Vaiva Budraitytė
Kūčia Lietuvoje – tai ne tik pagoniškų tradicijų vakaras, bet ir ypatingas kosminis slenkstis, kai, kaip sakytų astrologai, dangus trumpam priartėja prie žemės. Tai metas, kai Saulė stovi pačiame tamsos dugne, o žmogaus siela ima ilgėtis šviesos, ramybės ir tikrumo. Ne veltui šis vakaras apipintas tylos, susikaupimo ir vidinės švaros jausmu – senoliai intuityviai jautė, kad Kūčios naktis yra labai stipri energetiškai, tinkama maldai, apmąstymams ir likimo ženklų skaitymui.
Šią stebuklingą naktį visas pasaulio vanduo tampa gyvuoju,(netikėkite ką kalba šventikai, tikrai ne vynu pavirsta). Nesvarbu kokioje pasaulio vietoje esate galėsite džiaugtis gyvojo vandens efektu, jis net iš krano toks bėgs. Iki šios dienos nei vienas pasaulio mokslininkas negali pasakyti kodėl taip įvyksta, mokslas šiai dienai gali tik nustatyti vandens virsmo faktą. Tad tikrai Kūčios vakarą verta prisipilti talpą to gyvojo vandens ir laikyti kokiame stikliniame ar keramikiniame inde toliau nuo geležinių, elektrinių prietaisų ar daiktų. Vandenį piltis galima iki 26 dienos.
Kitas plačiai žinomas stebuklas – tai kalbantys gyvuliai. Manoma, kad šiuo metu žmogaus ir gyvūno sąmonė tampa vieniu, todėl galima suprasti, ką gyvūnai kalba. Šiuo stebuklingu metu žmogaus sąmonė susijungia ne tik su gyvūnų sąmone, bet ir su visa mus supančia gamta, augmenija, su VISA TA, kame mes egzistuojame.
Teigiama, kad jei visus metus buvai jiems geras gyvūnams, augalams, aplinkai, Kūčios naktį gali gauti vertingos informacijos, patarimo, apsaugojimo ar net išgydymo.
Kūčios stalas – tai savotiška visatos schema. Dvylika patiekalų simbolizuoja ne tik metų mėnesius, bet ir Zodiako ratą, kuriame kiekvienas ženklas neša savo žinią. Po staltiese dedamas šienas primena ryšį su Žeme, su protėviais, kurio šiandien taip dažnai nepaisome.
Kūčių vakarą svarbu nepykti, nesipykti, neleisti rastis blogoms mintims – viskas, kas tą naktį gimsta širdyje, turi tendenciją augti visus ateinančius metus. Tai karmine prasme labai svarbus, jautrus laikas.
Burtai Kūčių vakarą – ne žaidimas, o senoji intuicijos kalba. Žvilgsnis į dangų, klausymasis vėjo, batų metimas ar šiaudo traukimas – visa tai būdai pasikalbėti su likimu.
Šią naktį ypač stipriai veikia Mėnulio energija, todėl sapnai tampa pranašiški, o moterų nuojauta – nepaprastai tiksli. Kūčia primena, kad žmogus nėra atskirtas darinys nuo kosmoso – mes visi esame didesnio plano dalis, ir tik sustoję, nurimę galime tai išgirsti, pajusti.
Ir dar – ši pagoniška tradicija išlikusi tik Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kitos šalys, jei ir turėjo šią tradiciją, krikščionybei įsigalėjus buvo pamiršta, išguita iš žmonių atminties. Dabar Saulės sugrįžtuvės jau 600 metų tapatinamos su naująja religija, net Kalėdą mes seniai tapatiname su krikščionybe, nors reikėtų prisiminti arba neužmiršti tos puikios šventės šaknų.
Kas žino savo istoriją, turi dvasines istorines šaknis, tas turi ISTORIJOJE ATEITĮ, be šaknų mes tik malkos, o ne medžiai.
Būkim sveiki, laimingi, te Gyvasis Vanduo nuplauna visus blogius, ligas, o mūsų gyvūnai duoda naudingų patarimų, te Vėjas pripučia tik geras žinias, Žemė Maitintoja neša sotį, o Saulelė ugnelė šildo ir šviečia. Te Taika įsivyrauja visame Kosmose.
