Jonas Ivoška
Valstybės institucinė sąranga yra gana svarbus tautos gyvybingumo ir pažangos veiksnys. Žymi žmonijos dalis, pasikliaudama iškilių asmenybių siūlymais tobulinti valstybių visuomeninę savivaldą, ilgainiui vietoje monarchijos pasirinko respubliką. Daugelyje europinės civilizacijos valstybių įsitvirtinęs toks visuomenės savivaldos modelis labiau atitiko piliečių daugumos vertybines nuostatas, todėl dominuoja iki šiol.
Žmonijai sistemingai tobulinant technines ir technologines priemones, palaipsniui evoliucionavo ir žmonių tarpusavio santykiai bei jų ryšiai su gamtine aplinka.
Tuo tarpu bendra civilizacinė raida menkai paveikė valstybių institucinę sąrangą, kuri liko archajiškame kiaute. Pavyzdžiui, Lietuvai pasirinkus pusiau parlamentinės respublikos modelį, jos valstybingumo praktikoje nesijaučia siekio diegti pilnavertės demokratijos principus. Čia dar daug feodaliniams santykiams būdingų nelygiateisiškumo ir nuolankumo „ponui“ reiškinių:
a) viduramžiškai privilegijuota valstybės pareigūnų („valdžios“) teisinė padėtis (pavyzdžiui, įstatyminis pareigūnų atleidimas nuo padarytos žalos atlyginimo – LR CK 6.271, 6.272 str.; papildomos valstybinės pensijos ar rentos; valstybiškai betikslės Seimo narių pramoginės komandiruotės biudžeto lėšomis);
b) bendriesiems reikalams tvarkyti skirtų viešųjų finansinių išteklių švaistymas (pavyzdžiui, biudžeto lėšų skyrimas jokių bendrųjų reikalų netvarkančioms politinėms partijoms, viešųjų išteklių grobstymas ydingomis viešųjų pirkimų procedūromis);
c) totalus konstitucinių nuostatų nepaisymas (pavyzdžiui, pagal Konstitucijos 7 straipsnį negaliojančių teismų aktų prievartinis vykdymas);
d) teisinis nihilizmas teismų veikloje;
e) dvejopų atsakomybės standartų taikymas pagal žmonių priklausomybę skirtingoms interesų grupėms;
f) visų mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomų žiniasklaidos priemonių tarnavimas tik „neklystančiųjų kastai“ ir t. t.
Tai – mūsų valstybingumo ydos, iš kurių kyla pilietinės daugumos nepasitenkinimas ir susipriešinimas tarp bendrapiliečių, esančių skirtinguose valstybės funkciniuose sektoriuose.
Analizuojant susipriešinimo prigimtį, ryškėja dvi pagrindinės jo formos:
a) dirbtinė priešprieša tarp skirtingai komunikuojančių interesų grupių valstybės parlamente;
b) natūrali priešprieša tarp pildančiųjų valstybės biudžetą ir disponuojančiųjų biudžeto lėšomis.
Funkcinė priešprieša Seime tarp „pozicijos“ ir „opozicijos“ vyksta dėl skirtingų prieigų prie viešųjų išteklių valdymo ir pasinaudojimo jais.
Pastebėtina, kad teisėkūra Seime užsiima tik dalis parlamentarų, nors pilietinės daugumos siekis – Seimo rūmuose matyti ne besikivirčijančius klanus, o tautos atstovybę, kuri, bendrai diskutuodama, priimtų veiksmingus įstatymus, o ne rengtų absurdo spektaklius su katinų prilyginimu žmonėms.
Priešpriešą tarp viešojo ir privataus sektorių, pastarąjį visiškai atribojus nuo viešųjų išteklių naudojimo kontrolės, gimdo savitos patyčios, kai valstybės pareigūnai apgaulingai teigia, jog privataus sektoriaus finansiniai įnašai visada naudojami tikslingai ir teisėtai tautos labui. Toks dalies bendrapiliečių žeminimas, juos laikant neturinčiais intelektinės nuovokos, ne tik skatina pasipiktinimą instituciniais subjektais, bet ir griauna piliečių lojalumą savo valstybei.
Bandant suprasti gilumines priešpriešą generuojančias paskatas LR Seime, jų reikia ieškoti finansiniuose interesuose, kurių tenkinimas gerokai pakinta po rinkimų susiformavus naujai Seimo daugumai. Pavyzdžiui, „socdemams“ nustūmus kitą interesų grupę (pavyzdžiui, „konservistus“) nuo nekontroliuojamos prieigos prie viešųjų išteklių valdymo ir disponavimo jais, nustumtieji praranda dalį „šėryklų“. Netekus dalies pasipelnymo sąlygų, sutrinka įprastinės interesų tenkinimo galimybės. Tai virsta propagandine priešprieša tarp partijomis vadinamų, tačiau iš esmės konceptualiai skirtingų interesų grupių.
Nustumtosios grupės, siekdamos išsaugoti bent dalį pelningų prieigų, praktiškai nustoja dalyvauti teisėkūroje ir pradeda propagandines atakas konkurentų atžvilgiu.
Kartais į susipriešinimą įtraukiamos ir kritinio mąstymo stokojančios piliečių masės. Įvairiais pramanais užkrėtus mases, sukuriamos prielaidos „netikėlių“ neapykantai. Tokios socialinės priešpriešos atmosferoje iki riaušių ir susidorojimo – vienas žingsnis.
Kas darytina pilietinei nesantarvei sumažinti?
Matant ir suvokiant tikrąsias piliečių susipriešinimo priežastis, kurios ne tik žalingos tautos tvarumui ir pažangai, bet dabartinės geopolitinės situacijos sąlygomis pavojingos ir tautos išlikimui, nevalia abejingai tylėti. Privalu bendrai ieškoti išeičių iš darnų tautos bendrabūvį ardančio susiskaldymo.
Pirmiausia reikia pripažinti, kad šiandieninis Lietuvos Respublikos Seimas nėra tautos atstovybė, nes dalį jo sudaro regionų atstovai, o dalį – partijų atstovai. Partinio atstovavimo principas sukuria pozicijos ir opozicijos parlamentines grupes, kurių viena (opozicija) realiai nedalyvauja teisėkūros procese.
Siekiant, kad LR Seime dirbtų tautos atstovybė, parlamentą reikia formuoti teritorinio ir nacionalinio atstovavimo pagrindais, dirbant vienų ar dviejų rūmų principu. Seimo narius, kaip ir iki šiol, galima rinkti vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose. Tačiau vienmandatėse apygardose būtų renkami kiekvienos savivaldybės atstovai.
Daugiamandatėse rinkimų apygardose pretendentų į parlamento narius abėcėlinius sąrašus turėtų galimybę sudaryti visos politinės partijos ir skaitlingos (pavyzdžiui, turinčios daugiau kaip 300 narių) visuomeninės organizacijos. Kiekvienas rinkėjas galėtų rinkti, pavyzdžiui, ne daugiau kaip 6 pretendentus į parlamentą (konkretų skaičių prieš rinkimus nustatytų VRK) iš bet kurio abėcėlinio sąrašo. Nacionalinio atstovavimo pagrindais išrinktais Seimo nariais taptų daugiausia rinkėjų balsų gavę pretendentai, kurių skaičių apspręstų iš nustatyto bendro Seimo narių skaičiaus atėmus savivaldybėse renkamų Seimo narių skaičių.
Kaip parodė pastarojo laikotarpio Lietuvos parlamentarizmo praktika, Seimo nariai, siūlydami absurdiškas įstatymų pataisas, tiesiog tyčiojasi iš rinkėjų valios ir Seimo nario priesaikos. Tai perša išvadą, jog būtina Seimo nario atšaukimo procedūra. Pavyzdžiui, parlamentarui nepateisinus rinkėjų lūkesčių, jo, kaip atitinkamos bendruomenės atstovo, įgaliojimai Seime baigtųsi jį atšaukus.
Atšaukimo procedūros tvarka surinkus bent vienu balsu daugiau, negu atšaukiamasis gavo rinkimų į Seimą metu, išrinktojo įgaliojimai baigtųsi. Atšaukto parlamentaro vietą užimtų vienas iš konkuravusių su atšauktuoju pretendentų, kuris tarp pageidaujančių tapti Seimo nariu yra gavęs daugiausia balsų.
Be paminėtų konstitucinių pokyčių, siekiant išvengti ilgalaikių priešiškų interesų grupių susidarymo Seime, tikslinga riboti Seimo nario kadencijų skaičių iki dviejų iš eilės, kadencijos trukmę prailginant iki penkerių metų. Ir pats kūrybingiausias žmogus per dešimtmetį, norėdamas kurti ne korupcines schemas, o įstatymus, tikrai spėtų realizuoti savo teisėkūrinius sumanymus.
Siekiant iš esmės sumažinti priešpriešą tarp privačiame ir viešajame valstybės sektoriuose dirbančių piliečių, būtina konstituciškai įtvirtinti daugiau tiesioginės demokratijos formų, užtikrinant institucinių subjektų pilietinę kontrolę. Tai ir referendumų skelbimui reikalingų rinkėjų skaičiaus sumažinimas iki protingumo kriterijus atitinkančios normos (pavyzdžiui, 50 000), ir viešojo intereso gynimas teisme piliečių iniciatyva, atsakovais patraukiant pareigūnus, ir teisėjų priimtų „galutinių ir neskundžiamų“ teismo aktų atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūros įvedimas.
Čia paminėtos ir daugelis kitų pilietinės visuomenės savivaldai reikalingų pilnavertės demokratijos priemonių eliminuotų žymią dalį priešpriešos paskatų. Be to, tai paskatintų piliečių politinį aktyvumą. Tam, žinoma, būtina konstitucinė reforma, kurią, sekant Lenkijos prezidento Karolio Nawrockio pavyzdžiu, būtų pats laikas inicijuoti ir Lietuvoje.
