Linas Karpavičius
Jie kitokie, jie indigo, jie X, Z, Y, A, B, C, d, e karta. Suprask, jie kitokie, nes šiaip kitokie. Todėl privalai juos priimti tokius. Kvailus ir juokingus.
Kartų konfliktas? Nėra jokio kartų konflikto ir paauglystės maišto. Nėra visai. Yra hipertrofuotas susireikšminimas, yra stovėjimas valandų valandas prieš veidrodį ieškant spuogelio ant nosies galo, ar tyrinėjant nosies ilgį ir ausų atlėpausiškumą. Ir suprantama, kad randant begales defektų. Yra pirma, vienintelė ir paskutinė meilė, kurios kitos tokios daugiau jau nebus. Yra ašarų kalnas patyrus pirmą išdavystę. Viskas tas yra, bet paauglystės maišto nėra.
Paauglystės maištas kyla iš sistemos primesto socialinio elgesio ypatumų. Dar mažus vaikus juos paima darželiai, vėliau mokyklos su užklasiniais būreliais ir vasaros stovyklomis. Sovietmetyje dar buvo tokie savaitiniai darželiai. Į juos vaiką „priduodavo“ pirmadienį, o atsiimdavo penktadienį. Manau, laikas būtų juos sugrąžinti. Pasisekimas būtų nerealus. Juk taip patogu. Nuo pirmadienio iki penktadienio tau vaikas nekvaršina galvos.
Sistema įsibrauna į šeimą, paima jūsų vaiką, užsiaugina jį sau, o jums jį padaro svetimu. Vaikas neperima jūsų gyvenimo patirties ir jūsų išminties, jis suformuojamas sistemos ir tada, kai jam 14,15 ar 16 metų įvyksta sprogimas.
Jūs nesuprantate, kas su juo vyksta. Juk jis buvo geras ir klusnus vaikas. Ir še tau…Sistema parodė savo „dantis“. Tai ženklas, kad vaikas nebe jūsų.
Viename Lietuvos miestelyje tarp tėvų kilo panika. Šią vasarą vaikų stovyklos nebus. Tėvai pasipiktino, nes tikėjosi bent kelioms savaitėms atsikratyti vaikais. Vartojimo kultūra pasiekė ir vaikų – tėvų santykius.
Kažkada, būdamas vaikas, mamos pasiprašiau išleidžiamas į pionierių stovyklą mėnesiui. Visi draugai užsirašinėjo. Mamos atsakymas buvo griežtas: „ką, tėvų neturi, kad po stovyklas trainiotumeis“. Taip ir augau prižiūrimas tėvų ir, kaip dabar pasakytų, „nesavarankiškas“.
Tačiau atėjus paauglystei nebuvo net noro maištauti. Gerbiau tėvus ir niekada jiems neprieštaravau. Jie perdavė savo gyvenimo būdą man ir svetima jėga mūsų tarpusavio santykių nesugriovė.
Būdamas paauglys važiuodavau su mama į rajono centrą. Jau tada visi bendraamžiai, atvykę į Anykščius, stengėsi eiti atskirai nuo tėvų lyg gėdydamiesi ir parodydami aplinkiniams, kad nepažįsta šių žmonių. Mano, paauglio, suvokimu, tai buvo žema ir gėdinga. Negalėdamas kitaip paveikti tokios absurdiškos mados aš elgiausi priešingai. Paimdavau savo mamą už parankės ir išdidžiai žingsniavau per miestą. Mama buvo nepaprastai laiminga.
Jau vėliau, natūraliai nutolau nuo tėvų. Savos šeimos rūpesčiai priverčia keisti prioritetus. Bet tėčio ir mamos nuomonė man visada buvo svarbi. Ir einant į santuoką, keičiant darbą, priimant kitus svarbius savo gyvenimo sprendimus visada informuodavau tėvus ir laukdavau jų pastabų ir pamąstymų. Jų patariamasis balsas visada man buvo svarbus.
Kas įvyksta, kai sistema paima iš jūsų vaiką, galima buvo matyti vakar. Galite skųstis, piktintis ir kitaip reikšti savo nepasitenkinimą, bet ten buvo minia prarastų vaikų.
Jūs dirbote, jūs keliavote, jūs lankėte arenas ir parodų sales, jūs buriavote ir kopėte į „everestus“, bet jei su jumis nebuvo jūsų vaikų, juos pasiėmė šis išsižiojėlis. Ir taip bus visada.
P.S. Vakar buvo Žalgirio mūšio diena. Taip dirba sistema. Tarsi netyčia sukeisdama įvykius vietomis.
