Emilija Sagienė
Sakoma, kad karas yra mokslas – su skaičiais, geografija, pramone ir vadinamąja gyvąja jėga, o diplomatija – menas. Tad pamėginkime trumpam praverti šio meno dirbtuvių duris ir pasižiūrėti, kaip už didžiulius mūsų visų pinigus kuriama užsienio politika bei „puoselėjami“ ekonomiškai naudingi santykiai su kaimynais.
Sunku suvokti, kokios sumaišties reikia galvoje, kad būtų priimtas sprendimas aklinai uždaryti sieną su Baltarusija ir palikti beveik tūkstantį Lietuvos sunkvežimių svetimoje šalyje. Kai ryte atsibudus paaiškėjo, kokia nesąmonė padaryta, politinės avantiūros autorius čiupo kedus, pakilo į orą ir nuskubėjo į Vašingtoną – ne tik pasiguosti, bet ir priminti JAV, kad ši, esą, turėtų pagrasinti ir pareikalauti iš Batkos grąžinti fūras namo. Tačiau vietoje moralinės paramos sulaukė nurodymo… atidaryti sieną. Ir grįžęs klusniai tai padarė.
Diplomatijos šefas namo parskrido be pritarimo, it musės kandęs, o ar bent spėjo per parkus prasibėgti su sukratyta dienotvarke – klausimas atviras.
Nežinia, ar „oranžinio Donaldo“ sprendimų priėmėjai nemėgstami labiau nei rytinės ir vakarinės kaimynės caras, bet drąsos nepaklusti neužtenka. Tad, grieždami dantimis, vykdo – nors kišenėje, neabejoju, laikytų ir špygą.
Kai nutekėjo į spaudą 28 punktų taikos planas, pasisakė visi mūsų „geležiniai“ vadai – ir ne po kartą. Nelaimė tik ta, kad lyg tyčia tuo pat metu NABU paskelbė apie milžiniško masto korupciją „už mus kariaujančioje“ šalyje.
Pati korupcijos egzistavimo faktas nieko nestebintų – jos visiškai panaikinti nepavyko nei vienai valstybei, net JAV. Tačiau daugumą pribloškė mastas ir įžūlumas, su kuriuo tai buvo daroma visus karo metus. Paaiškėjo, kad Ukrainoje maišais keliaudavo JAV vidiniam naudojimui skirti doleriai su originaliomis banko pakuotėmis. Mūsų spaudoje – nė žodžio. Net tada, kai iš vakaro „pratęsto galiojimo“ prezidentas paskyrė savo artimiausią patikėtinį deryboms su Rusija vadovauti, o kitą dieną jį atleido už korupciją – ekspertams ir čia nieko įtartino.
Kai premjerai ir ministrai urmu ar po vieną po priesaikos Seime lekia „prisiekti Radai“, kyla vienas kitas klausimas. Kas gali paneigti, kad važiuojama gal ne tik į ideologinį pokalbį, bet ir galimai atsiimti mažos „dėkingumo dalies“, „netyčia“ nukritusios iš tų maišų itin miklių rankų? Juk be kokios nors sąsajos su bendru interesu toks politinis aklumas sunkiai paaiškinamas net iš politinių neūžaugų.
Tikėti, kad išbėgę už sienos sulauks visiškos indulgencijos, gali tik visiškai neinformuoti žmonės. O manyti, jog visą gyvenimą kas nors saugos nuo „nelaimingų atsitikimų“, yra ir naivu, ir brangu. Tad kelio atgal nėra – belieka kovoti už „amžinas vertybes“, iki, kaip mėgsta sakyti ciniškiausi, „paskutinio ukrainiečio“.
Tauta seniai juokauja: kai pradedama garsiai kalbėti apie patriotizmą – reiškia, kad jau pakankamai prisivogta. Šiandien, kai prabyla apie vertybes, dažnai reiškia tą patį.
Tą patvirtina ir faktas, kad 28 taikos plano punktai tiek kartų taisomi ir gramdyti, jog jau neaišku nei jų galutinė versija, nei kiek punktų išvis belikę. Rusai sako oficialaus pasiūlymo negavę, todėl ir susilaiko nuo komentarų. Gal ir gerai. Jų argumentai, deja, paprastai skamba pabūklų salvėmis – ir anksčiau ar vėliau bus išgirsti. Ar geruoju, kaip 2022-ųjų kovą, ar bloguoju – skirtumas tik kainoje. Karo mokslas yra negailestingas: strateginė giluma, resursai, branduolinis potencialas ir gyvoji jėga. Istorija rodo, kad nemokantiems skaičiuoti mokestis už apsiskaičiavimus būna pernelyg didelis.
Tad ar ne absurdiška matyti, kaip skelbiama, jog Lietuvos užsienio politikos korifėjų dienotvarkė sukratoma keduose, bėgiojant po Japonijos, Berlyno ar Vašingtono parkus? Tai su menu neturi nieko bendro ir net nekvepia politine išmintimi. O jeigu pritrūksta fantazijos leidžiant ministerijos pinigus viešinimui ir ryšiams su visuomene – gal geriau patylėti, nei virsti pajuokos objektu, pretenduojančiu būti prezidentu.
Bet stebuklų šalyje, vardu Lietuva, viskas įmanoma. Nes sprendžiame, kaip dažnai pasirodo, ne mes.
