Vytenis Paulauskas
Galima kalbėti apie vienokias ar kitokias nematerialias vertybes, tačiau iš tikrųjų valstybės sėkmė ir geras žmonių gyvenimas priklauso nuo materialinio valstybės pagrindo.
Dažniausiai galvojama, kad pakanka, jog valstybėje būtų daug kokių nors gamtos turtų, naudingųjų iškasenų, ir valstybė klestės, o visi tos valstybės žmonės bus turtingi ir laimingi. Deja, praktika rodo, kad tai nėra tiesa.
Afrikos žemynas turtingas naudingųjų iškasenų, tačiau daugumoje šiame žemyne esančių šalių žmonės skursta. Valstybės sėkmė priklauso nuo jos vadovų sugebėjimų tvarkytis. Deja, tų gebėjimų jiems dažniausiai trūksta. Deimantų, aukso ir kitų naudingųjų iškasenų klodai atiduodami arba saviems, arba užsienio vadinamiesiems investuotojams, kurie pusvelčiui samdo darbininkus, o patys iš jų darbo susikrauna didžiulius pelnus.
Valstybė galėtų reguliuoti šiuos procesus, nustatydama pakankamai didelį minimalų atlyginimą, kuris būtų mokamas darbininkams, ir pakankamai didelius mokesčius už gamtinių išteklių naudojimą. Tačiau dažniausiai valstybių vadovai to nedaro dėl savo korumpuotumo, tikėdamiesi patys iš tų investuotojų gauti didelius kyšius, o valstybės ir jų žmonių problemos jų nedomina.
Korumpuota valdžia – tuščias biudžetas
Daugelio trečiojo pasaulio šalių, kuriose nėra kokių nors ypatingų gamtos turtų, vadovai elgiasi labai paprastai – jie visus procesus ekonomikoje palieka savieigai: darykite, ką norite, gaminkite, prekiaukite. Tai yra laisvoji, laukinė rinka. Kiekvienas stengiasi išgyventi pats. Valstybė jam kuo nors padėti gali labai mažai, nes daug mokesčių surinkti sunku, kadangi jų rinkimą labai sunku kontroliuoti. Didelių pensijų mokėti arba apskritai jas mokėti nėra galimybių, nes valstybė tam neturi pinigų.
Vis dėlto tokia tvarka pasiteisina, nes žmonės yra išradingi, sugalvoja visokių pasipelnymo būdų. Tam, kad būtų lengviau išgyventi, jie palaiko glaudžius ryšius giminystės ir klaniniu pagrindu. Dėl lėšų trūkumo valstybės biudžete tose šalyse dažnai būna didelė infliacija, tačiau žmonės prie to kažkaip prisitaiko, pripranta.
Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalyse yra daug jaunų, darbingo amžiaus žmonių, o gyvenimo trukmė dėl blogų gyvenimo sąlygų ir prastos sveikatos apsaugos yra daug mažesnė negu europiečių. Todėl, jeigu tikėtume lietuviškaisiais vadinamaisiais ekonomistais, dosniai dalinančiais patarimus visuomenei, tose šalyse pensijos turėtų būti labai didelės (nes vienam pensininkui tenka didelis skaičius dirbančiųjų).
Deja, pensijos tose šalyse yra labai mažos arba jų iš viso nėra. Mat pensijų dydis priklauso ne nuo dirbančiųjų ir pensininkų santykio, bet nuo to, kokie atlyginimai mokami dirbantiesiems ir kokio dydžio mokesčius jie sumoka valstybei (tarp jų – ir pensininkams išlaikyti).
Ką parodė pensijų fondų eksperimentas
Prieš dvi dešimtis metų neoliberalai, laisvosios rinkos ekspertai, nurodė „stebuklingą“ būdą, kaip būtų galima mokėti pensininkams dideles pensijas. Jie rėmėsi vadinamaisiais Čikagos ekonomistais, kurie savo idėją praktiškai įgyvendino Čilėje. Buvo sakoma: valstybinei „Sodrai“ jūs mokate didelius mokesčius, tačiau, nepaisant to, jūsų pensijos yra mažos, todėl po kokių 20 metų jūsų pensijos, gaunamos iš „Sodros“, sudarys vos 20 % vidutinio atlyginimo.
Tačiau išeitis esą yra tokia: jeigu jūs mokėsite privatiems kaupiamiesiems pensijų fondams nedaug – vos 5,5 % savo atlyginimo, – tai ateityje iš tų fondų gausite dideles pensijas, kurios sieks 30 % ir daugiau vidutinio atlyginimo.
Taigi praėjo du dešimtmečiai ir matome V. Blinkevičiūtės įgyvendintos pensijų reformos rezultatus.
Šiuo metu vidutinė pensija, kurią moka valstybinė „Sodra“, sudaro apie 47 % vidutinio atlyginimo. O norint gauti pensiją iš privataus pensijų fondo, šiuo metu reikia sukaupti maždaug 10 tūkstančių eurų. Tokiu atveju pensijos dydis bus apie 40 eurų per mėnesį. Tai sudaro vos 2,8 % vidutinio atlyginimo, kitaip sakant, dešimt kartų mažiau, negu buvo žadama.
Prieš kelerius metus, norint gauti pensiją iš privataus pensijų fondo, reikėjo sukaupti apie 5 tūkstančius eurų. Tokiu atveju pensija iš privataus fondo buvo vos 20 eurų per mėnesį. Tačiau net ir tokias mažas pensijas gauna tik labai nedaug pensinio amžiaus sulaukusių žmonių, nes jie nesurenka minimalios pinigų sumos, reikalingos pensijai gauti (anuitetui įsigyti). Todėl absoliuti dauguma žmonių, sulaukusių pensinio amžiaus, iš privačių pensijų fondų gauna tik vienkartinę išmoką. Šiuo metu vidutiniškai vienas pensijų fondų dalyvis yra sukaupęs apie 7 tūkstančius eurų.
Privačių pensijų fondų valdytojai vengia kalbėti apie tai, kokio dydžio pensijas gauna jų klientai. Norėdami pabrėžti, kad jų veikla neva yra labai sėkminga, jie pateikia tik bendrus skaičius – kiek iš viso pavyko sukaupti fonduose lėšų, kiek papildomai buvo uždirbta investuojant ir kokia buvo investicijų grąža. Nors tie skaičiai sudaro milijardus eurų, tačiau, padalijus juos iš pensijų dalyvių skaičiaus, kurių yra daugiau kaip vienas milijonas, gaunama juokingai maža vienam pensininkui tenkanti pinigų suma.
Nieko negelbsti ir iš valstybės biudžeto mokama dotacija, kurią daug protingiau būtų panaudoti tam, kad būtų padidintos pensijos dabartiniams pensininkams.
Darbuotojų yra – nėra sąžiningų atlyginimų
Šiemet baigėsi pensinio amžiaus ilginimo vajus. Sustota ties 65 metų riba tiek vyrams, tiek ir moterims. Tačiau ekonomistai jau vėl ėmė gąsdinti žmones, aiškindami, kad neva būtina pensinį amžių ir toliau ilginti, nes, jeigu to nebus daroma, ateityje pensininkų pensijos sudarys vos 20 % vidutinio atlyginimo.
Pasak buvusio aktyvaus bent kelių partijų nario Rimanto Dagio, „jeigu norėsime išlaikyti dabartinį pensijų lygį, su tokia demografine padėtimi pensinį amžių turėsime ilginti 7–10 metų. Arba įsileisti imigrantų iš trečiųjų šalių – mažiausiai 1,1 milijono“.
Tokias nesąmones nuolat kartoja ir darbdaviams atstovaujantys vadinamieji ekonomistai. Darbdaviai visą laiką daro spaudimą Vyriausybei, aiškindami, kad jiems trūksta darbo jėgos ir todėl reikia didinti kvotas įsivežti tos darbo jėgos iš trečiųjų, ne ES, šalių.
Tačiau iš tikrųjų Lietuvoje yra didžiulis nedarbas, kuris siekia 7–8 %, ir yra dvigubai didesnis negu aplinkinėse šalyse.
Darbdavių melą apie neva Lietuvoje esantį darbo jėgos trūkumą akivaizdžiais skaičiais ir faktais paneigia Ričardas Garuolis „Karštame komentare“. Iš jo pateiktų skaičių matyti, kad praktiškai į visas profesijas norinčių dirbti yra net kelis ar keliolika kartų daugiau negu jiems siūlomų darbo vietų.
Egzistuoja nuomonė, kad yra tokių prastų darbų, kurių niekas nenori dirbti, todėl tiems darbams atlikti reikia samdyti svetimšalius. Tačiau iš tikrųjų laisvojoje rinkoje nėra prastų darbų – yra tik prastai apmokami darbai. Jeigu bus mokami geri atlyginimai, atitinkantys to darbo specifiką, visada atsiras norinčių tą darbą dirbti. Darbdaviams „trūksta“ darbuotojų ne todėl, kad jų Lietuvoje iš tikrųjų trūksta, bet dėl to, kad darbdaviai nenori mokėti tą darbą atitinkančio atlyginimo.
Kas iš tikrųjų kelia atlyginimus?
Daugelis žmonių galvoja, kad, norint padidinti dirbančiųjų atlyginimus ir surinkti daugiau pinigų į valstybės biudžetą, reikia į gamybos procesą įdiegti kokias nors pažangias technologijas, kitaip sakant, pakelti darbo našumą. Tačiau tai nėra savaime suprantama tiesa. Visa tai gali sumažinti produkcijos kainas, bet nebūtinai padidinti atlyginimus. Pakilus darbo našumui, atlyginimai gali netgi sumažėti, nes, jeigu gamybinis procesas taps paprastesnis, jam reikės mažesnės kvalifikacijos darbo jėgos, kuri bus pigesnė.
Be to, išaugus darbo našumui, dalis dirbančiųjų neteks darbo, taigi išaugs darbo jėgos pasiūla, o tai savo ruožtu taip pat leis mažinti darbo jėgos kainą.
Šių neigiamų pasekmių galima išvengti, tačiau tam į ekonomikoje vykstančius procesus turi įsikišti valdžia. Tam tikslui ji turi labai efektyvių priemonių. Deja, dažnai vyriausybės eina klaidingu keliu.
Pavyzdžiui, laimėję rinkimus socialdemokratai norėjo reguliuoti maisto produktų kainas. Valstybė gali ir turi reguliuoti valstybinių monopolijų – elektros, šilumos ir kai kurias kitas – kainas, tačiau ji neturi reguliuoti tų kainų, kur yra pakankamai didelė konkurencija ir kurios veikia laisvojoje rinkoje.
Vis dėlto, nors valstybė negali reguliuoti laisvoje rinkoje veikiančių kainų, ji gali ir privalo reguliuoti atskirus tų kainų elementus – didėjant darbo našumui, būtina atitinkamai didinti ir minimalų atlyginimą. Be to, augant darbo našumui ir didėjant valstybės poreikiams, būtina didinti ir mokesčius. Labiausiai tam tinka pridėtinės vertės mokestis ir akcizai.
Šie mokesčiai yra geri tuo, kad jie nedaro įtakos eksportuojamų prekių kainoms, kitaip sakant, nemažina lietuviškų prekių konkurencingumo. Be to, pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais vienodai apmokestinamos tiek vietinės, tiek importinės kilmės prekės. Taip pat iš šių mokesčių galima greitai surinkti pakankamai daug pajamų į valstybės biudžetą.
Socialdemokratai padarė klaidą, kai kelis mėnesius „šoko“ aplink visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Rezultatas iš to „šokio“ buvo nulinis. O juk buvo galima vienu ar dviem procentiniais punktais padidinti pridėtinės vertės mokestį, kam, beje, neprieštaravo ir darbdaviai, ir tokiu būdu valstybės biudžete būtų atsiradę nemažai lėšų, kurių dabar įvairioms valstybės finansuojamoms sritims labai trūksta.
