Algimantas Rusteika
Beprecedentis aukščiausio rango JAV kariuomenės vadų „valymas“ paaiškinamas tik kariuomenės vadovybės nepritarimu politinių vadovų idiotiškiems įsakymams. Nes už nepaklusnumą tokių masinių atleidimų JAV istorijoje iš viso nebuvo.
Franklin D. Roosevelt atleido admirolą James O. Richardson 1941 m., kai šis teigė, kad JAV nėra pasirengusios karui vandenyne ir reikalavo grąžinti laivyną į JAV teritoriją.
George S. Patton buvo nušalintas nuo Trečiosios armijos vadovavimo dėl nepaklusnumo. Jis buvo perkeltas vadovauti Penkioliktajai armijai — mažesniam vienetui, skirtam karo Europoje istorijai rengti.
Douglas MacArthur buvo atleistas Harry Truman dėl viešo nesutarimo su politika riboti Korėjos karą ir vengti karo su Kinija. Louis Denfeld buvo atleistas dėl prieštaravimo gynybos biudžeto mažinimui ir vadinamojo „Admirolų maišto“.
George W. Bush atleido generolą Michael Dugan už konfidencialios informacijos apie Irako oro smūgių planus paviešinimą. Barack Obama atleido generolą Stanley McChrystal už kritiką viceprezidentui Joe Biden, kuri pasirodė žurnale Rolling Stone.
Bet tai, palyginus su dabartine situacija, – smulkmenos. Per paskutinius 150 ikitrampinės JAV istorijos metų buvo tik 11 aukščiausių karinių vadų atleidimo atvejų. O per paskutinius 14 „trampinių“ mėnesių – jau 9. Be jokios abejonės, karinė vadovybė buvo išvaikyta dėl nepritarimo politinei valdžiai, ypač dėl skubotų ir neparengtų sprendimų dėl karo Irane.
Koks tas nepritarimas? Didelis karas reikštų JAV naują Vietnamą ir, po neabejotinų trumpalaikių taktinių pergalių, neabejotiną ilgalaikį strateginį pralaimėjimą. Tačiau net ir trumpa sausumos operacija JAV kariuomenės vadovybei gali būti nepriimtina dėl nuostolių, kurių nesugeba suvokti politinė vadovybė.
Kur pagrindinė kariuomenės problema, apie kurią niekas nekalba ir kurios dauguma nesupranta, nes tiesiog to nežino? Persijos įlankos klimatas. Kada kariaujama ne tik su priešininku, bet ir su oro sąlygomis – tokiomis, kurios gali būti stipresnės net už stipriausią pasaulio valstybę.
Numatomos temperatūros Persijos įlankoje jau 2026 m. balandžio gale – 35 °C dieną ir 27 °C naktį (tropinė naktis, kai ir sutemus nėra atvangos). Gegužę maksimali temperatūra dieną būna ir 42, ir 47 °C, birželį gali siekti iki 50 °C.
Aktyviam prisitaikymui prie klimato reikia 10–14 dienų. Kariai su maždaug 23 kg ekipuote susiduria su „drėgno termometro“ (vadinamuoju *wet bulb*) artimomis temperatūromis jau nuo 32 °C – tai reikalauja privalomo fizinės veiklos ribojimo. Persijos įlankos pakrantės salose temperatūra – viena ekstremaliausių jūrinių aplinkų pasaulyje.
Birželį atviri metaliniai paviršiai įkaista iki 71 °C, transporto priemonių vidus – iki 80 °C. Radarų ir ryšio sistemos pradeda dažniau gesti esant aukštesnei nei 49 °C aplinkos temperatūrai. Nuo gegužės „drėgno termometro temperatūra“ čia praktiškai kasdien viršija 35 °C – tai riba, kai žmogaus kūnas nebegali efektyviai vėsintis net pavėsyje. Ilgalaikės karinės operacijos lauke tokiomis sąlygomis fiziologiškai apskritai neįmanomos be mechaninės aušinimo pagalbos, kuri pati gali sugesti dėl karščio.
Žmogaus kūno normali temperatūra yra apie 37 °C, ir jis aušinasi garindamas prakaitą. Kai aplinkos drėgmė labai didelė ir temperatūra pasiekia bent 35 °C, prakaitas nebegali išgaruoti, kūnas nebeatiduoda šilumos. Tada kūno temperatūra staiga kyla iki 38–40–42 °C, smegenys ir širdis perkraunamos. Labai greitai ištinka šilumos smūgis ir mirtis.
Drėgnoje aplinkoje, kokia yra Persijos įlankos salose ir pakrantėje, labai dažnai pasiekiama ši „mirtina riba“. Net pavėsyje sėdėdamas ir nuolat gerdamas vandenį neišgyvensi. Ramybės būsenoje, nieko neveikiant, galima ištverti apie 1 valandą; su aušinimo liemene – šiek tiek ilgiau, bet vis tiek ribotai. Žmogaus kūnas fiziškai negali išgyventi ilgiau be dirbtinio aušinimo.
Ką tai reiškia kariuomenei? Tokiose sąlygose ilgai kovoti neįmanoma, technika dažniau genda, logistika (vanduo, kuras) tampa kritinė. Operacijos labai trumpos, vykdomos naktį arba labai trumpais intervalais dieną. Kiekvienam kariui reikia mažiausiai 10–15 litrų vandens per dieną. Šilumos smūgis tampa didesne grėsme nei priešas. Net elitiniai kariai praranda efektyvumą.
Kaip karinė technika veikia tokiame karštyje? Varikliai ir mechanika – oro tankis mažesnis, todėl mažėja galia. Aušinimo sistemos dirba ties riba. Alyva greičiau degraduoja. Elektronika – radarai, kompiuteriai, ryšio sistemos – perkaista. Ginkluotė – šaudmenys jautrūs temperatūrai, parakas gali degti nestabiliai.
Kiek efektyvūs kondicionieriai? „Abrams“ ir „Stryker“ turi aušinimo sistemas, tačiau jos apkrauna variklį ir mažina efektyvumą. Be to, tokia technika dronų kare Persijos įlankos regione vargu ar bus plačiai naudojama arba būtų greitai naikinama – tai rodo karo Ukrainoje patirtis.
Khark Island užėmimo atveju JAV kariams turėtų būti įrengiamos bazės ir palapinės, naudojami galingi generatoriai ir kondicionieriai. Dronų kare jie taptų taikiniais kaip tire, nes sala maža ir joje nėra kur pasislėpti. JAV karių šimtai karstų su *Stars and Stripes* – praktiškai garantuoti.
Taip, gali būti naudojamos aušinimo liemenės. Šaltų paketų liemenės veikia kaip „nešiojamas šaldytuvas“ iki 1–3 valandų, tačiau yra sunkios. Fazės keitimo liemenės naudoja specialias medžiagas, kurios tirpdamos sugeria šilumą ir palaiko apie 28–32 °C paviršiaus temperatūrą – jos lengvesnės nei ledas, bet veikimo laikas ribotas.
Yra ir ilgai veikiančios, skysčiu aušinamos sistemos – per liemenę eina vamzdeliai su cirkuliuojančiu skysčiu, kuris aušinamas išoriniu įrenginiu. Tokios sistemos naudojamos tankuose ir šarvuočiuose, tačiau dronų kare Irane jos vargu ar bus plačiai taikomos.
Net ir jas naudojant reikia milžiniškų kiekių energijos ir įrangos. Be perstojo karštyje veikiančių variklių, nes juos išjungus keliasdešimties tonų plieno šarvuota kovos mašina tampa orkaite. O ir didelių sausumos pajėgų karių į tankus ar šarvuočius nesukiši.
Pėstininkams dažniausiai naudojamos PCM arba ledo liemenės, tačiau problema ta, kad reikia nuolat keisti „šaltinius“ – tai reiškia sudėtingą logistiką (šaldymą, tiekimą). Specialiosios pajėgos prieš operacijas naudoja vadinamąjį *pre-cooling* – kūno temperatūros sumažinimą prieš krūvį. Tačiau tai ne panaikina karščio pavojų, o tik suteikia šiek tiek daugiau laiko veikimui: ekstremaliomis sąlygomis šiluminio smūgio ir mirties rizika nukeliama nuo pusvalandžio iki daugiausia 2 valandų.
Tokiose vietose klimatas tampa „ginklu“. Priešas yra ne tik kariuomenė, bet ir karštis, drėgmė bei logistika. Gynėjai, prisitaikę prie klimato, turi pozicijas, tunelius, požemines bazes, jiems reikia mažiau judėti. Puolantiesiems būtina rotacija – kariai keičiami kas 30–90 minučių, o pakeistiesiems būtinas poilsis ir aušinimas.
Tokiu atveju puolėjas visada greičiau pavargsta, daro daugiau klaidų, o gynėjas turi mažesnį judėjimo poreikį ir geresnį išgyvenamumą. Klimatas tampa „gynybiniu ginklu“. Tai jau ne „klasikinis mūšis“, o kova prieš klimatą ir priešą vienu metu.
Tai nereiškia, kad tokio karo neįmanoma laimėti. Tačiau kaina būtų visiškai kitokia. Net užėmus tą pačią Kharko salą, situacija taptų tokia: „užėmėme salą, bet esame atviri ir kepame karštyje“. Pagrindine problema taptų ne puolimas, o išgyvenimas ir karių gyvybių apsauga vietovėje be priedangos, kur jie mažoje teritorijoje taptų lengvais taikiniais.
Net su stipria oro ir jūros kontrole tai būtų galima tęsti ne ilgiau nei kelias savaites. Sala taptų milžinišku logistikos objektu su didžiuliais kuro (aušinimui) ir vandens poreikiais. Sekinimo ir nuolatinio apšaudymo strategija greitai taptų nepakeliama.
Taip, JAV kariuomenė vykdė operacijas karštame, bet ne tokio drėgnumo sausumos klimate Irake ir Afganistane. Tačiau tai buvo daroma ne vienai, o daugelio šalių koalicijose, su daug didesnėmis pajėgomis ir po ilgo planavimo bei pasirengimo.
Neabejoju, kad būtent dabartinė Baltųjų Rūmų improvizacija su menkomis pajėgomis, be logistikos ir rimto planavimo, metant karius žūti pagal momentines politinės vadovybės emocines užgaidas, ir sukėlė JAV kariuomenės vadų nepasitenkinimą.
Nes jie gerai mato, su kuo turi reikalą, ir supranta, kad dėl didžiulių nuostolių bei galimos karinės nesėkmės tie patys politikai vėliau apkaltins būtent juos.
