Algimantas Rusteika
Konstitucija sako, kad teisingumą valstybėje vykdo teismas? Nieko panašaus – teismas net idealiu atveju užtikrina tik teisėtumą. Teisingumą užtikrina visa valstybės politika ir visuomenės gyvenimo visuma.
Jau graikai kėlė klausimą: ar įstatymas teisingas vien todėl, kad jį priėmė teisėta valdžia? Sofoklio „Antigonėje“ konfliktas visiškai šiuolaikiškas: valdovo įsakymas teisėtas, tačiau Antigonė jį pažeidžia, nes pripažįsta aukštesnę teisingumo pareigą.
Vėliau iš to išaugo prigimtinės teisės tradicija: egzistuoja teisingumo principai, kurių valdžia negali panaikinti paprasčiausiai priimdama įstatymą. Mūsų Konstitucijos 18 straipsnis aiškiai nustato – visos žmogaus laisvės ir teisės yra prigimtinės.
Ar taip buvo ir yra iš tikrųjų „demokratijose“? Trečiasis reichas parodė baisią galimybę: valstybė gali nusikalsti tvarkingai. A. Hitleris atėjo į valdžią teisėtai, pagal to meto Vokietijos įstatymus. Ir viskas po to buvo paremta įstatymais, nutarimais, teismais, patvirtinta parašais ir antspaudais.
Teisėtumas yra ir to, kas teisinga, ir to, kas visiškai neteisinga, atitikimas teisės aktams. O ta teisė įvairiais laikais taip pat būna ir teisinga, ir visiškai neteisinga. Kas norite pavyzdžių – prisiminkite „pandemiją“.
Arba Mažeikių naftą ir Lietuvos dujas, supjaustytą laivyną ir Ignalinos AE atsisakymą, „Independence“ ir numarintą Garliavos pedofilijos nusikaltimą – toliau pasivardinkit patys… Viskas buvo teisėta, patvirtinta teismo sprendimais ir įstatymais.
Kai motina, kurios vaikas miršta dėl brangių, modernių vaistų trūkumo, gauna atsakymą, kad vaistai nebus kompensuoti – tai visiškai teisėta, nes atitinka įstatymus ir „tvarkas“. Nes taip teisėta komisija nusprendė pagal kilometrinius ministerijos „aprašus“.
Teisėta, nors tėvai kasdien girdi ir mato per nacionalinį manipuliuotoją, kaip valstybė, kuri atsakė neturinti pinigų jų vaiko gyvybei, taško pinigus idiotizmams, nes taip nutarta įstatymo leidėjų. Perka iš švogerių firmų už nerealiai padidintas kainas „auksinius šaukštus“ ir „drakono dantis“.
Ir žmonės teisėtai klausia – ar tai teisinga? Teisingumas apskritai nėra dokumentas, jo neįmanoma perskaityti „Valstybės žiniose“, negalima išmatuoti straipsniais ar punktų skaičiumi. Teisė yra tik įrankis, kaip skalpelis chirurgo rankoje. Juo galima išgelbėti gyvybę, o galima ir nužudyti.
Ir įrankis nuo to netampa nei geras, nei blogas. Todėl „teisinė valstybė“, kuri viską matuoja vien teisėtumu, labai greitai ima panašėti į buhalteriją. Ten visi popieriai tvarkingi, visi parašai vietoje, visi antspaudai uždėti, ant kiekvieno pirmojo lapo šuoliuoja Vytis. Tik žmogaus kartais nebelieka.
Žmogus, kurio laisvės ir teisės pagal Konstituciją „prigimtinės“, ištirpsta tarp procedūrų, terminų, komisijų, ekspertų išvadų ir atsakymų, kad „pagal galiojantį teisinį reguliavimą pagrindo nėra“.
Didžiausios istorijos neteisybės buvo visiškai teisėtos. Vergovė buvo teisėta ir pagal įstatymus. Budeliai dažniausiai turėdavo ne tik ginklą, bet ir popierių su parašu. Todėl vien tai, kad kažkas yra teisėta, dar nieko nepasako apie tai, ar tai teisinga.
Valstybė prasideda ne nuo teismų, o nuo vertybių. Nuo atsakymo į labai paprastą klausimą – kas mums svarbiau: žmogus ar sistema? Jeigu svarbiausia tampa sistema, žmogus anksčiau ar vėliau tampa sraigteliu, bedvasio biurokratijos mechanizmo detale.
Teisėtumas gimsta Seime, kai priimami įstatymai. Vyriausybėje, kai skirstomas biudžetas. Ministerijose, kai nustatomi prioritetai. Savivaldybėse, kai sprendžiama, kam skirti paskutinius pinigus. Teisingumo jausmas prigimtinis, kaip muzikinė klausa. Gyvena kiekviename iš mūsų.
Net kai tylime, matydami akivaizdžią neteisybę vien todėl, kad ji įforminta ant firminio blanko. Todėl teisingumas gimsta gerokai anksčiau, negu teisėjas pakelia plaktuką. Teismas gali pasakyti, ar įstatymas buvo pritaikytas teisingai, bet negali atsakyti, ar pats įstatymas buvo teisingas.
Tam reikia ne tik teisėjų, bet ir sąžinės. Valstybė gali būti idealiai teisėta ir kartu giliai neteisinga. Nes popierius nejaučia skausmo, kurį jaučia tik žmogus. Teisingumas apskritai negali būti deleguotas vienai valdžios šakai. Jeigu taip būtų, pakaktų pastatyti daugiau teismų rūmų ir valstybė automatiškai taptų teisinga.
Tačiau taip nėra. Teisingumas prasideda nuo to, kokią valstybę kasdien kuria politika. Nuo to, kam skiriami pinigai, ką valstybė saugo pirmiausia, ką laiko svarbiausiu. Kokius žmones gerbia, o kokius tik toleruoja, ką skatina ir už ką baudžia.
Net biudžetas yra ne finansinis, o moralinis dokumentas. Jame ne eurai surašyti, o vertybės. Kiekvienas milijonas yra atsakymas į klausimą – kas mums svarbiau. Ir kai pinigų nėra sergančiam vaikui, bet jų atsiranda šimtui kitų dalykų, valstybė jau padarė moralinį pasirinkimą.
Ji turi teisę taip pasirinkti, bet neturi teisės apsimetinėti, kad tai tik buhalterija, o ne vertybinis sprendimas, kuris bus žmonių vertinamas pagal teisingumo matą. Valdžia labai mėgsta sakyti: „Toks įstatymas“, lyg įstatymas būtų gamtos dėsnis.
Tai kelių dešimčių žmonių, kuriuos vakar išrinkome ir rytoj galime pakeisti, momentinė nuomonė. Įstatymai yra visuomenės atstovų susitarimai, kurie gali būti ir išmintingi, ir kvaili. Humaniški ir žiaurūs. Tarnaujantys žmonėms arba patys sau.
Seniai pastebėta: kuo silpnesnė valstybėje moralė, tuo storesni teisynai. Kai nebelieka pasitikėjimo, viską pradedama reguliuoti. Gimsta instrukcijos instrukcijoms, kontrolė kontrolei, komisijos komisijoms. Ir vieną dieną paaiškėja, kad žmogaus tarp taisyklių nebeliko.
Neteisybė ateina su segtuvu, antspaudu, elektroniniu laišku su metaduomenimis, su mandagiu valdininko balseliu, kuris nuoširdžiai apgailestauja. Valstybės tikrumo egzaminas prasideda ten, kur prieš ją stovi vienišas žmogus: ligonis, našlė, neteisingai apkaltintas, vaikas, senolis. Tas, kuris nebeturi kuo pasiremti.
Turime Teisingumo ministeriją, tarsi kažkur Vilniuje sėdėtų žmonės, kurių darbas – pasirūpinti, kad Lietuvoje būtų teisinga. Tik pabandyk nueiti ten su savo gyvenimo neteisybe – Teisingumo ministerija jums nepadės. Ir visai suprantama – toks nėra jos darbas.
Ministerija rūpinasi teisės sistema, įstatymų rengimu, teisinių institucijų veikimu, bausmių vykdymu ir daugybe kitų reikalingų dalykų. Kitaip sakant – daugiausia tuo, kad valstybėje veiktų teisėtumas, todėl tiksliau būtų ją vadinti Teisėtumo ministerija.
Skambėtų prasčiau, nes juk rinkėjui nelabai romantiška… „Lietuvos Respublikos teisėtumo ministras“ primintų žmogų, vaikštantį koridoriais ir tikrinantį, ar visi blankai užpildyti pagal taisykles. O „Teisingumo ministras“ skamba beveik kaip biblinė pareigybė.
Teisėjas „vykdo teisingumą“, ministerija rūpinasi „teisingumu“, visa sistema vadinama „teisingumo sistema“… Ir pamažu galvoje susiklijuoja du skirtingi dalykai: jeigu viskas padaryta pagal teisę, vadinasi, viskas „teisinga“. O juk gyvenime puikiausiai žinome, kad taip nėra.
Galima visiškai teisėtai priimti kvailą įstatymą. Galima teisėtai paskirstyti pinigus neteisingai. Galima teisėtai palikti žmogų be pagalbos. Galima teisėtai atimti paskutinę jo viltį ir atsiųsti jam nepriekaištingai surašytą atsakymą su trimis parašais ir apskundimo tvarka paskutiniame puslapyje.
Viskas bus teisėta, tik teisingumo nuo to nepadaugės nė gramo. Nes teisingumas gyvena daug platesnėje teritorijoje už teisę. Jis gyvena mūsų supratime apie tai, kokių dalykų visuomenė sau neleistų net tada, kai juos būtų galima gražiai įforminti įstatymu.
Teisėtumas atsako į klausimą: „ar pagal taisykles?“. Teisingumas klausia: „ar pačios taisyklės ir jų rezultatas yra teisingi?“. Todėl įstatymas gali tik nubrėžti ribą, už kurios prasideda nusikaltimas. Daug sunkiau nubrėžti ribą, už kurios prasideda niekšybė. Nes niekšybė kartais būna visiškai teisėta.
Taip jau seniai visuomenėje nyksta pasitikėjimas ir bendras supratimas, kas teisinga ir padoru. O valdžia bando kiekvieną gyvenimo centimetrą pakeisti taisykle. Kai taisyklė nesuveikia – parašo dar vieną taisyklę. Kai ir ši nesuveikia – sukuria instituciją, kuri prižiūrės pirmųjų dviejų taisyklių laikymąsi.
Ir galų gale gyvename Lietuvoje, kurioje beveik viskas, vos ne tuštinimosi tvarka, reglamentuota. Tik niekas jau nebegali paprastai atsakyti: ar tai teisinga? Ir imame suprasti, ką beveik prieš du tūkstantmečius rašė Tacitas: „Kuo labiau sugedusi valstybė, tuo daugiau įstatymų.“
Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys mūsų valstybės ateitis ir išlikimas.
