- Reklama -

Kaip kasacinio teismo teisėjai paverčiami absurdo įkaitais

Advokatas Jonas Ivoška

Bangaloro teisėjų elgesio principai (Haga, 2002 m.), kurie priimti vadovaujantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, nustato, kad „teisėjas savo pareigas vykdo nepriklausomai, įvertindamas faktus ir vadovaudamasis sąžiningu įstatymų supratimu, be jokios pašalinės įtakos, paskatų, spaudimo, tiesioginio ar netiesioginio įsikišimo ar grasinimo, kylančio iš bet kurios šalies ar dėl bet kokių priežasčių”(1.1 punktas). Šis tarptautinis aktas įpareigoja kiekvieną teisėją, nepriklausomai nuo jo instancinės padėties, vertinti faktus ir sąžiningai (nesimuliuojant protinio neįgalumo) gretinti juos su įstatymu (norminiu elgesio modeliu), nepasiduodant jokioms pašalinėms paskatoms (pavyzdžiui, papirkimui) ar išoriniam spaudimui (pavyzdžiui, politikų reikalavimui).

Tai reiškia, jog kiekvienas teisėjas, realizuodamas savo funkcinę kompetenciją (atlikdamas profesinę pareigą) privalo atlikti dvifunkcinį veiksmą: a) vertinti faktus ir b) taikyti įstatymus. Toks teisėjo nepriklausomumu grindžiamas reguliavimas draudžia teisėjui pasikliauti kieno nors kito pateiktu faktų vertinimu ir simuliuoti įstatymų nesupratimą.

Ar šio tarptautinio akto reikalavimai atspindėti ir Lietuvos teisėkūroje? Deja, ne. Lietuvos Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, nėra nepriklausomas, nes jis „saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių“. Tai reiškia, kad, vertinant faktines aplinkybes, yra absoliutus kasacinės instancijos teismo teisėjų priklausomumas nuo žemesniųjų teismų, kas nesuderinama su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostata.

Iš to seka išvada, kad pagal LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“) kasacinis teismas nagrinėja bylas pagal Konstitucijai priešingą Civilinio proceso kodekso įstatyminę normą, esančią 353 straipsnio 1 dalyje.

Prie ko veda toks teisinis reguliavimas? Jeigu kasacinis teismas priima nagrinėti bylą, kurioje žemesnieji teismai tyčia ar per klaidą nutylėjo arba iškraipė faktines aplinkybes, arba, pavyzdžiui, nepasisakė dėl ieškovo absurdiškų prielaidų ir ieškinį tenkino, kasacinis teismas, tikrindamas apskųstą sprendimą (nutartį) be faktų, o tik teisės taikymo aspektu, tikrina, ar teisingai pritaikytas įstatymas, pavyzdžiui, nesamoms aplinkybėms arba visiškam absurdui.

Kad kam nors nepasirodytų, jog tai tik teorinės prielaidos, pateiksiu tikrą pavyzdį iš teisminės praktikos, kai dėl tokio ydingo teisinio reguliavimo jau beveik 16 metų teismai negali užbaigti absurdiška prielaida pradėtos bylos.

Štai Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2007 m. liepos 25 d. paduoda teismui ieškinį dėl tariamai pažeisto viešojo intereso. Kadangi ieškinys, kaip paaiškėjo vėliau, buvo paduotas korupciniais motyvais, prokuroras negalėjo rasti jokio realaus teisės pažeidimo. Dėl to prokuratūra ieškinyje nurodė absurdišką prielaidą – neva statybvietėje vienas statomas pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys ir tuo tariamai pažeistas atitinkamos teritorijos individualus apsaugos reglamentas.

Pirmosios instancijos teismas, žinoma, nepatikėjo, jog statybvietėja aptikta vieta, kur neveikia žemės traukos jėga, ir ieškinį atmetė (2008-07-17 sprendimas civ. byloje Nr. 2-283-560/08). Apeliacinio teismo teisėjams galimai patiko prokuroro korupciniai motyvai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o prokuroro ieškinys patenkintas (2010-04-06 sprendimas civ. byloje Nr.2A – 30/2010).

Tuo pagrindu, kad pagal CPK 353 str. 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių (nagrinėjamu atveju saistomas apeliacinės instancijos teismo sprendime palikto absurdo), kasacinės instancijos teismas turėjo patikrinti, ar teisingai pritaikyti individualaus apsaugos reglamento reikalavimai absurdui. Ar tai ne ciniškas pasityčiojimas iš galutinės instancijos teismo teisėjų?

Žinoma, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) teisėjų kolegijos pranešėjas (Egidijus Laužikas) būtų turėjęs profesinės savigarbos, ta byla būtų grąžinta pakartotinam nagrinėjimui, nes nėra teisės normų, kurios būtų skirtos ne visuomeninių santykių, o absurdo reguliavimui. Tačiau kai teisėjui rūpi ne jo funkcinė kompetencija, o neviešinamų interesų tenkinimas, nereikia stebėtis, kad LAT 2010-10-06 nutartimi civ. byloje Nr.3K-3-346/2010 apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti.

Dėl tokio ydingo teisinio reguliavimo minėta byla ir po pakartotinio proceso atnaujinimo neįgauna normalios teisinės eigos ir jau beveik 16 metų „braido“ po teisinio nihilizmo fekalijas, vis eikvodama teisėjų bei proceso dalyvių darbo laiką ir lėšas, tuo dar ir griaudama piliečių pasitikėjimą savo valstybe.

Šia publikacija noriu atkreipti teisminių ginčų dalyvių dėmesį, kad kiekvienas jų turi teisinę galimybę po abejotino bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme individualiu konstituciniu skundu kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, kad LAT teisėjų kolegija, nevertindama byloje faktinių aplinkybių, o tik tikrindama apskųstą sprendimą (nutartį) teisės taikymo aspektu, vadovavosi antikonstitucine CPK 353 straipsnio 1 dalies norma, kuri prieštarauja teisėjo nepriklausomumo principui, įtvirtintam LR Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje ir nesiderina su Bangaloro teisėjų elgesio principais, kurie privalomi ir Lietuvos teismų teisėjams.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!