Gintaras Mikšiūnas
Prieš 2025 m. rugsėjo 14 d. vyksiančius vietos rinkimus Šiaurės Reino-Vestfalijos (NRW) žemėje Vokietijoje mirė septyni Alternatyvos Vokietijai (AfD) partijos kandidatai ir rezerviniai nariai.
Ši žinia apskriejo pasaulį, nes tokios keistos „mirčių grandinės“ vienoje politinėje bendruomenėje ir dar prieš rinkimus niekas neprisimena. Maža to, lietuviška sisteminė žiniasklaida apie tai „išspaudė“ tik 5 eilutes, o 6-oje, kaip įprasta, paneigė bet kokias spekuliacijas ir sąmokslo teorijas.
Tačiau visi, kas netiki sutapimais, kapsto giliau ir randa „įrodymų“, kad nepatogios politinės jėgos ar kandidatai į prezidentus ne tik gali būti „juridiškai“ izoliuojami, naikinant rinkėjų valią (kaip Rumunijoje) ar neįleidžiami į Vyriausybę (kaip „Nenumo aušros“ Lietuvoje), siuvant bylas dėl neva „neapykantos kalbos“ ar kitų išgalvotų motyvų, bet ir gali būti paveikiami per sveikatą.
Jokia paslaptis, kad daugelis žmonių turi visokių „lėtinių“ sveikatos problemų. Taip pat nėra jokia sąmokslo teorija, kad tarnybos disponuoja ne tik politikų „spintomis“ praeityje, bet ir galimai asmeniniais sveikatos duomenimis.
Kaip sakydavo buvęs policininkas Saulius Skvernelis: „Demokratija turi apsiginti.“ O šiandien ji, suprask, pavojuje, nes žmonės nori kitokių politikų ir kitokios valdžios, negu leidžiama. Jeigu nepavykstama rasti „skeletų spintose“, tai sveikata – ne geležinė.
Visi prisimename keistą „Achemos“ vadovo Bronislovo Lubio mirtį Druskininkuose po to, kai jis pareiškė, jog statysiąs savo dujų terminalą Klaipėdoje. Prisimename taip pat savanorio Juro Abromavičiaus nužudymą po to, kai jis bandė išsiaiškinti, kas susprogdino geležinkelio tiltą per Bražuolės upelį ir kas rengė savanorių maištą Pakaunėje 1993 metais.
Septynios AfD politikų mirtys
Tačiau grįžkime į dabartinę demokratinę Europą. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, iš viso užfiksuota 7 tokie atvejai, visi įvykę 2025 m. rugpjūčio pabaigoje (nuo rugpjūčio 19 d. iki rugsėjo pradžios). Policija ir valdžios institucijos visais atvejais atmetė nusikalstamą veiką, nurodydamos natūralias priežastis, tokias kaip lėtinės ligos, širdies priepuoliai ar savižudybė.
Bendras mirusių kandidatų skaičius visose partijose siekia 16–17, kas, pasak Vokietijos rinkimų pareigūnų, nėra statistiškai neįprasta, turint omenyje apie 20 000 kandidatų per visą šalį. Tačiau sutapimais daug kas netiki. Netiki ir rugpjūtį siautusiomis magnetinėmis audromis.
Remiantis oficialiais policijos, AfD partijos ir žiniasklaidos šaltiniais, mirę asmenys yra šie (amžius ir priežastys nurodytos pagal prieinamus duomenis; kai kurie rezerviniai nariai neturėjo tiesioginių kandidatų statuso):
• Ralph Lange (66 m.), kandidatas į Blombergo tarybą: mirė rugpjūčio 27–28 d. dėl natūralių priežasčių, susijusių su lėtinėmis ligomis.
• Wolfgang Klinger (71–72 m.), kandidatas į Schwerte tarybą: mirė rugpjūčio 19 d. dėl lėtinių ligų.
• Wolfgang Seitz (59 m.), kandidatas į Rheinbergo tarybą: mirė rugpjūčio 21 d. nuo širdies priepuolio, turėdamas lėtinių sveikatos problemų.
• Stefan Berendes (59 m.), kandidatas į Bad Lippspringe tarybą: mirė rugpjūčio 28 d. dėl natūralių priežasčių (detalės neatskleistos dėl šeimos privatumo).
• René Herford (rezervinis kandidatas Oberbergo apygardoje): mirė dėl inkstų nepakankamumo, susijusio su lėtine kepenų liga.
• Patrick Tietze (rezervinis kandidatas Oberbergo apygardoje): mirė dėl savižudybės.
• Hans-Joachim Kind (80 m.), kandidatas į Remscheid tarybą: mirė rugsėjo pradžioje po ilgos ligos, natūralios priežastys (septintasis atvejis, patvirtintas vėliau).
Dėl šių mirčių kai kuriuose rajonuose teko perspausdinti balsavimo biuletenius, o kai kurie rinkėjai, balsavę paštu, turėjo balsuoti iš naujo.
Ką rašė sisteminė žiniasklaida?
Pagrindinė žiniasklaida (pvz., WDR, ZDF, Tagesschau, Der Spiegel, Die Welt, Focus, NZZ) vieningu choru, kaip iš vieno centro padiktuota, pabrėžia, kad esą nėra jokių įrodymų apie nusikaltimus ar sąmokslus. Policija tam neabejotinai pritaria – visais atvejais patvirtino natūralias politikų mirties priežastis, o patologoanatominiai tyrimai baigti be menkiausių įtarimų. Spauda ir policija, savaime aišku, kritikuoja sąmokslo teorijų plitimą socialiniuose tinkluose ir netgi blokuoja įrašus, kurie verčia abejoti oficialiomis versijomis.
Daugiausia asmeninių tyrimų atliko AfD lyderė Alice Weidel. Jos versijai apie politines žmogžudystes pritarė buvusi JAV prezidento dešinioji ranka Elonas Muskas, teigdamas, kad tai buvo kruvinas, nešvarus manipuliavimas, siekiant įtakoti rinkimų rezultatus.
Rinkimų vadovė Claudia Wißmann žiniasklaidoje nurodė, kad mirčių skaičius nėra „keistai padidėjęs“, palyginti su ankstesniais rinkimais (pvz., 2020 m. mirė daugiau nei 20 kandidatų), ir pabrėžė, kad AfD kandidatai dažnai yra vyresni žmonės, o tai didina riziką. Kai kurie šaltiniai mini, kad mirtys įvyko ir kitose partijose (pvz., Žaliųjų ir Krikščionių demokratų gretose), bet AfD atvejai labiau išpūsti dėl neva partijos populiarumo.
Tačiau vien tai, kaip sistema griežtai reagavo į įtarimus, jog AfD politikų sveikata buvo galimai paveikta, rodo, jog iš tiesų taip ir buvo.
Ką rašė nesisteminė žiniasklaida ir socialiniai tinklai?
Alternatyvi žiniasklaida (Compact, Junge Freiheit, Remix News, Hungarian Conservative) bei X ir Facebook vartotojai beveik ties kiekvienu įrašu kėlė abejones dėl „sutapimų“ ir skleidė versijas, teigdami, kad mirtys vienoje partijoje „statistiškai beveik neįmanomos“ ir galbūt susijusios su politiniais motyvais, siekiant sustabdyti AfD augimą.
AfD atstovai, tokie kaip Stephan Brandner, viešai abejojo atsitiktinumu ir reikalauja gilesnio tyrimo. Socialiniuose tinkluose gausu pranešimų apie neva įvestą „žudymo režimą“ prieš rinkimus, su kaltinimais valdžiai ar net NATO, o kai kurie vartotojai pabrėžia, jog AfD yra labiausiai puolama partija Vokietijoje už kiekvieną blusą ar už nieką. Treti prisiminė ir Putino ranką.
Politikai netiki policijos išvadomis bei ragina „nepasitikėti oficialia versija“, nes vyksta daug platesnis politinis partijos persekiojimas, nes į valdžią veržiasi, kaip sakydavo viena garbi prezidentė, „ne tie“. Kai kurie šaltiniai mini, kad mirtys galėjo būti „suorganizuotos“ per vakcinacijos vajų 2022 metais, o dabar jaučiamos natūralios to pasekmės.
AfD (Alternative für Deutschland) partijos augimas visoje Vokietijoje kelia daug nervinės įtampos tradicinių partijų gretose. Procesai labai panašūs į mums girdimus Lietuvoje. Na ir kas, kad žmonės nori kitokios valdžios. AfD reitingai įvairiose apklausose didėjo 20–26 % nacionaliniu mastu, o kai kuriose rytinėse žemėse kyla daugiau kaip 30 %. Ir tai, pasak sisteminių politologų bei žiniasklaidos, neva kelia grėsmę „šalies demokratijai ir stabilumui“, taip pat Europos Sąjungos (ES) vienybei. Todėl esą žmonių nuomonė ar pasirinkimai per rinkimus lieka antroje ar trečioje vietoje pagal prioritetus. Svarbiau yra išlaikyti demokratiją. Klausimas – kokią?
Kada demokratai tampa diktatoriais?
Demokratas Saulius Skvernelis, išleisdamas į orą mintį, jog „demokratija turi apsiginti“, ko gero, labiausiai atspindi bendrą Europos politikos turinį, kurį prieš 5 dešimtmečius išdėstė britų rašytojas Aldous Huxley, žinomas kaip knygos „Puikus naujas pasaulis“ autorius. Ši distopija aprašo rašytojo įsivaizduojamą ateities pasaulį, kuriame žmonės turi pažangias technologijas, bet vardan tvarumo suskirstomi į kastas, kurias prižiūri dirbtinis intelektas.
Tačiau Aldous Huxley kitoje knygoje „Puikus naujas pasaulis peržiūrėtas“ (angl. Brave New World Revisited, 1958) nagrinėja bendresnes visuomenės, technologijų ir valdžios tendencijas, kurios gali vesti prie totalitarizmo. Jis kalba apie pavojus, kylančius dėl pernelyg didelės centralizuotos kontrolės, propagandos, visuomenės bukinimo, kultūros ir švietimo menkinimo, o tai, anot jo, gali paversti bet kokią demokratinę sistemą autoritarine.
Huxley rašo: „Esant dabartinėms sąlygoms, propaganda yra būtinas modernios demokratijos įrankis, tačiau ji taip pat gali tapti ginklu, kuris sunaikina demokratiją. Jei propaganda naudojama ne informuoti, o manipuliuoti, ji gali paversti rinkėjus paklusnia mase, pasirengusia priimti bet kokį absurdą.“ (Brave New World Revisited, skyrius apie propagandą).
Ši mintis atspindi Huxley įžvalgą, jog ateis toks laikas, kai demokratinės sistemos pavirs diktatūromis, jei valdžia naudos technologijas ir psichologinį manipuliavimą, kad kontroliuotų visuomenę. Jis pabrėžia, kad laisvė išlieka tik tada, kai piliečiai yra budrūs ir kritiškai vertina bet kokią „valdišką“ komunikaciją.
Nuo ko ginasi demokratija Vokietijoje ir Lietuvoje? Nuo žmonių?
