Lijana Lekavičienė,
Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė
Ar kada nors nuoširdžiai paklausei savęs – ar iš tiesų egzistuoja žmogus, kuris būtų idealus? Toks, kuris niekada nesuklysta, kurio nuomonė visada teisinga, kuris visiems patinka ir niekam neužkliūva?
O ar pats sau visada patinki? Ar visada ėjai gyvenimo keliu be klaidų? Ar niekada nebuvai suklaidintas, nepakeitei savo nuomonės, požiūrio, vertybių? Jei gyvenime niekas nesikeitė – gal tu tiesiog nieko nedarai? Nes tas, kuris veikia, kuris kuria, kuris prisiima atsakomybę, neišvengiamai klysta. Tik kartu su klaidomis ateina patirtis, kuri ir augina.
Galiu drąsiai pasakyti – šioje žemėje nėra žmogaus, kuris įtiktų visiems. Net angelo sparnų šlamėjimas kažkam pasirodytų per garsus arba per tylus. Net pats švelniausias balsas kažkam būtų per aštrus. Tokia jau žmogaus prigimtis – vertinti, lyginti, kritikuoti.
Šiandien pavojinga turėti savo nuomonę. Vos tik ją išsakysi – socialinių tinklų „karžygiai“ tuoj išsirikiuos su komentarų kardais. Slėpdamiesi už anoniminių paskyrų, jie drąsūs, kategoriški ir visažiniai. Bet ar ta drąsa būtų tokia pati, jei reikėtų kalbėti savo vardu ir pavarde?
Galbūt metas rimtai kalbėti apie atsakomybę už žodį. Jei socialinių tinklų paskyros būtų susietos su tikrais asmens duomenimis, jei neliktų galimybės kurti anoniminius profilius vien tam, kad galėtum žeminti kitą – diskusijų tonas keistųsi. Ir tai ne tam, kad būtų nutildyta kitokia nuomonė, o tam, kad sugrįžtų pagarba. Kritika yra sveika, o šmeižtas ir patyčios – ne.
Prasidėjo diskusijos apie tai, kas galėtų būti kitos kadencijos prezidentu. Manau, kad ir ką bepasiūlytume – visi bus netinkami.
Paminėkime kad ir Živilę Pinskuvienę – vieniems ji atrodys superpolitikė – graži, protinga, veikli, kitiems klius jos net nagų spalva. Ignas Vėgėlė – išsilavinęs, argumentuotas, bet tuoj bus pasakyta, kad jis toks ir anoks. Remigijus Žemaitaitis – ryškus, bet vieniems per aštrus, kitiems per nenuspėjamas. Laurynas Kasčiūnas – tvirtas vyras, tačiau kažkam jis per kategoriškas, nepagarbus. Taigi, vienam – per griežtas, kitam -per minkštas. Vienam – trūksta patirties, o kitam – per daug „praeities“.
Galime vardinti pavardes, svarstyti jų privalumus ir trūkumus, bet esmė lieka ta pati – tobulo kandidato nebus. Nes tobulas žmogus neegzistuoja. Klausimas turėtų būti ne „ką padarė praeityje, kur suklydo, ką pasakė?“, o „ar jis mokėsi iš savo klaidų?“. Ne „ar jis visiems patinka?“, o „ar jis turi stuburą, vertybes ir drąsą?“ Vertinti reikėtų ne tai, koks jis buvo prieš kažkiek metų, o kuo tapo šiandien.
Stebint politikos Elitą, atrodo, kad ne visada patirtis yra privalumas. Kartais ilgametė patirtis reiškia ir įsisenėjusius įpročius, prisitaikymą prie sistemos, baimę keistis. Patirtis gali užauginti išmintį, bet gali užauginti ir cinizmą. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Manau, kad naujas žmogus, darbštus, išsilavinęs, turintis aiškias vertybes, gali padaryti daugiau nei ilgametis sistemos dalyvis. Nes jis dar turi ugnį, dar turi drąsą keisti, dar nėra prisitaikęs prie patogaus tylėjimo.
Tačiau naujas žmogus sistemoje dažnai sutinkamas ne su palaikymu, o su ataka, maudymu purvo voniose. Ne todėl, kad jis blogas ar silpnas, o todėl, kad jis nepatogus. Pokyčiai visada kelia grėsmę tiems, kurie iš dabartinės tvarkos turi naudą. Tiems, kuriems patogu taip, kaip yra, pokyčių nereikia. Ir tada naujas, darbštus, vertybinis žmogus tampa lyg akmuo bate – mažas, bet erzinantis. Jo buvimas primena, kad galima kitaip, o tai labiausiai ir trikdo. Todėl jį geriausia patraukti.
Visi esame žmonės. Visi klystame. Skirtumas tas, kad vieni mokosi ir auga, o kiti lieka teisti iš šalies. Lengva būti komentatoriumi. Sunkiau – prisiimti atsakomybę, veikti, spręsti, kurti.
Liūdna, kad kartais labiausiai teisia tie, kurie patys nieko nesukūrė, tik rašo komentarus – dažnai su klaidomis, bet su milžinišku pasitikėjimu savimi. Ironiška, kad net ir raštingumo pamokas mėgsta dalinti tie, kurie patys be dirbtinio intelekto sunkiai sudėlioja sakinį.
