Ligita Juknevičiūtė
Vakar, Kovo 11-osios proga, išgirdau ir perskaičiau visokiausių nuotaikų. Viena giminaitė įsižeidė, kad parašiau apokaliptinį tekstą apie Lietuvą, kuris, tiesą sakant, šiandien tiktų ir kitoms valstybėms – tai pačiai Ukrainai ar kokiai nors Ispanijai. Kita draugė patikino, kad Kaune buvo nuostabi šventė, žmonės nuoširdžiai džiaugėsi ir mojavo vėliavomis, nes niekada taip gerai dar negyveno. Kažkas kėlė į feisbuką nuotraukas su nekenčiamais politikais ir keikė juos, kažkas tiesiog vienu sakiniu prisipažino, kad nebešvenčia tokių švenčių – nebesigauna. Ir visi šie žmonės buvo nuoširdūs, ir visi jie gyvena toje pačioje Lietuvoje, tik jų gyvenimai ir nuotaikos labai skiriasi.
O aš šiandien pradėjau rytą nuo kavos ir graikų kalbos pamokėlių, kaip visada, nors nuotaikos ir čia visokios. Vakar pirkau dėvėtą dviratį, tai pažįstamas graikas, iš kurio pirkau, patikino, kad benzinas tikrai brangs ir gali tai, kas vyksta pasaulyje, atsiliepti Graikijos turizmui.
Ar šiandien mes kur nors esame saugūs nuo pasaulio virsmų, ar niekada tokie ir nebuvome? Ką daryti, kad tie virsmai nepaliestų per daug giliai?
Esu apie tai rašiusi kadaise, kai prasidėjo pandemija. Susikoncentruoti į rutiną, į žmones šalia, suprasti savo esmę – kad esame siela, kuri nori čia, žemėje, patirti tam tikras patirtis ir emocijas. Nes mums atrodo, bet tik atrodo!!!, kad baisiausia yra prarasti žmogiškąją tapatybę, taip vadinamą ego, ir tapti niekuo. Kodėl žmonės bijo karo? Nes bijo prarasti Tėvynę, artimuosius, namus, darbus… Jei tektų bėgti nuo karo, bijo prarasti profesiją, pinigus, statusą, vaidmenį šeimoje, autoritetą, juk svetimoje šalyje tu greičiausiai būsi niekas, bent jau kurį laiką.
Kai tai gresia, vien nuo minties apie tai apima siaubas, bet kai tai įvyksta iš tikrųjų, apima nepakeliamas būties lengvumas – būtent tas, Milano Kunderos suformuluotasis. Nes tik nukritus toms ego ir socialinėms kaukėms mes turime šansą pajusti tikrąjį gyvenimą ir jo prasmę.
Būti. Kvėpuoti. Eiti pajūriu. Klausytis paukščių. Gerti kavą. Rūpintis artimu savo. Dėkoti Dievui, kad tiesiog leidžia tai patirti.
Vienas pažįstamas rusas, buvęs Rusijoje sėkmingu verslininku ir politiku, toks a la mūsų Masiulis, susipyko kadaise su savo kolegomis iš partijos, buvo putiniškos sistemos sunaikintas kaip politikas, verslininkas, apkaltintas grobstymu, pasodintas į kalėjimą pusmečiui. Viską atlaikė. Tada su žmona ir vaikais išvyko iš Rusijos į Suomiją. Ten vėl susikūrė verslus, išmoko kalbą, įsitvirtino, nusipirko butą prestižiniame Helsinkio uosto rajone su vaizdu į jūrą, dirbo, vaikus į mokyklas leido.
Prasidėjus karui Ukrainoje, suprato, kad nelabai čia jiems gerai: nuotaikos niūrios, nelabai juos mėgsta, reikia kažką daryti. Išvyko su šeima į Dubajų. Kai prasidėjo Irano ataka, jis pats buvo išvykęs į Filipinus, kur turi naują verslą. Šiaip ne taip parskrido į Omaną, iš Omano į Dubajų važiavo 450 km automobiliu. Tada susirinko šeimą ir vėl per Omaną išskrido į Filipinus. Sako: tikiuosi, viskas nurims, ir grįšime į Dubajų. Gal ir nurims, o gal ir ne.
Kiek tokių istorijų pasaulyje šiandien? Kas dar mūsų laukia? Niekas nežino. Niekada Dievas iki galo neatskleidžia savo planų nei mums asmeniškai, nei visam pasauliui – tik kai kuriuos šiek tiek, ir tai ne iki galo. Krikščionys laukia antrojo Kristaus atėjimo, kitos konfesijos savo lūkesčių turi.
O tuo metu Graikijoje žydi aguonos ir geltonuoja apelsinai. Kai einu link jūros, visada stengiuosi pasigrožėti tais vaizdais. Kartais specialiai važiuojame į kalnus, kad pasigrožėtume jau pražydusiais medžiais ir gėlėmis šlaituose – čia pavasaris jau sprogsta visa savo esybe. Nes jaučiu, kad Dievas tikrina – ar vertinu Jo sukurtą grožį, ar suvokiu, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvenu?
Taigi esminis klausimas yra: ar mes sugebame dėkoti už tai, kas yra, o ne burbėti dėl to, ko nebėra ar kas nebesame?
Šiandien čia, Graikijoje, aš esu kažkokia blondinė, kuri vaikšto pajūriu ir renka sudžiūvusius medgalius, išmestus jūros į krantą. Nes būtent su tais medgaliais geriausiai ir greičiausiai įsikuria židinys. Didelės malkos, kurias perkame, gerai dega tik tų pajūrio medgalių dėka – tai yra mano šių metų atradimas, o greitai įkurti židinį yra mano naujas talentas, cha cha.
Pro šalį važiuoja mašinos, kaimynai mato mane grįžtančią su tais pagaliais, ir niekam nerūpi nei mano straipsniai, nei knygos, nei TV laidos, kurias kadaise vedžiau ir su kuriomis tapatinausi, nei mano motinystė ar politinės pažiūros. Nes čia, pajūryje, esu tik aš ir jūra. Tiksliau – Dievas. Ir vienintelis dalykas, kuris yra svarbus, yra: kaip aš jaučiuosi? Ar esu rami ir dėkinga?
Ir kai tai supranti, belieka į tą klausimą nuoširdžiai atsakyti ir pripažinti, kad taip – esu rami ir dėkinga, ir perduoti tai jums.
O dabar aš padarysiu Artūrui kavos ir vėl gyvensiu šiandien, nes tai yra dar viena pati geriausia gyvenimo diena. Ir taip bus rytoj, ir visada, kas benutiktų, jeigu tik aš sugebėsiu išsaugoti ramybę ir dėkingumą savo širdyje.
Gražios visiems dienos. Visada stenkimės savo žvilgsnį kreipti ten, kur galėsime jausti dėkingumą, nes tik iš tos būsenos ateis patys geriausi dalykai – pionierės garbės žodis!
Oi, nebėra pionierių, o juk kadaise atrodė, kad bus visada… Na nieko, yra skautai, šauliai – tie juk tikrai tikrai bus amžinai. Ar visgi ne?
Kaip manote?
