Vytautas Mikalauskas
Branduolinis karas, apie kurį tiek daug paskutiniais dešimtmečiais kalbėta, o ypač paskutiniais metais, užgimus dirbtiniam intelektui, bepilotėms technologijoms ore, žemėje ir vandenyje, griūvant kapitalizmui kaip visuomeninei struktūrai, gali, ir labai tikėtina, kad virs realybe.
Šis ginklas buvo sukurtas kaip atgrasymo ginklas, kuris stabdė ir tebestabdo didelių geopolitinių galių tarpusavio tiesioginius konfliktus.
Nors globalių galių tarpusavio konkurenciniai susidūrimai, nuolatinė trintis niekada nesibaigė ir nesibaigs, bet visa tai, tarsi karštą lavą bespjaudantis vulkanas, paskutiniais dešimtmečiais išsiverždavo į paviršių trečiųjų šalių teritorijose, ir galios tarpusavyje kaudavosi joms nepriskiriamų žmogiškųjų išteklių jėga, vengdamos viena kitai tiesiogiai kibti į kudlas.
Laikai pasikeitė. Ankstesniuose susidūrimuose pralaimėjusi pusė neišvengiamai būdavo priversta paaukoti savo elito dalį ar net įprastą gyvenimo būdą, o šiandieniniame laike, kai aižėja, skyla, griūva visuomeninės, politinės, socialinės struktūros, tarptautiniai institutai, kai sprogdinamos įprastos, per amžius patikrintos pasaulėžiūros, kai naujos technologijos beldžiasi į duris, visa tai grasina išvirsti į visišką vienos ar kitos tautos, valstybės, civilizacijos sunaikinimą, todėl „paskutinio teismo ginkluotė“ vis labiau tampa vienintele galimybe pabandyti išlikti.
Toks karas jau nebėra tik fantazijos produktas, toks karas vis labiau atrodo įmanomas ir atskirų begalvių grupuočių net pageidaujamas.
Tiems begalviams ir jų grupuotėms reikėtų įsisąmoninti vieną labai svarbią aksiomą: branduolinio karo atveju niekam išlikti nepavyks. Jei jos tiki, kad visi sudegs ar mirs nuo radiacijos, o jos išsigelbės, tai juos reikėtų įvardinti super idiotais. Kaip nebūtų liūdna, bet idiotų tik daugėja.
Šiandieniniame pasaulyje jau keletas valstybių savo arsenaluose turi branduolinę ginkluotę, bet tik dvi iš jų savo sprendimais gali sunaikinti ištisus žemynus ar net visą pasaulį. Tai JAV ir Rusija.
Prieš keletą mėnesių JAV prezidentas pareiškė, kad jis galimai perduos strateginės ginkluotės vidutinio nuotolio raketas Ukrainai. Vėliau apie tai prakalbo Macronas (Prancūzijos prezidentas). Iš pirmo žvilgsnio tai ne kokia nors ypatinga naujiena. Ukraina jau seniai gauna mažo nuotolio raketas iš Prancūzijos ir JK. Skirtumas toks, kad tos, JAV prezidento paminėtos raketos, yra priskiriamos strateginei ginkluotei, nes jos gali nešti branduolinį užtaisą, todėl jų panaudojimo metu priešininkui neišvengiamai iškils klausimas, kaip į tai atsakyti.
Čia dar būtų pusė bėdos, svarbiausia, kad šią ginkluotę galima panaudoti tik mažų mažiausiai prižiūrint JAV kariniams specialistams. Vadinasi, JAV stoja į karą…? Prancūzas dar mažiau adekvatus – jis kalba apie branduolinius užtaisus, bet jie patys neskraido. Reikia paleidėjų…
Nieko nuostabaus, kad praėjus kiek laiko po Trumpo viešo pasisakymo Rusija tada paskelbė branduolinės strateginės ginkluotės pratybas ir pademonstravo savo branduolinės triados, kuri bazuojasi ore, vandenyje ir sausumoje, galimybes. Prie viso to prisegė dar papildomus, naujų technologijų principu veikiančius, kūrinius. Turiu mintyje „Burevestniko“ ir „Poseidono“ pavyzdžius. Tai atominių mini reaktorių varomi objektai, galintys nešti milžiniškos galios griaunamuosius užtaisus.
Pirmasis, kaip skelbia ekspertai, gali ilgą laiką kabėti ore ir, gavęs signalą, manevruodamas, apeidamas priešraketinės gynybos taškus, keisdamas aukštį, skrieti tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių kilometrų iki užduoties taško. Antrasis gali gulėti giliai po vandeniu neribotą laiką, judėti greičiau nei bet kuris vandenyje plaukiojantis dirbtinis objektas, o jo sprogimo sukelti padariniai grasina nušluoti ištisas pakrantes. Jei prie viso to pridėsime jau plačiai naudojamas hipergarsines technologijas, tai reiškia, kad šitoje planetoje niekas nebėra saugus ir bet kurios galios gynybą galima įveikti.
Net JAV, kurios savo arsenale, turėdamos beveik šešis tūkstančius branduolinių galvučių bei įvairias jų pristatymo į reikiamą tašką galimybes, turėdamos išvystytą karinį–pramoninį kompleksą, kuriam atskirose srityse analogų nėra, nebegali jaustis nepažeidžiamos. Be to, galima drąsiai tvirtinti, kad pirmą kartą istorijoje Vakarai, pirmiausia JAV, priversti vytis Rusiją atskirų naujų karinių technologijų srityje.
Todėl nereikia nustebti, kad JAV prezidentas, grįždamas iš susitikimo P. Korėjoje dislokuotoje JAV karinėje bazėje su Kinijos pirmininku, pareiškė, kad davė JAV karo ministerijai nurodymą atnaujinti branduolinius bandymus, kurie jau keli dešimtmečiai, pagal daugiašalį susitarimą, nebuvo vykdomi. Nereikia stebėtis ir tuo, kad JAV paskelbė įvedančios sankcijas Rusijos naftos gigantams „Rosneft“ bei „Lukoil“.
Tikrumoje šiandieniniams Vakarams teliko vienas, vis dar galingas įtakos globaliai erdvei instrumentas – finansinė sistema. Tačiau ir šis instrumentas, neatstačius karinės galios, per trumpą laiką bus prarastas. Tai žino ir Vakarai, tai žino ir Rusija, nėra tai paslaptis ir kitiems žaidėjams globalioje erdvėje.
Tačiau žinoti yra viena, o strategiškai mąstyti ir gebėti pažvelgti gerokai toliau į ateitį nei rytdiena yra visai kas kita. Prieš tris mėnesius žmonija, peržengusi N. Metų slenkstį, vylėsi, kad pasaulio galingieji visa tai supranta, o istorijon nugrimzdusių senųjų metų pradžioje Trumpo atėjimas į Baltuosius Rūmus tikėjimą galimu taikiu pasaulio likimo sprendimu tik padidino. Bet jau N. Metų pradžioje visa tai griuvo akimirksniu. JAV veiksmai Venesueloje įrodė, kad mes su jumis vargiai suprantame, kas vyksta aplink mus, o tie galingieji aiškiai žino, ko nori, ko siekia, ir aiškinti tai „gojams“ neturi jokios pareigos, net jokio noro.
Tikrumoje demokratija, kuria mus jie patys įtikino, tėra tik jų instrumentas valdyti. Pasaulis žengė dar vieną žingsnį arčiau barjero, už kurio neišvengiamai turi prasidėti pasaulinė mėsmalė. Ir todėl tam beliko tik ruoštis arba visomis jėgomis neleisti tam įvykti. Labiausiai, ko bijo tokių mėsmalių organizatoriai ar vykdytojai, tai žmonių masių pasipriešinimo. Tačiau, jei pirmieji dažniausiai būna organizuoti, tai antrieji – atvirkščiai. Juk tai jau žmonijos istorijoje buvo ir buvo ne kartą.
1914 birželio 28 dieną Sarajeve (Bosnija) Gavrilas Principas – Bosnijos serbas, „Juodosios rankos“ organizacijos, siekusios išlaisvinti pietų slavus iš Austrijos–Vengrijos valdžios ir prijungti Bosniją prie Serbijos, narys, nužudo Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Imperija pateikia 15 punktų ultimatumą Serbijai. Serbija sutinka su visais, išskyrus vieną.
Vokietijos imperatorius Vilhelmas II – Vienos sąjungininkas – mano, kad toks Belgrado sutikimas gali būti vertinamas patenkinamai, bet Austrija–Vengrija jau liepos 28 d. paskelbia karą Serbijai. Rusija – Serbijos sąjungininkė – paskelbia mobilizaciją. Vokietija sureagavo žaibiškai ir ultimatyvia forma pareikalavo iš Rusijos iki rugpjūčio 1-osios mobilizaciją atšaukti. Rusija reikalavimo neįvykdė ir Vokietija rugpjūčio 1 d. paskelbė jai karą.
Rugpjūčio 3 d. Vokietija paskelbė karą Prancūzijai, rugpjūčio 4 d. Britanija – Vokietijai, rugpjūčio 6 d. Austrija–Vengrija – Rusijai. Per vieną savaitę suliepsnojo Europa ir ta liepsna Europą degino 1568 dienas.
Visose pusėse buvo mobilizuota 70 milijonų, iš jų apie 37 milijonus priglaudė Europos žemė. Sužeistų – apie 20 milijonų. Karo nuostoliai siekė 208 milijardus to meto valiutos verte. Pasikeitė viskas. Neliko iki tol įprastos sienų konfigūracijos, suaižėjo buvusios kontinentinės galios, užgimė daug naujų, smulkių valstybinių darinių, kurie nevengė tarpusavyje pasipešti.
Ir vis dėlto to karo priežastys, apie kurias kalbėsime tolimesnėse dalyse, galutinai liko neišspręstos. O tai neišvengiamai privalėjo sukelti ir sukėlė Antrą pasaulinės kovos raundą, ir šis buvo dar baisesnis nei pirmasis.
Kai per abu karus Europoje buvo suguldyta į žemę apie 100 milijonų, didžiąja dalimi jaunų, gyvybių ir antra tiek sužeista, kai Vidurio ir Rytų Europa gulėjo griuvėsiuose, o juose dažnai apsilankydavo badas ir ligos, išlikę tarsi atbudo. Suprato, kokią didžiulę kraujo auką teko sumokėti už Naują pasaulio tvarką ir savo pačių kvailumą.
Deja, kvailumas yra nepaprastai gyvybingas ir po kiek laiko jis vėl mus užvaldo. Užmirštame praeitį, praeities pamokas, kurias patyrė mūsų tėvai ir seneliai, vėl imame tikėti Nauja pasaulio tvarka, kuri atneš mums visiems negirdėtus turtus. Tikime, kaip ir jie tikėjo, kad kraujo auka mus aplenks, todėl vėl pasiruošę pačių ar gudraus patarėjo susikurtam priešui atimti gyvybę, o jei nepavyks, tai nors dantį išmušti. Jei ir to negalime padaryti, tai nors aploti, apdergti, pasityčioti.
Bėda ta, kad visa tai stebėdamas buvęs tariamas priešas palaipsniui virsta tikru. Kaip ten pasakyta: „Belsk, ir bus atidaryta“? O beldžiame mes seniai, akiplėšiškai ir užsispyrusiai atkakliai. Beldimas, atrodo, išgirstas. Kas toliau? Apie tai gal pasvarstysime ir tuos galimus scenarijus padėliosime sekantį kartą.
