Ligita Juknevičiūtė
Jeigu puikybė yra didžiausia nuodėmė, nes viską esame gavę iš Dievo, tai nenuostabu, kad šiais narcizų laikais prasidėjo šios ydos šalinimas.
Pastaruoju metu vis pastebiu, koks tobulai surėdytas pasaulis ir kaip jame nebeįmanoma pasipuikuoti. Kristus gimė pašiūrėje dykumoje, kad niekas nenorėtų ir negalėtų puikuotis, jei Jis būtų gimęs rūmuose. Va, mano vaikas kaip Kristus! Na, kas norėtų gimti ir gyventi tvarte?
Veganai nebegali puikuotis, kad nevalgo gyvybės, nes viskas yra gyva. Nusipirkau pistacijų su lukštais, galvoju, reikia pamerkti, ryte bus dar naudingesnės. Ryte žiūriu – jos kaip kokios midijos susiskleidė! Atrodo lyg tik ką nuo medžio, taigi gyvos – pistacijos nusprendė, kad bus sodinamos, ir pradėjo ruoštis. Kuo prie namų užaugę apelsinai ar rožės, kai jas skini, skiriasi nuo pjaunamos vištos ar kiaulės? Kad rėkti negali? Sakoma, kad vienintelis gyvulys, kuris nesupranta, kur jį veda, yra avinas. Ar rožės yra kaip avinai? Ką mes žinome?
Anksčiau labai nervindavausi, kai matydavau su klaidomis parašytus „fb“ tekstus. Matyt, tai buvo mano puikybė, kad esu humanitarė ir rašau be klaidų. Na ir kas? Juk dabar, kai beveik visi pereina prie dirbtinio intelekto, kuris jau rašo knygas ir kuria filmus, pagaunu save, kad mieliau ateityje perskaitysiu Juozuko pilnus klaidų, bet paties nuoširdžiai parašytus opusus negu tuos bedvasius, nors ir taisyklingai sudėliotus DI rašinius. Ateityje rašytojai sėdės akvariumuose ir rašys ranka, kad bet kas, priėjęs, galėtų įsitikinti, jog jis kuria PATS, nes jokiais vaizdo įrašais jau dabar nebegali tikėti.
Niekas nebegali pasipuikuoti turtais, nes paėmęs paskolas bet kuris gali turėti namus ar automobilį, keliauti, o jei labai nori – tiesiog susikurti save su DI pagalba tokį, kad visi aikčios ir pavydės. Jau pilna tokių guru, stebuklingai sulieknėjusių netikrų gražuolių ir „fake“ milijonierių, dainininkių ir šokėjų – sąrašas begalinis, net katinai ir šunys „veda“ laidas ir skaldo bajerius, atseit gyvena žmogiškai – ir surenka milijonus sekėjų.
Ar kam nors reikės tikrų dailininkų rankomis tapytų paveikslų? Ar dar galime puikuotis, kad mokame piešti ir tapyti? Skaičiau, kad Holivudas jau grįžta prie senosios rankomis pieštos animacijos, tai gal tik laiko klausimas, kada mes vėl pradėsime vertinti žmones, o ne robotus.
Bet iki tol, oi, kiek dar reikės visko praeiti, juk su dirbtiniu intelektu ateina nereikalingumas ir bedarbystė. Neseniai kalbėjau su kino industrijos dailininku, kurio rankomis piešiamus darbus jau daro kompiuteris, o tas dailininkas dirba, pavadinkime, sandėlio darbuotoju.
Gal čia toks Dievo planas? Kad visi, panirę į begalines puikybės varžybas, likę be darbų, ne, ne kaip mus gąsdina, sėdėtų kompiuteryje, kuris irgi galų gale save sunaikins, padaręs kokią nors klaidą ir save atjungęs, o tam, kad mes kaip katinai gulėtume saulėje ir pasakotume vieni kitiems gyvai istorijas, melstumėmės, būtume vėl gamtos vaikai, kur niekas prieš nieką nesipuikuoja, tik su dėkingumu gyvena po saule sau skirtą laiką.
Pagyvensime – pamatysime.
O kol kas linkiu visiems kiek įmanoma išsaugoti gyvus ryšius ir prašyti Dievo, kad padėtų mums atskirti tikrus dalykus nuo padirbinių. Ir kad padėtų mums patiems išlikti žmonėmis ir Dievo vaikais.
