Ligita Juknevičiūtė
Man ilgai nedavė ramybės klausimas, kaip sovietmečiu, sunaikinus bažnyčią ir tikėjimą, buvo tiek daug šviesos, žmogiškumo ir tikėjimo šviesia ateitimi? Tik pradėjusi studijuoti seną žydišką mokslą kabalą, kai ką supratau ir savo pastebėjimus čia surašiau.
Pirmiausia, po Spalio revoliucijos, sunaikinę daugybę bažnyčių ir šventikų, sovietai tikėjimą pakeitė kitais simboliais ir prasmėmis. Vietoj Dievo buvo iškeltas Leninas, atkreipkite dėmesį, spaliukų penkiakampiuose (lyg Betliejaus žvaigždė) ženkliukuose jis stebėtinai panašus į mažąjį Kristų ant Mergelės Marijos rankų šventuose paveiksluose, – tos pačios šviesios garbanos ir tyras žvilgsnis.
Vietoj bažnyčių buvo mauzoliejus, revoliucijos muziejai, ateizmo muziejai, net eilės stovėjo prie mauzoliejaus su Lenino palaikais, lyg prie kokio faraono – kuo ne religija? – ir bent kartą gyvenime it kokią Meką turėjo Mauzoliejų tarybinis žmogus aplankyti. Žegnojimasį pakeitė pionieriški saliutai – visada pasiryžęs!, o bažnyčios hierarchus – Komunistų partijos Centro komitetai, kuriems žmonės mojuodavo it popiežiui balkonėlyje per demonstracijas. Net išsiskirti su žmona ar įstoti į universitetą dažnai negalėjo tarybinis pilietis, negavęs palaiminimo iš Centro komiteto.
Kažkur Vakaruose žmonės švęsdavo Velykas, šlovino šventuosius procesijose, o mes-komunistų partijos komiteto viršūnes ir Lenino idealus. Išsvajotasis rojus turėjo būti sukurtas dar gyviems esant, jis vadinosi komunizmas, juo tikėjo, dėl jo plušėjo, jį kūrė milijonai.
Nepavyko. Bet daug kas ir pavyko: santykinai žmogiška tai buvo santvarka – su savo dorove, komunistiniu dekalogu (negražu vogti, meluoti, ištvirkauti, spekuliuoti- tau ką, neužtenka algos?) ir gyvenimo būdu. Kodėl? Juk teoriškai be Dievo santvarka turėjo subyrėti, moralė – pakrikti, tai kaip ta Tarybų sąjungos santvarka išsaugojo žmogiškumą ir moralę, juk prie Brežnevo jau nei trėmė, nei šaudė?
Dabar nekalbu apie terorą per revoliuciją, trėmimus ir klasinių priešų naikinimą iki Stalino mirties. Kalbu apie socializmą, kurį pati nugyvenau nuo gimimo iki paauglystės.
Pagal senąjį žydų tikėjimą kabalą (o Marksas su Engelsu neabejotinai turėjo šių žinių), žmogus žemėje patiria penkis būvius. Pirmasis – negyvoji būsena, kai žmogus tik valgo ir dauginasi. Tada eina augalo būsena, kai jis trokšta pinigų. Tada žvėries būsena, kai trokštama garbės ir pripažinimo. Tada žinių troškimas – kai žmogus iš tikrųjų tampa žmogumi. Ir tik pradėjęs mąstyti apie Dievą, savo santykį su Juo, žmogus įgyja sielą, pradeda eiti Dvasiniu keliu, tą sielą ir ryšį su Dievu augindamas.
Kas vyko Tarybų Sąjungoje, kurią meistriškai sukonstravo raudonieji pranašai ir naujosios komunistinės religijos ideologijai? Didžioji dauguma žmonių gyveno ramioje negyvosios gamtos būsenoje, tenkindamiesi maistu, dauginimusi, šeimos ratu ir kukliu būstu. Pinigų ar turtų nei daug uždirbti, nei šiaip paveldėti ir tapti bent jau augalo būsenos, beveik nebuvo galimybės, visi buvo daugmaž vargšai, nors baziniai poreikiai ir buvo patenkinti. Žvėries, garbės troškimo būsenos irgi nelabai galima buvo siekti, buvo skatinamas kuklumas, asmenybės kultas buvo pasmerktas po Stalino mirties.
Žinoma, buvo kino, teatro, meno žvaigždės, turiu draugą, kuris vaikystėje svajojo tapti Brežnevu, bet oficialiai ar viešai nebuvo super žvaigždžių, su jachtomis ir ferariais, pilimis, milijonierių, niekas net nesvajojo apie tas jachtas ar rūmus, besaikis pinigų troškimas buvo pasmerkta buržuazinė atgyvena.
Užtat buvo skatinamas žinių troškimas, mokslas, išsilavinimas. Teoriškai jis buvo ir privalomas, ir prieinamas, mano kartoj nebuvo bendraamžių, kurie, pavyzdžiui, nelankė mokyklos ar nebuvo baigę bent 8 klasių. Žmonės skaitė knygas, jos buvo net deficitas, lietuvių, rusų, gera Vakarų literatūra buvo spausdinama, ėjo mokslo žurnalai, moksleiviai nuo pradinių klasių turėjo savo žurnalus, o aš pradėjau skaityti nuo 4, sesuo išmokė ir į biblioteką vesdavosi. Bibliotekos būdavo net daugiabučių rūsiuose, tokia buvo netoli mūsų namų Šiauliuose. Pamenate, retesni ar draudžiami leidiniai buvo perrašinėjami ranka, slapta dalinantis lyg knygnešių laikais.
Pamenu, kaip namie vienu metu buvo Šapoka, taip pat kažkada vaikystėje skaičiau kažkokius ranka rašytus horoskopus. Skaityti geras (!!!) knygas buvo norma, geras tonas ir tipinis tarybinio žmogaus laisvalaikio būdas.
Taigi, žmonės troško žinių, jas rinko, brangino, ir didžioji visuomenės dalis, pagal kabalą, buvo Žmogaus, trokštančio žinių, būsenoje. Po Tarybų sąjungos griūties visuomenė metėsi į pinigų kalimo, garbės troškimo, t.y. augalo ir žvėries, būvį, tik nedidelė dalis liko žmogaus ar dvasinio būvio. Teatrai ištuštėjo, knygynai irgi.
Šiuo metu vis dar trokštam pinigų, garbės, socialiniai tinklai rodo vadinamąjį gerą gyvenimą su tikrais ir dirbtiniais veikėjais, todėl dėl pinigų ir garbės žmonės pasiryžę daryti bet ką, net parduoti sielas.
O bet tačiau, dabar stebėtinai auga ir dvasinių žinių poreikis, taigi, visuomenėje kaunasi žvėrys ir žmonės, ir auga dvasiniu keliu einančių sielų skaičius.
Todėl linkiu visiems stebėti save, kokia būsena jūsų gyvenime yra dominuojanti? Akmens? Augalo? Žvėries? Žmogaus? Ar dieviškos būtybės su siela, trokštančios ne tik gauti, bet ir duoti? Sėkmės visiems ir Tesaugo mūsų sielas gerasis Dievas.
