Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Žvėryne – kraujas. Paauglys nužudė savo bendraamžį. Tragedija, kuriai jokie tėvų, mokytojų, psichologų komentarai nebesugrąžins gyvybės. Bet ar tikrai tai vien dviejų nepilnamečių drama? Ar tai nėra mūsų politinio „elito“ sėtos sėklos?
Jau ketvirti metai, kai konservatorių viršūnės kalba retorika primena ne kokį nors abstraktų „patriotizmą“, o trečiojo reicho paruoštą meniu: visur priešai , nelojalius – naikinti, šalinti, užčiaupti. TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ne kartą kalbėjo apie „grėsmes iš vidaus“. Šaulių sąjungos vadas Idzelis jaunimui aiškina, kad „turime mokėti žudyti“. Liaudanskas-Svaras kartu su tuo pačiu Kasčiūnu eteryje kalba apie „nelojalių“ pašalinimą – žinot, tokį, kuris nesibaigia draugišku pokalbiu prie kavos. Algis Ramanauskas-Greitai eteryje irgi svarsto, ką ir kada reikia šaudyti – tarsi kalbėtų ne apie žmones, o apie žiurkes.
O dabar, kai iš jauno žmogaus kūno ant Vilniaus grindinio nutekėjo kraujas, visi staiga pasimetę. „Baisi nelaimė, reikia prevencijos, daugiau psichologų“. Taip, reikia. Bet kodėl niekas nenori nagrinėti, kaip politinė ir viešoji retorika, skatinanti smurtą, nužmoginimą ir priešų paiešką, veikia jaunuolių psichiką? Kodėl tylima apie tai, kad šiandienos paaugliai auga girdėdami iš pačių valdžios tribūnų, jog žmogus – tai potencialus priešas, kurį reikia neutralizuoti?
Paauglys neatsibunda vieną rytą su mintimi „aš nužudysiu …“. Tokias mintis formuoja aplinka. Aplinka, kurioje smurtas ne smerkiamas, o romantizuojamas – kaip „pilietinė pareiga“. Aplinka, kurioje politikai ir jų draugai pramogų pasaulyje įpratina prie kalbos apie šaudymą, žudymą, priešų „sutvarkymą“.
Šiandien šioje baisioje situacijoje pirštu rodoma į vieną nepilnametį. Bet jei Lietuvoje būtų bent lašas politinės atsakomybės, mano nuomone, teisiamųjų suole turėtų sėdėti žudymo ideologijos apologetai – Kasčiūnas, Idzelis, Liaudanskas-Svaras, Ramanauskas-Greitai. Nes jie sukūrė foną, kuriame žmogžudystė tampa nebe kraštutinė tragedija, o dar viena „kova už tėvynę“.
Kiekviena tokia kalba – tai kulka į jauno žmogaus sąmonę. Ir tos kulkos pataiko. Tik politikai, skirtingai nei šis paauglys, nebus teisiami, nes jų ginklai – žodžiai. O žodžiai, kaip matome, šiandien žudo taip pat efektyviai kaip ir peilis.
P.S.
Paauglys – tai ne mažas suaugęs, o žmogus, kurio asmenybė dar tik formuojasi. Jo moralinės ribos dar nėra sustiprintos patirties, o pasaulio vaizdas – nuolat persiformuojantis pagal tai, ką jis girdi, mato ir iš ko mokosi. Jei šaltinis yra mokytojas – jis mokosi iš mokytojo. Jei šaltinis – agresyvus politikas, šaulys, dainininkas ar televizijos veidas – mokosi ir iš jų.
Psichologai seniai perspėja: nuolatinė militaristinė retorika ne tik desensibilizuoja jauną žmogų smurtui, bet ir suteikia jam moralinį pateisinimą – „jei jie sako, kad yra priešai, vadinasi, juos galima naikinti“. Ši schema perimta iš karo propagandos – tiek totalitariniuose režimuose, tiek demokratijose karo metu. Skirtumas tas, kad čia – ne karo laukas, o taikos laikas. Ir tokia retorika veikia ne prie fronto linijos, o mūsų kiemuose, mokyklose, sporto salėse.
Kiekvienas viešai ištartas „reikia šaudyti“, „turime mokėti žudyti“, „nelojalius pašalinti“ – tai ne tik žodžiai. Tai signalas: smurtas yra priimtinas. O jaunuolis, kuriam dar nėra suformuotas atsparumo filtras, tą signalą priima pažodžiui.
Tad klausimas – ar ne metas sustoti? Ar ne metas politikams, kariškiams, viešiems asmenims suprasti, kad žodžiai, kuriuos jie taip lengvai paleidžia į eterį, virsta ne „patriotizmu“, o realiais smurto scenarijais? Ar ne metas atsisakyti karo retorikos, ypač ten, kur jos visai nereikia – mokyklose, jaunimo renginiuose, kultūros laidoje, kasdienėje politinėje komunikacijoje?
Retorikos keitimas nėra silpnumas. Tai – civilizuotos valstybės branda. Nes valstybė, kuri sugeba ginti savo žmones be smurto romantizavimo, yra stipresnė už tą, kuri gina save, skatindama savo piliečius tapti žvėrimis.
