Jonas Ivoška
Akivaizdų melą tikriausiai retas pripažintų kultūringumo požymiu. Valstybės vardu įstatymais leidžiamas ir teismų skleidžiamas melas, manytina, nėra mažiau kenksmingas už melą buitinėje aplinkoje. Tačiau įstatymais įteisintas melas Lietuvos valstybės institucijų yra uoliai saugomas. Kaip jis pasireiškia ir kaip į jo kritiką reaguojama Konstituciniame Teisme bei LR Seime?
LR Konstitucijos 7 straipsnis skelbia negaliojančiu bet kurį įstatymą ar kitą aktą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 109 straipsnis įpareigoja teisėją, nagrinėjant bylą, vadovautis tik įstatymu.
Konstitucijos 112 straipsnis nustato, jog duodamas priesaiką teisėjas įsipareigoja vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą. Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad teisėjo byloje priimtas aktas, jeigu jis neatitinka įstatymo, tuo pačiu yra ir priešingas Konstitucijai.
Būdamas priešingu Konstitucijai, teismo aktas pagal Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą yra negaliojantis. Tai reiškia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, gavęs kasacinį skundą, kuriame skundžiamas akivaizdžiai neteisėtas apeliacinės instancijos teismo aktas, negali jo palikti galioti. Tyčinis tokio akto palikimas galioti – nors jis prieštarauja įstatymui ir, tuo pačiu, Konstitucijai – Konstitucijos 7 straipsnio požiūriu laikytinas kėsinimusi į konstitucinę santvarką.
Įstatymas (Civilinio proceso kodekso 346 straipsnis), leidžiantis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui palikti galioti Konstitucijai priešingą teismo aktą, faktiškai tampa įstatyminiu melu dėl Konstitucijos normų viršenybės. Pavyzdžiui, 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. DOK-2820 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ignoruodamas Konstitucijos 7, 109 ir 112 straipsnių privalomumą, paliko galioti (iš esmės įteisino) įstatymui prieštaraujančius pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų aktus, motyvuodamas tuo, kad būtina pagrįsti, „jog šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui“.
Tai reiškia, jog teisėjų požiūriu teisės pažeidimas savaime nelaikomas blogiu, net ir tais atvejais, kai juo šiurkščiai pažeidžiami teisėti žmonių interesai. Daug svarbiau, ar dėl to klausimo egzistuoja oficialus teisės išaiškinimas. Jeigu tokio išaiškinimo nėra, žmogaus teisės ir teisėti interesai gali būti nepaisomi ir trypiami.
Būtent dėl tokių akivaizdžiai antikonstitucinių Civilinio proceso kodekso normų, leidžiančių Lietuvos Aukščiausiajam Teismui faktiškai įteisinti teisinį nihilizmą, savo laiku kreipiausi į LR Konstitucinį Teismą su konstituciniu skundu ir pateikiau peticiją LR Seimui.
Konstitucinis Teismas, užuot ištyręs Civilinio proceso kodekso normų atitiktį Konstitucijai, man pagrasino bauda už šio teismo trukdymą, o Seimo Peticijų komisija nusprendė tiesiog neteikti Seimui svarstyti pasiūlytų Civilinio proceso kodekso pataisų.
Kyla pagrįstas klausimas: kas Lietuvoje yra svarbiau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams suteikta laisvė vykdyti pasirinktinį teisingumą ar visuomeninis interesas apginti žmogaus teises, užtikrinant šalies civilizuotumą ir valstybingumo kultūrą?
