju, kad taip. Bet svarbiausia – jie jau žino, kad antikinės olimpiados dvasia yra ne tik apie pergalę. Pirmiausia laimima vidinė kova – dvasios stiprybės ir harmonijos, žmogiškumo, draugystės, vienas kito palaikymo. O tada galima išbėgti ir ant bėgimo takelio.
