
Gediminas Kiršinas
Vienoje iš J. Marcinkevičiaus dramų herojus žvelgia į ateitį ir nemato ten Lietuvos.
Jau tada, Sąjūdžio ištakose, lietuvių poetui ir mąstytojui kilo klausimas: kur eini, lietuvių tauta?
Nebėra J. Marcinkevičiaus, niekas nebestato jo dramų – tiksliau, tragedijų… Ir ne tik jo.
Tautinis patriotizmas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje silpnėjo ir šiandien tapo beveik draudžiamu. O laisvės troškimas labai greitai virto siekiu „savo noru“ vėl įsilieti į „laisvų“ (déjà – ne visai laisvų) tautų broliją.
Pasaulyje išnyko daug tautų. Bet ar tai pasiteisinimas, kad mūsų tauta – maža, bet turinti tokią didingą istoriją, su kalba, kuri turi beveik tiek pat žodžių kaip anglų kalba, su sena indoeuropiečių ir Senosios Europos sintetine kultūra, kurioje vyriška narsa ir pagarba moterims bei Motinai Gamtai taip gražiai susilydė – nyksta?
Kas ir kodėl iš mūsų pavogė istoriją ir ateitį? Kas privertė ar apgavo? O gal… patys esame kalti? Juk tris kartus darėme lemtingas istorines klaidas. Ir visus tris kartus buvome patys kalti, o ne priešai, nors jų turėjome ir tebeturime galingų…
Kodėl mūsų inteligentija, daugelis kultūrininkų – jau nekalbant apie politikus ir valdišką žiniasklaidą – išskyrus retas išimtis, nebesugeba ne tik ieškoti tautinio išsigelbėjimo, bet ir artikuliuotai kelti tų klausimų? Iš esmės ji pasidavė svetimiesiems, jų menko lygio masinei „kultūrai“. TV nebešviečia (radijas – kiek geresnis)…
Gal per aštriai tautininkų likučiai kelia problemą? Gal viskas gerai ir belieka mums tik džiūgauti, kad „niekad taip gerai negyvenome“? Bet… ar ilgai bebūsime mes, ir ar ilgai gyvensime „gerai“… už paskolintus pinigus?
Kai matai moteris, jaunas, gražias šeimas, kurios taip labai myli kates, šunis, bet neturi vaikų arba turi tik po vieną ir net to vieno nesugeba auklėti tautine dvasia, apima neviltis. Kaltinkime liaudį, žmones?
Dėl vaikų (ne)ugdymo tikrai nedera per daug kaltinti tėvų, nes visokeriopa valdžia (nemaža jos dalis) – pradedant vadovais, mokykla, bažnyčia, žiniasklaida ir baigiant ištisu legionu kitokių tautos duobkasių – kala per visus įmanomus kanalus vaikams ir jaunimui nešeimines „vertybes“, antitautinį kosmopolitizmą, individualizmą, egoizmą…
Su vienintele, tariamai humaniška išimtimi: vargšams seneliams, sako, reikia duoti lėkštę karštos sriubos, aplankyti juos, kai jau savi vaikai ir kaimynai nelanko…
O kodėl tiek daug tų vargetų bei sąlyginai sveikų, jaunų, nenorinčių dirbti, kurti žmonių? Nėra darbo? Jei Lietuvoje nėra darbo, jie turėtų padaryti pagrindinį darbą – įvesti Lietuvoje tokią tvarką, kad visiems lietuviams darbo pakaktų.
Kodėl lietuviui nebegera Lietuvoje? Valdžia greitai padarys mūsų tautą nacionaline mažuma savo pačios valstybėje. Kitaip, argumentuoja, … „kas gi mokės pensijas“?
Vienas lietuvis buvo nusprendęs grįžti, įsidarbino… Darbdavių elgesys – nekoks. Dažnai išgirsdavo: „ukrainiečiai dirba geriau“. Juokingiausia, kad vieną kartą taip pasakė lietuvė moteris, kuri yra tik smulki savininkė, iš esmės nieko ir nesamdanti… Bet gal norėtų pasisamdyti pigiau? Kad kiemą pašluotų, stogą sutaisytų?..
Tokios gana vargingos moterys ir politinės „ožkytės“, kurios net tarsi džiūgauja, kad greitai gyvensime M. Bakunino išsvajotame pasaulyje – „be Dievo, be caro ir be sienų“, – vargu ar kaltos dėl tautinio sąmoningumo išnykimo (Lietuvos prieškarinės moterys juo garsėjo!). Jos puikiai supranta, kad anarchijos nebus, kad valdys didysis kapitalas, nors jos sutinka su jo „demokratine“ valdžia, nes tikisi, jog dar ilgai „duos“, kaip kad iki šiol „duoda“ (déjà – tik skolon)… Viena sakė: man tai nerūpi. Vaikaičiai atiduos…
Vis dėlto ne jas reikia kalti prie kryžiaus… Ne jos muziką užsakė…
TREČIĄ KARTĄ LIETUVOS VALDANČIOJI KLASĖ IŠDUODA SAVO TAUTĄ.
Pirmas kartas buvo tada, kai lietuviai sukūrė valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet valdantieji pasirinko valstybine rašto kalba nukariautų slavų kalbą. Gal jiems labiau patiko jų civilizacija? Gal todėl, kad ta slavų, „toliau pažengusi“, civilizacija leido efektyviau engti savus žmones?
Antras kartas buvo tada, kai lenkėjimui linkusi bajorija ir valdovai, vardan karaliaus sosto išduodami savo tautą, įsijungė į vadinamąją „abiejų tautų“ respubliką. Tai buvo melas, nes tai buvo polska wiara, polska mowa, polska korona… O kodėl? Gal todėl, kad Lietuvos valstybė buvo pernelyg moderni, joje dar kažkiek realios galios turėjo valdžia, o kiekviena rimta valdžia privalo dirbti savo tautai, savo liaudžiai. Tuo tarpu lenkiškoji „kultūra“ baudžiavą pavertė beveik brutalia vergove – tai patiko dvarponiams, ir tai pražudė abi tautas.
Beje, A. Smetonos pasitraukimas nebuvo trečiasis kartas. Daug kas kaltina (iki šiol!) A. Smetoną, kad jis perbrido upelį, kad savo noru nestojo į Tarybų Sąjungą. Kaltina ir kitus… Tačiau tai nebuvo išdavystė. Sovietai kartu su Vokietija tuomet pasidalijo Vidurio Europą, o demokratijos negynė mažų tautų laisvės.
Tačiau kai kurie menamos landsberginės psichologijos žmonės mano, kad reikėjo žūti visiems – „kad ainiai dainas dainuotų“.
TREČIAS kartas vyksta dabar.
Kai valdantieji, jų elitas, paperkami ES sinekūromis, biurokratiniu niekdarišku „geru gyvenimu“, kai net lietuviai verslininkai masiškai įsileidžia užsieniečius, o lietuviai greitai tampa mažuma savo pačių valstybėje, daroma viskas, kad tauta, kuri net juodžiausiais vergovės metais šimtmečius išgyveno, dabar greitai išnyktų, ištirptų.
Tai faktas, kurį rodo visi duomenys.
Atrodo, ir liaudies daugumai tai atrodo gerai. Net labai protingiems žmonėms. Vienas sakė, kad jei valdžia bus bloga, jis tiesiog išvažiuos ten, kur valdžia geresnė. Kiti, minėti išlaikytiniai, pavydi… Sakoma: „labai lietuviška“.
Jie mąsto taip: jei mes neturime, kodėl kiti nori kažką turėti? Tegul visi būna vargšai ir išlaikytiniai. Didysis kapitalas – toli, jo nesimato, o mažesnis kapitalas nieko kito netrokšta, kaip tik suryti savo kaimyną, brolį tautietį…
Taip buvo ir „prie Smetonos“, bet tada vaikų buvo tiek, kad visiems užteko prieaugio – ir migracijos, ir nuo ligų bei skurdo pražudytų nuostoliams „atstatyti“.
Mūsų laikais visi taip noriai mokosi užsienio kalbų (pravers) ir vis mažiau gerbia, o kartais net užmiršta savąją. Moterims – prestižas ištekėti už užsieniečio. Gal todėl vyrai nebeveda iki 30–40 metų?… Viena vokietė man sakė: nebenoriu vaikų, nes žinau, kad jie bus… ne mano. Net vokiečiai nyksta! Tad migracija ir imigracija tik didės, nes to sąmoningai siekiama.
O juk yra galimybių dirbti gerai Lietuvoje. Nors ir padaryti šimtamilijardiniai nuostoliai „aksominės okupacijos“ metais (pagal R. Ozolą), bet vyksta nauja mokslo ir technikos revoliucija. Tik reikia suspėti įšokti į traukinį.
Tačiau valdžia mieliau prisipirks greitai moraliai senstančių ginklų, o ne vystys savą pramonę. Dar labiau užvers tautai paskolų kilpą. Dar labiau švaistys.
Panašiai elgiasi ir ES valdžia: leidžia komunistinei Kinijai žlugdyti savo pramonę, grobti Afrikos resursus ir t. t. Kai prireikia pinigų, nei Europa, nei Amerika neranda nieko geresnio, kaip skolintis.
O mūsų Prezidentas juk irgi nenorės iš savo, lietuviško, banko uždirbti tautai milijardą per metus… Lengviau juk pasiskolinti.
Ir ko jie visi taip susipešė? Taip rėkia, lyg kovotų dėl vietos po byrančių milijardų srautu… Apie kokią čia tiesą galima kalbėti… Vargšai socialdemokratai – jų balsas daug silpnesnis, jų „ranka“ ne tokia vikri… Kiti landesni, gal turtingesni, geriau organizuoti… Urbonaitės, Žalimai, Tapinai, Spurgos ir daugybė kitų – savi ir ne savi – kritikai, TV ekrane įsigalėję… Net konservatoriai rečiau pasirodo negu liberalai. Šaunuoliai liberalai – vieninteliai jie yra patys savimi. (Vien tik auksas valdo mus – iš V. Mikalausko dainos.)
Skaičiau Lietuvos savanorių prisiminimų knygą – pasirodo, jiems mokėjo už tai, kad kovojo už Lietuvą… Net žemės žadėjo… O kas dabar žadama patriotams? Ne vieną net persekioja…
O jie, gaila, patys tarpusavyje nesusišneka… Kitiems net skandinti jų nereikia.
Nieko gero Lietuvoje… Mažai kas benori tikros laisvės, savo valdžios, tautinio kurso. Juk net P. Gražulis prakalbo apie Europos Prezidento reikalingumą, jei neklystu… Nes savu nebepasitiki? Ar svetimas bus geresnis? O gal D. Trampas išgelbės?
Politinės partijos silpnėja, niekas nebenori rimto politinio darbo. Nors politologų – apstu… Bet ar gali Vilniaus profesoriai suprasti, ką jaučia provincialus lietuvis, kuris norėtų bent kiek laisviau, saugiau – nuo savo valdžios kėslų ir plėšrių brolių tautiečių – gyventi…
Tautiškumas nėra kurios nors vienos partijos nuosavybė, ar ne? Jo galėtų būti ir tarp LSDP narių – daug. Galėtų… Kodėl jie nenori tapti populiariausia ir galingiausia partija Lietuvoje? Juk tereikėtų atsisakyti kelių nesąmonių. Taip sakė vienas kalbėtojas per TV – protingai pasakė.
Apie Žemaitaičio ir Skvernelio partijas vargu ar verta kalbėti… Blogą turto mokestį padarė dar blogesniu.
Žmonės pasiilgę teisingesnio žodžio, atviresnių, „nediriguojamų“ TV diskusijų, tikros politikos ir teisingesnio teisingumo.
Daug kas lieka neaišku… Seniai juk kalbama apie galimus permokėjimus viešuosiuose pirkimuose, apie tariamą ar tikrą užsienio kapitalo diktatą energetikoje, apie projektus statyti „vėjo malūnus“ jūroje. Visa tai reikėtų išaiškinti, patvirtinti, išdiskutuoti, išgirstant žmonių nuomonę visais klausimais. Kada gi suprasime suvereniteto ir jūros reikšmę?
N. Sadūnaitės nebėra. Kas paklaus, kaip sekasi Deimantei? Juk ji – Lietuvos vaikas… Gal ten viskas tvarkoje, ji jau pilnametė, gal galėtų pati pasakyti?..
Prieš karą moterys gelbėjo Lietuvą.
Gal ir dabar kokia nors atjos ant balto žirgo, jei jau vyrai nebesugeba Tėvynės vaduoti?.. Ar Pirmdievis padarys tokį stebuklą?
Daug žalos padaryta, bet jei ES būtų padaryta ne nauja imperija, o galinga karine sąjunga – gal net Atlanto–Pacifiko karinė sutartis, ginanti visų tautų ir žmonių laisves bei dorovę, – gal dar būtų galima atgimti?.. O gal jau per vėlu?
Vienas juodai apsirengęs žmogus per TV jau siūlo visiems ruoštis bėgti, „jei rusas ateitų“. „Rusas“ šį kartą bus protingesnis – leis visiems bėgti… Ir liks „Lietuva be lietuvių“…













