Jonas Ivoška
Į Kauno „Žalgirio“ arenos Amfiteatro patalpas 2026 m. kovo 1 dieną parlamentaro Igno Vėgėlės sukviesti Piliečių konferencijos dalyviai priėmė Manifestą, kuriuo įsipareigota steigti Telkties komitetą. Šią Piliečių konferenciją lydinčių vertinimų ribos sunkiai aprėpiamos, nes, kiek žmonių – tiek gyvenimo patirčių. Kita vertus, nuomonių įvairovę apsprendžia gana skirtingi vertintojų interesai.
Nesiekdamas sugrupuoti ir įvertinti įvairiomis formomis pareikštus to renginio vertintojų komentarus, priminsiu ilgametę mūsų senolių išmintį: „Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka“. Tai reiškia, kad niekam nieko nedarant, liksime vis tirštėjančiame bedvasio valstybingumo smoge, kuris palaipsniui pribaigs ne tik tautos savastį, bet ir gyvastį. Todėl norisi pasidžiaugti tuo pavasariniu proveržiu, kurio poreikį daug geriau suvokia gyvenimo patirtį turinti tautos dalis. Jaunuomenę, deja, labiau „veža“ tie sambūriai, kuriuose galima beprasmiai išsišūkauti.
Ko galėtume pasiekti Telkties komitete?
Jeigu vertintume ilgametę mūsų rinkiminių kampanijų praktiką ir neparlamentinių partijų tuščiagarbių vedlių egocentrinį susireikšminimą, sunku tikėtis partijų santalkos. Tačiau veikdami pagal Manifesto idėją – pakeisti politinę sistemą – turėtume vadovautis nuostata, kad sisteminiai pokyčiai turi vykti taikiai ir teisėtai.
Nežiūrint, kad Lietuvos valstybės pareigūnai itin dažnai nepaiso konstitucinių nuostatų (pavyzdžiui, atsisakyta Konstitucijos reikalavimo, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“), mes, pasirašiusieji Manifestą, turime netoleruoti konstitucinio nihilizmo praktikos.
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į 1992 metų LR Konstitucijos preambulę, kurioje Tauta, priimdama ir skelbdama šią Konstituciją, įsipareigojo siekti „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Tai reiškia, jog politinės sistemos pokyčiai ne tik gali, bet ir turi vykti pilietinės visuomenės vertybių ir teisinės valstybės principų maksimalaus įgyvendinimo kryptimi.
Kadangi sisteminiai pokyčiai valstybėje negalimi nekeičiant Konstitucijos, kaip bebūtų kam gaila atsisakyti sistemingai pažeidinėjamos Konstitucijos stabilumo, politinės sistemos keitimas galimas tik konstitucinės reformos būdu. Kita vertus, bet kokius siūlomus pokyčius, nekeičiant Konstitucijos, tie, kurie stimuliuoja teisėsaugos institucijas, vadovaudamiesi Konstitucijos 3 straipsniu, pripažins prievartiniu kėsinimusi į konstitucinę santvarką ir tautos vardu imsis baudžiamųjų represijų.
Be to, bet kokie bandomi diegti politinės sistemos naujovių aktai, pagal mūsuose jau įprastus dvejopus standartus, vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsniu, bus laikomi negaliojančiais. Todėl ir šiuo požiūriu bet kokie politinės sistemos pokyčiai be konstitucinės reforma neperspektyvūs.
Žvelgiant į galimas priemones politinės sistemos pokyčiams pasiekti, tenka konstatuoti, kad referendumo kelias prie politinių klanų ištobulintos praktikos slopinti pilietines iniciatyvas, neturi ateities.
Todėl vienintelė galimybė mūsų tautą pasukti pertvarkų keliu – naujo tipo politinės jėgos sukūrimas ir inteligentijos, akademinės bendruomenės ir smulkaus bei vidutinio verslo atstovų sutelkimas, pakeliant juos nuo „sofučių“ rinkimų į Seimą metu.
Kadangi sumanymui keisti LR Konstituciją pakanka ¼ Seimo narių grupės, tokią dalį savo vaikų ir mūsų tautos ateičiai neabejingų Seimo narių galima išrinkti.
Pateiktų argumentų pagrindu kuriamam Telkties komitetui siūlau pagrindiniu programiniu siekiu laikyti naujo tipo politinės jėgos, orientuotos į konstitucinę reformą, sukūrimą.
Šiame globalinių permainų laikotarpyje tik drąsūs ir inovatyvūs sprendimai turės ateitį. Tad Telkties komitetui siūlau šūkį: „PER KONSTITUCINĘ REVOLIUCIJĄ – Į VALSTYBINGUMO KULTŪROS EVOLIUCIJĄ!“
