Ligita Juknevičiūtė
Stebiu iš Graikijos, it koks Sokratas, lietuvių rietenas. Jos dabar jau apima visas sritis – nuo politikos, poligonų iki pirmųjų ponių išvaizdos. Tas infantilus turgaus bobų tonas, diktuojamas gudriųjų partijų ideologų, prasideda žiniasklaidoje, o finišuoja socialiniuose tinkluose ir buitiniuose pokalbiuose. Tonas užduodamas apklausų būdu – kieno eglė gražesnė, pavyzdžiui, arba „ar reikėtų nesiskiepijusių gyvenimą paversti pragaru?“ – ir minia, patenkinta, pradeda reikštis. Smerkti, tyčiotis, aimanuoti, lygintis, teisti, pūstis, lyg tos eglės būtų asmeninės, o tie nesiskiepijusieji – ne žmonės, draugai, giminės ar kaimynai.
Dabar pasiuto tauta aptarinėti pirmosios ponios išvaizdą. Atseit spontaniškai tai vyksta, bet juk ne – kažkas tam paradui vadovauja, ir tikrai ne Juozukas, nors ir labai norėtųsi jam dar vienus „nuopelnus“ prisiskirti. Tyčiotis iš ponios Dianos išvaizdos toną užduoda tie, kas norėtų vietoj dabartinio prezidento matyti kitą. Tarsi tiems, kas tyčiojasi socialiniuose tinkluose, tai kažką esminio pakeistų. Man tai visiškai dzin, kas bus vietoj pono Gitano – galimai net ponia Dalia – bet ar bus geriau jums nuo to, mielieji?
Bet grįžkim prie ponios Dianos. Mes su Artūru dar Lietuvoje važiuodavome pasivaikščioti po Belmonto apylinkes ir kartais sutikdavome ponią Dianą su jų šuniuku Grikiu ir apsauginiu. Visada pasisveikindavome, pajuokaudavome, nors nei ji mus pažinojo, nei ką. Ji neatrodė nei arogantiška, nei ypatinga, nei nepasiekiama. Graži, rami moteris – eidavo sau atsipalaidavusi, neliedama prakaito, krosų nebėgiodama. Sakyčiau, tiesiog laiminga, mylinti ir mylima šeimos moteris ir mama.
Įtariu, būti pirmąja ponia jai – didelis stresas. Na, bet čia jau tokia dalia – tenka tvarkytis su ja. Ir žinot ką – jeigu ponia Diana liko ištikima savo siuvėjai, tai tik rodo jos žmogiškumo lygį: kad tapusi prezidentiene, nenubėgo iš snobizmo ar baimės atrodyti ne tobulai pas „madingesnius“ dizainerius.
Normaliai, tvarkingai atrodo toji moteris. Tiesą sakant, nebe devyniasdešimtieji – ne tie laikai, kai nebuvo ką apsirengti, kai politikai ir verslininkai neturėjo supratimo apie madą, etiketą ar eleganciją. Dabar visi turi ir patarėjų, ir visokių konsultantų – būkit ramūs. Tad toji vieša politikų išvaizdos kritika lietuviškame eteryje šiandien skamba itin provincialiai ir bulvariškai.
Ir ne – man asmeniškai neužkliūna nė vieno politiko išvaizda. Tegu jie nors ir su pankų skiauterėmis ar skarmalais važinėja po pasaulį, su klumpėmis ar vyžoti, tautiniais rūbais kaip Bilotaitė ar „armaniais“, apsikarstę auksais kaip Juknevičienė – man dzin. Nes aš iš politikų tikiuosi padorumo ir sąžiningo darbo Lietuvos labui, o ne tobulo įvaizdžio, po kuriuo slepiasi juodi darbai.
Nes tie „tobulieji“, pasirodo, dirba ne žmonėms, o tiems, kas juos į tuos postus pastato. Ne, ne rinkėjai juos pastato, ir ne savo žmonėms jie dirba. Dėl to ir liūdnas vaizdas šiandien mylimoje Tėvynėje ir pasaulyje.
O kai visi politikai pradės dirbti savo žmonėms, tada bus galima ir padiskutuoti, kuris gražesnis ar geresnis. Bet gal kitą kartą – kai tų darbų vardan tos bus ne lašelis jūroje, o visas vandenynas. Gal sulauksim ir tokių laikų?
