Lietuvos užsienio politika daugelį metų priminė stropiausią klasės pirmūną: ranka visada pakelta, uniforma išlyginta, namų darbai atlikti dar prieš mokytojui juos užduodant. Vašingtonui vos užsiminus apie didesnes gynybos išlaidas, Vilniuje jau prasideda varžybos, kas pasiūlys daugiau. Keturi procentai? Penki? Gal dar pridėkime, kad niekam nekiltų abejonių dėl mūsų ištikimybės?
Tik už šį politinį entuziazmą moka ne tie, kurie spaudos konferencijose skelbia rekordus. Moka žmonės, kuriems reikia gydymo, pravažiuojamų kelių, mokyklų ir galimybės išgyventi iš savo atlyginimo. Valstybės piniginė nėra bedugnė, todėl kiekvienas papildomas milijardas turi savo kainą: didesnius mokesčius, skolinimąsi arba mažiau galimybių finansuoti kitus poreikius.
Ir štai, po visų pažadų, įsipareigojimų bei pasakojimų apie Lietuvos lyderystę, pasirodo žinia: į JAV inicijuojamą siauresnio formato susitikimą Lenkijoje Baltijos šalys nepakviestos. Už jo ribų, kaip pranešama, lieka ir Jungtinė Karalystė bei Prancūzija.
Čia būtina tiksliai įvardyti, kas nutiko: Lietuvos niekas neišmetė iš NATO, o siauresnio formato susitikimas nėra viso Aljanso viršūnių susitikimas. Tačiau ši aplinkybė nepanaikina politinio klausimo. Jeigu nuolat pristatome save kaip svarbius, girdimus ir pavyzdinius sąjungininkus, kodėl pokalbis apie mums gyvybiškai svarbius saugumo reikalus gali vykti be mūsų?
Vaizdas beveik prašosi karikatūros. Prabangus restoranas, prie įėjimo – griežtas svečių sąrašas. Už durų pasirodo Lietuvos delegacija, uždususi nuo pastangų visur suspėti pirmoji. Rankose – maišai su mokesčių mokėtojų pinigais, po pažastimi – naujų pirkimų katalogai.
„Mes padidinome biudžetą! Mes užsakėme ginkluotę! Mes pažadėjome dar daugiau! Gal jau galima į vidų?“
Durininkas permeta akimis sąrašą.
„Mokėjimą gavome. Kvietimo nėra.“
Žinoma, tai šaržas, o ne tikro pokalbio citata. Tačiau jis taikliai parodo spragą tarp mūsų politikų žadėto diplomatinio atlygio ir to, ką valstybė iš tiesų gali gauti. Gynybos išlaidų procentas savaime nesuteikia nei papildomo balso, nei kėdės prie kiekvieno derybų stalo. Galime sumokėti daugiau, tačiau sprendimus priimantys partneriai vis tiek vadovausis savo interesais.
Lietuvoje pernelyg lengvai įsitvirtino mintis, kad nepriekaištingas lojalumas anksčiau ar vėliau bus apdovanotas. Reikia tik garsiau pritarti, greičiau įsipareigoti ir mažiau klausinėti. Bet tarptautinėje politikoje už gerą elgesį pažymiai nerašomi. Ten vertinama, ką partneris gali pasiūlyti, kokius turi svertus ir kiek rimtai geba apginti savo poziciją.
Sąjungininkams patogu turėti valstybę, kuri iš anksto sutinka su beveik viskuo. Pačiai valstybei toks patogumas gali brangiai kainuoti. Jeigu mūsų atsakymas žinomas dar prieš prasidedant pokalbiui, mažėja ir paskata dėl jo derėtis. Todėl verta klausti, ar Lietuvos diplomatija pakankamai aiškiai įvardija savo sąlygas, poreikius ir galimybių ribas.
Gynybą stiprinti būtina. Tačiau jos stiprinimas negali virsti procentų konkursu, kuriame skaičius pakeičia strategiją. Už paskelbtų milijardų turi būti konkretūs pajėgumai: parengti žmonės, veikianti logistika, amunicijos atsargos, oro gynyba, infrastruktūra. Visuomenė turi teisę žinoti, ką papildomos išlaidos duos ir per kiek laiko.
Tanko pirkimo sutartis dar nėra pasirengęs dalinys. Skambus pažadas dar nėra saugumo garantija. O aukščiausias išlaidų rodiklis savaime neatsako, ar pinigai panaudoti geriausiai.
Lygiai taip pat būtų pernelyg paprasta visas kitas Europos valstybes vaizduoti kaip išmintingai skaičiuojančias, o Lietuvą – vienintelę išlaidaujančią. Šalių padėtis, grėsmės ir finansinės galimybės skiriasi.
Tačiau tai tik sustiprina reikalavimą mūsų valdžiai pagrįsti savo sprendimus. Lietuvai reikia jos pačios galimybėmis ir gynybos poreikiais paremto plano, kurio vertė būtų matuojama pasiektu rezultatu.
Nes valstybės atsparumas laikosi ir ant ligoninės, kurioje žmogus sulaukia pagalbos, ir ant mokyklos, kurioje parengiamas būsimas specialistas, ir ant verslo, kuris sukuria pajamas biudžetui. Jeigu šis pamatas silpnėja, ilgainiui silpnėja ir galimybė išlaikyti kariuomenę. Sąskaitos niekur nedingsta vien todėl, kad jų mokėjimas pavadinamas istorine pareiga.
Nerimą kelia ir pats siauresnių susitikimų pasirinkimas. Vien nepakviestų šalių sąrašas dar neįrodo NATO skilimo ar sąmoningo Lietuvos nustūmimo į šalį. Tačiau tokie formatai verčia stebėti, kur persikelia tikrieji pokalbiai ir kas juose dalyvauja. Mažai valstybei pavojinga tenkintis patikinimu, kad apie ją bus pagalvota, kol kiti tariasi tarpusavyje.
Lenkijos svoris regione rodo, kiek daug reiškia valstybės dydis, kariniai pajėgumai ir nuoseklus savo interesų gynimas. Lietuva negali tapti Lenkija, tačiau gali rimčiau vertinti tai, ką turi: savo geografinę padėtį, infrastruktūrą, regioninius ryšius ir partneriams svarbius įsipareigojimus. Tam reikia diplomatijos, kuri geba derėtis ir pareikalauti konkretaus atsakymo, kai to reikia Lietuvos saugumui.
Skaudžiausia šios istorijos vieta – valdžios sukurti lūkesčiai. Žmonėms buvo kartojama, kad didesnės išlaidos reiškia didesnį saugumą, tvirtesnį partnerių dėmesį ir Lietuvos lyderystę. Todėl žinia apie uždaras duris neišvengiamai sukelia klausimą: kiek tuose pasakojimuose buvo realaus politinio svorio, o kiek – savęs pačių drąsinimo?
Ne kiekvienas neatsiųstas kvietimas yra pažeminimas. Bet kiekvienas toks atvejis yra proga patikrinti, ar mūsų užsienio politikos rezultatai atitinka jos kainą.
Lietuvos žmonės turi teisę reikalauti saugumo ir atsakingo elgesio su jų pinigais. Jie turi teisę klausti, kokios garantijos gaunamos, kokie pajėgumai sukuriami ir kodėl jų valstybės balsas kartais lieka už kambario durų. Už šiuos klausimus nereikia nei teisintis, nei atsiprašinėti.
Prie užtrenktų durų pirmūno pažymėjimas menkai padeda. Ypač kai už jį jau sumokėta iš savo piliečių kišenės.
