Algimantas Rusteika
Vėl pamatėm tuščias ir išsigandusias jų akis, plastmasines šypsenas. Prisiklausėm iš sakyklų skaitomų, kalbų rašytojų per naktis išvargtų, veidmainiškai iškilmingų tekstų.
O kaip jie didžiuojasi, kaip visur pasipūtę giriasi, kad labai myli Lietuvą! Ir vis klausinėja, dainuoja, skanduoja – o ar mylit ją jūs?
Tik nemato, kad mūsų valstybės beveik nebėra. Liko tiesiog dar vienas šansas, kuris mums buvo labai trumpam duotas.
Ar ir vėl pralaimėsim, pasiduosim gudrių sukčių apgaunami dar kartą? Esam tik trumpa kelionė tamson iš tamsos, nedidelis deglas, kuris apšviečia artimus.
Ar mūsų ugnis taip tyliai, paklusniai ir užges? Ar užsižiebs daugelis ir liepsnos susilies, kada eidami už mūsų pajusime nešančius šviesą ir išgirsime jaunus balsus?
Ar dar priekyje prasiskirs vandenys? Gal taip dar gali atsitikti? Kelionė per dykumas tęsiasi ir nežinome, kada sugrįšime į mums pažadėtą savo Tautos Žemę.
Neklauskit manęs, to aš irgi savęs klausiu. Tik žinau, kad ir praeitis, ir ateitis gyvena tarp mūsų. Ir gyvenimas, ir mirtis skleidžiasi mumyse ir laukia savo šanso.
Linkėjau draugams nebeieškoti to, ko nebuvo ir nebėra. Nepasiduoti nevilčiai ir tamsai. Lietuva gyva ne Vilniuje burbuliuojančioj dvokiančių siurbėlių kūdroje. Ne prie bepročių balkonėlio, iš kurio varva voro neapykanta.
Gyvoji Lietuva prie Jono Basanavičiaus, prie signatarų, prie Justino Marcinkevičiaus, išėjusio šią dieną, kapų. Lietuva prie tų mažučių, standartinių, išrikiuotų paskutinei Tėvynės meilės rikiuotei savanorių kryželių.
Jei sniege aptikot pas juos atėjusių žmonių pėdsakus, su gyva šviesele viduje, mažą, nebrangią, sugrubusiom nuo darbo rankom užžiebtą žvakelę – pamatėte ir sutikot tikrąją Lietuvą.
Mes pajutome vienas kitą, nes žinom, ko čia atėjom. Ne žuvusiems ir ne Lietuvai reikia žvakučių. Ir tyliai ankstų rytą, mažiesiems dar miegant ant savo namų iškeltų trispalvių. Mums to reikia.
Gal dar yra vilties. Nes dažnai net neįsivaizduojam, kokia graži ir stipri gali būti meilė vaikams ir tėvams, savo Žemei ir Tautai. Didelė galia dar gyvena suspausta ir tyliai auga širdyse.
