Jonas Ivoška
Nors LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje trumpai pasakyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, prieštaraujantis Konstitucijai, galima ir platesnė šios konstitucinės normos interpretacija: tai, kas nesiderina su konstitucinėmis vertybėmis, valstybėje negali būti toleruojama.
Tačiau mūsų valstybingumo praktika toleruoja daug ką, kas formaliosios logikos požiūriu prasilenkia su Konstitucijos normomis.
Svarbu suprasti, jog konstitucinės nuostatos dažnai ignoruojamos ne tik simuliuojant intelektinį ar pareiginį neįgalumą, bet ir dėl gana ydingo konstitucinio modeliavimo. Todėl kyla pagrįstas klausimas, kas labiau valstybėje lemia visuomeninio intereso nepaisymą ir nusigręžimą nuo teisingumo – Konstitucijos normų nesupratimo imitavimas ar joje įtvirtintos ydingos nuostatos, pavyzdžiui, tokia, kad gavęs valstybės tarnybą žmogus iš esmės pasikeičia, tapdamas savotišku šventuoju, praradusiu visas savanaudiškas savybes.
Jeigu viešųjų funkcijų patikėjimas žmogui panaikintų jo silpnybes, į konstitucinių normų tarpusavio prieštaringumus bei kalbinius netikslumus iš tiesų būtų galima žiūrėti atlaidžiau.
Pažymėtina, kad ankstyvojo sąjūdinio idealizmo laikotarpiu toks utopiškas konstitucinis reguliavimas dar nebuvo itin kenksmingas. Tačiau šiandien, didžiąją dalį žmonijos užvaldžius pinigų kultui, mūsų abejingumas akivaizdžioms Konstitucijos ydoms rodo ne tik žemą valstybės teisinės kultūros lygį, bet ir politinių grupuočių suinteresuotumą egoistiškai naudotis konstitucinio nihilizmo sukurta terpe.
Sunku paneigti, jog korupcijai palanki viešųjų išteklių valdymo tvarka (tiksliau – betvarkė), pareigūnų įstatyminis atleidimas nuo atsakomybės už padarytą žalą (Civilinio kodekso 6.271, 6.272 straipsniai), taip pat dvejopi standartai teismų veikloje lemia tai, kad Lietuva išgyvena ryškų valstybingumo kultūros nuosmukį.
Laikas pripažinti, kad Tautos atstovams ir valstybės pareigūnams jaučiantis teisiškai apdraustiems nuo pilietinės kontrolės, priesaika ir kiti moraliniai veiksniai nedaro jokio ryškesnio poveikio jų elgesiui.
Viešųjų subjektų galimybė naudotis teisėmis be atitinkamų pareigų yra ta privilegija, kuri sudaro sąlygas pažeidinėti pilietinės daugumos teisėtus interesus.
Kas LR Konstitucijoje akivaizdžiai „paseno“ per šios Konstitucijos galiojimo trečdalį amžiaus?
1.Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis valstybės valdžią sieja su Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir Teismų veikla. Tauta, kaip suverenas, pagal tokį valdžios apibūdinimą paliekama be realių valdžios galių.
Tenka pripažinti, kad taip suformuluotas konstitucinės normos tekstas, leidžiantis ignoruoti tiesioginės demokratijos principais grindžiamą konstitucinę tvarką, „atpratino“ tautą nuo referendumų ir kitų tiesioginės demokratijos formų.
Ar pastarojo laikotarpio valstybės vardu priimti sprendimai, kuriais, pavyzdžiui, faktiškai atsisakyta nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo, sudarytos sąlygos kitų valstybių karinių vienetų įkurdinimui Lietuvoje, steigiami nauji kariniai poligonai, nėra „svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai“, kurie turėtų būti sprendžiami referendumu (Konstitucijos 9 straipsnis)?
Tokių sprendimų priėmimas, neatsiklausus tautos, perša mintį, kad 1992 metų Konstitucijos autoriai anuomet nenumatė, jog valstybėje palaipsniui formuosis totalitarizmo reiškiniai ir įsivyraus valstybinių institucijų vardu veikiančių pareigūnų savivalė, užgožianti pilietinės daugumos saviraišką.
2.Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis teigia: „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Tokia konstitucinės normos formuluotė tarsi suponuoja, kad valdžia savaime atsiranda nežinia iš kur (beveik „nuo Dievo“) ir iš prigimties turi neribotas galias, kurias tik iš dalies riboja Konstitucija. Kitaip tariant, jeigu nebūtų Konstitucijos, valdžia neva pagrįstai disponuotų absoliučiomis galiomis.
Pasvarstykime, ar toks konstitucinis teiginys atitinka visuomeninį interesą, ar jis iš tiesų atspindi prigimtinį tautos savivaldos poreikį. Ar reikia įrodinėti, kad Konstitucija nėra valdžios tramdymo įrankis, bet tautos bendrabūvio sunorminimo priemonė, skirta bendruomeninei darnai užtikrinti? Pagaliau, ar pagal tokią konstitucinės normos redakciją Konstitucija gali būti suvokiama kaip visuomeninė sutartis?
Manytina, kad galiojančios Konstitucijos autoriai, deramai nepasigilinę į šios normos turinį ir prasmę, ją įrašė veikiau siekdami deklaratyviai pabrėžti Konstitucijos svarbą valstybėje, o ne nuosekliai įtvirtinti tautos suvereniteto sampratą.
3.Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis skelbia: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Akivaizdu, kad tai ne norminis, o propagandinio pobūdžio teiginys. Valdžia savo logine prasme sietina su valdymu, t. y. su kitų tarnavimu valdžiai, o ne su pačios valdžios tarnyste kitiems. Todėl valdžia vienu metu negali būti ir valgytoja, ir valgis.
Kita vertus, įstaiga tėra abstrakcija, todėl ji negali kam nors tarnauti. Valstybinių įstaigų tarnautojai, kurių funkcinė priedermė yra tvarkyti bendruosius reikalus, tik sąlyginai galėtų būti laikomi tarnaujančiais žmonėms. Tačiau taip suprantant viešojo sektoriaus darbuotojų funkcinę paskirtį, nebelieka pagrindo juos vadinti valdžia, nes jie yra mokesčių mokėtojų išlaikomi vykdytojai, o ne suvereni galios instancija.
Tai reiškia, kad 1992 m. Konstitucijos autoriai neįvertino, jog propagandinis tuščiažodžiavimas Konstitucijoje yra žalingas tuo, kad jis menkina konstitucinių subjektų pavaldumą Konstitucijai.
Akivaizdžiai klaidingi ar logiškai prieštaringi konstituciniai teiginiai sudaro prielaidas abejoti Konstitucijos kaip vientiso akto pagrįstumu ir privalomumu. To Konstitucijos autoriai, manytina, nenumatė.
4.Konstitucijos 18 straipsnis teigia, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai akivaizdžiai klaidingas teiginys, nes ne visos žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Prigimtinės teisės (teisė į saugumą, teisė į laisvę, teisė į savastį) yra universalios – jos taikytinos visos žmonijos mastu, nepriklausomai nuo kultūrinių, civilizacinių ar politinių skirtumų. Tuo tarpu reikšminga žmogaus teisių ir laisvių dalis kyla iš sutartinių santykių ir prievolinių sąlygų, dėl kurių skirtingų valstybingumo kultūrų žmonės gali susitarti skirtingai.
Todėl minėta konstitucinė norma, matyt, buvo suformuluota siekiant sukurti įspūdį, jog konstitucinės teisės ir laisvės yra prigimtinai stabilios ir neliečiamos, kad niekas neišdrįs jų pažeidinėti. Deja, valstybingumo kasdienybė liudija priešingai – žmogaus teisės ir laisvės Lietuvoje ginamos gana selektyviai, priklausomai nuo politinio, socialinio ar institucinio konteksto.
5.Konstitucijos 20–24 straipsnių normos kalba apie žmogaus laisvės, jo asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės ir būsto neliečiamumą. Tokios kalbinės raiškos formą pasirinkę Konstitucijos autoriai, regis, neįvertino, kad „neliečiamumas“ (neliesti – reiškia nelytėti, neimti) nėra teisinė kategorija.
Užuot aiškiai apibrėžus ir ginus žmogaus teises į laisvę, privatų gyvenimą, būstą ar nuosavybę, konstitucinėmis nuostatomis faktiškai bandoma uždrausti fizinius kontaktus su daiktais ar reiškiniais, kas apskritai neįsivaizduojama ir iš esmės iškreipia teisinio reguliavimo prasmę.
Toks konstitucinių normų semantinis ir loginis beprasmiškumas formuoja visuomenės nusiteikimą Konstituciją laikyti negyvenimiška. Tai nuvertina Konstituciją iki mažareikšmio deklaratyvaus dokumento ar net sudaro prielaidas jos nepaisyti.
6.Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Šia konstitucine norma teismo, kitų institucijų ir pareigūnų galios faktiškai prilyginamos įstatymo galiai. Tokiu prilyginimu yra paneigiamas įstatymo viršenybės principas.
Kita vertus, pagal tokią normos redakciją pareigūnai tarsi atsiejami nuo „visų asmenų“, lyg jie nebūtų asmenys, o kažkokie abstraktūs subjektai, stovintys už visuomenės ribų.
Ši konstitucinė norma ne tik prieštarauja teisinės valstybės idėjai, bet ir stokoja elementaraus loginio nuoseklumo, todėl nedera su Konstitucijos kaip vientiso teisės akto samprata ir jos viršenybės principu (Konstitucijos 6 straipsnis).
7.Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo nariai „negali būti varžomi jokių mandatų“. Ši konstitucinė norma savo logine prasme prieštarauja Konstitucijos 4 straipsnio nuostatai, pagal kurią Seimo narys tėra rinkėjų atstovas. Atstovo paskirtis yra įgyvendinti atstovaujamųjų valią ir reikšti jų interesus. Atstovo veikimas prieš atstovaujamųjų interesus neišvengiamai turi lemti atstovavimo įgaliojimų panaikinimą. Todėl Seimo nario absoliutus nepriklausomumas akivaizdžiai prieštarauja pačiai atstovavimo instituto esmei.
Rinkėjų atstovavimo institutas, vertinant jį pagal analogiją su civilinio atstovavimo pagrindais, logiškai reikalauja Seimo nario atšaukimo procedūros. Deja, tokia procedūra galiojančioje Konstitucijoje nėra numatyta, o tai iš esmės paneigia rinkėjų galimybę realiai kontroliuoti savo atstovus.
8.Galiojančios Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalis deklaruoja Seimo nario pareigų nesuderinamumą su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ar darbu privačiame sektoriuje. Jeigu buvo pasirinkta tokia parlamentaro teisinė padėtis, elementarus loginis nuoseklumas reikalautų aiškiai įtvirtinti, kad Seimo narį, jo sutikimu paskyrus į kitas pareigas, jis netenka Seimo nario mandato.
Naudojimasis Ministro Pirmininko ar ministro pareigybe kartu išsaugant Seimo nario galias – nors tai pagal Konstituciją yra akivaizdžiai nesuderinama – reiškia ne tik šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet ir absurdišką bandymą dirbtinai sujungti vykdomąsias funkcijas su Vyriausybės priežiūros funkcijomis (Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas).
Sunku patikėti, kad Konstitucijos autoriai sąmoningai siekė tokios valstybingumo praktikos.
9.Konstitucijos 88 straipsnio 6 punktas ir 105 straipsnio 3 dalies 2 punktas, kuriais Konstituciniam Teismui suteikiama teisė teikti išvadas dėl Prezidento sveikatos būklės, akivaizdžiai nesiderina su Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalies nuostata, nustatančia Konstitucinio Teismo teisėjams privalomą teisininko, o ne mediko kvalifikaciją.
Kyla pagrįstas klausimas: ar kada nors, Lietuvos Respublikos Prezidentui sunegalavus, jis buvo konsultuojamas ar gydomas ne gydymo įstaigose, o Konstituciniame Teisme, kad ši institucija galėtų teikti kvalifikuotą ir profesiniu požiūriu pagrįstą išvadą apie Prezidento sveikatos būklę?
10.Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Jeigu teisingumas būtų suprantamas ne kaip vertybinė, o kaip grynai procedūrinė kategorija, t. y. jei būtų laikoma, kad viskas, kas nuspręsta teisme, savaime yra teisinga, tuomet nebūtų pagrindo kelių teismo instancijų egzistavimui, nes tai reikštų kelių „teisingumų“ buvimą tame pačiame ginče.
Kita vertus, jeigu teisingumą vykdyti – tai yra atlikti pareigą tiesai – gali tik teisėjai, toks teiginys faktiškai reikštų, kad kitiems konstituciniams subjektams teisingai elgtis yra draudžiama.
Kadangi toks draudimas akivaizdžiai absurdiškas, tenka pripažinti, jog teismų paskirtis yra spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, o ne turėti išskirtinę teisę į teisingą elgesį ar tiesos monopolį.
11.Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis skelbia, kad teisėjas, atlikdamas pareigines funkcijas, yra nepriklausomas. Vadovaujantis pažodiniu šios konstitucinės normos aiškinimu, išeitų, kad teisėjas, vykdydamas savo pareiginę priedermę, nėra saistomas nei įstatymo, nei faktinių bylos aplinkybių, nei net elementarių gamtos ar logikos dėsnių. Ar iš tiesų visuomenės interesas reikalauja, kad teismuose sprendimus priiminėtų nuo bet kokių kriterijų atsieti, valios savivale besivadovaujantys individai?
Visuomeninis interesas, priešingai, reikalauja, kad teisėjas būtų nepaveikiamas politinės konjunktūros, institucinio spaudimo ar asmeninių interesų, tačiau kartu – visiškai priklausomas nuo įstatymo, faktinių bylos aplinkybių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Nepriklausomumas nuo politinės valdžios negali reikšti nepriklausomumo nuo teisės ir tiesos.
12.Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis saugo teisėją nuo jo veiklos kontrolės, nustatydama draudimą bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Tokia teisėjų korupcijai palanki konstitucinė norma akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies nuostatai, kuri laiduoja piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir apskųsti jų sprendimus.
Vadovaujantis pastarąja konstitucine norma, leidžiančia apskųsti visų valstybės įstaigų ir visų pareigūnų sprendimus, neturėtų egzistuoti neskundžiamų teismo aktų.
Visi teisės aktai, įskaitant teismų priimtuosius, pagal Konstitucijos 7 straipsnį laikomi negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad iki šiol, nesant nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktų atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūros, nebuvo laikomasi Konstitucijos 7 ir 33 straipsniuose įtvirtintos tvarkos, nepagrįstai ir neleistinai ribojant konstitucines žmogaus teises ir laisves.
Ar yra pagrindas abejoti, kad tokia „skylėta“ ir dėl to žymia dalimi ignoruojama 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija jau nebeatlieka visuomenę telkiančio ir tautos bendrabūvio pažeidėjus drausminančio vaidmens?
Dėl to Lietuvos viešajam sektoriui privalu rimtai susirūpinti tautos valstybingumo kultūros būkle ir pagaliau ryžtis pažangesnio mąstymo lygį atitinkantiems sisteminiams visuomenės savivaldos pokyčiams, kurie iš esmės neįmanomi be nuoseklios ir atviros konstitucinės reformos.
