Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, „Alternatyva Lietuvai“ pirmininkas
Matyt, atėjo laikas „pasveikinti“ Lietuvos žmones.
Vakar Seimas balsavo už tai, kad Konstitucijos 137 straipsnis būtų pripažintas netekusiu galios. Už šį žingsnį balsavo 99 Seimo nariai. Noriu priminti, kas parašyta šiame straipsnyje: Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
„Šaunu.“ Panašu, kad kai kuriems svarbiau, kaip į juos pažvelgs politiniai bendražygiai ir ar kas nors nepavadins „vatnikais“, negu atsakyti Lietuvos žmonėms, kokios bus šio sprendimo pasekmės. Seimo narė Ligita Girskienė savo balsavimą aiškino ir baime patekti į „vatnikų sąrašus“. Man, kaip buvusiam kariuomenės vadui, tai sunku suprasti. Sprendžiant valstybės saugumo klausimą reikia vadovautis argumentais, o ne baime būti apšauktam.
Konservatorių ir socialdemokratų pozicija manęs nestebina. Apmaudu dėl valstiečių, stebina ir kai kurių „Nemuno aušros“ atstovų pasirinkimas. Tačiau atsakomybė tenka ir mums, Lietuvos žmonėms. Vieni vis iš naujo balsuoja už politikus, kurie, mano manymu, valstybės interesus seniai iškeitė į asmeninę gerovę. Kiti nusprendžia išvis neiti balsuoti, tarsi savo teisę dalyvauti valstybės valdyme būtų galima be pasekmių atiduoti kitiems.
Jau ne kartą sakiau ir rašiau: mano vertinimu, toks Seimo žingsnis didina karo eskalavimo riziką. Jis kelia klausimą, ar Lietuvos saugumas iš tiesų stiprinamas, ar mūsų kraštas ir žmonės gali tapti pirmesniu taikiniu.
Priminsiu, kad visateise NATO nare Lietuva tapo 2004 metais. Buvau pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas po įstojimo į Aljansą, dalyvavau NATO Karinio komiteto darbe. Sakau tai ne siekdamas sureikšminti savo vaidmenį, o todėl, kad iš arti mačiau, kokie klausimai buvo keliami stojant į NATO.
Tuo metu NATO nekėlė Lietuvai reikalavimo atsisakyti Konstitucijoje įtvirtinto draudimo mūsų teritorijoje laikyti masinio naikinimo ginklus. Nebuvo kalbama ir apie tokių ginklų dislokavimą Lietuvoje. Praėjo 22 metai. Tad kas pasikeitė? Ar tokį poreikį oficialiai iškėlė NATO? Jei taip, visuomenė turi išgirsti, kas, kada ir kodėl tai padarė. Jei ne, kas inicijavo šį sprendimą ir kokiais saugumo argumentais jį grindžia?
Tačiau svarbiausia – kas turi teisę priimti galutinį sprendimą? Mano įsitikinimu, tokio svarbaus Konstitucijos straipsnio panaikinimo neturi nuspręsti vien Seimo nariai. Klausimas, galintis pakeisti Lietuvos saugumo pagrindus, vienareikšmiškai turi būti perduotas spręsti tautai referendume. Seimas privalo išdėstyti argumentus, o sprendimą turi priimti Lietuvos žmonės.
Prieš metus įsteigėme asociaciją „Alternatyva Lietuvai“, kad kalbėtumės su žmonėmis apie valstybės reikšmę, piliečių teises, valdžios pareigas ir kiekvieno mūsų atsakomybę prieš vaikus bei anūkus. Šiandien tai mokslininkų, teisininkų, ekonomistų, kultūros veikėjų, atsargos karių ir pareigūnų bendruomenė. Mus vienija rūpestis Lietuvos ateitimi, jos žmonių saugumu ir gerove.
Europoje matome vis stipresnį pasipriešinimą politiniam elitui, kuris pernelyg dažnai į žmonių nerimą atsako etiketėmis ir pamokymais. Vokietijoje stiprėja mūsų kolegos iš „Alternatyvos Vokietijai“, Prancūzijoje – Marine Le Pen politinė stovykla. Panašūs procesai vyksta ir kitose Europos šalyse. Tai turėtų būti signalas ir Lietuvos valdžiai: kai žmonės klausia apie savo saugumą, šeimų ateitį ir valstybės suverenitetą, jų negalima nutildyti pravardėmis. Įdomu, kaip atrodytų tikrieji mūsų valdžios reitingai, jei žmonių paklaustume tiesiai: ar jaučiatės saugesni matydami, kad politikams labiau rūpi nebūti pavadintiems „vatnikais“, nei paaiškinti savo sprendimų pasekmes?
Manau, Lietuvos žmonėms dar ne vėlu atsibusti ir pakilti nuo „sofkučių“. O Seimo nariams – prisiminti, kad jie atsako ne prieš tuos, kurie dalija patogias etiketes, o prieš Lietuvos žmones. Jeigu manote, kad Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimas pavojingas, taip ir pasakykite. Jeigu manote kitaip – argumentuokite. Bet nedėkite Lietuvos saugumo ant pokerio stalo vien todėl, kad bijote būti pavadinti „vatnikais“. Baimė dėl pravardės negali būti stipresnė už pareigą valstybei.
