Teisininkas Jonas Ivoška
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis 2019 metais buvo papildytas ketvirtąja dalimi, kurioje teigiama: „Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones.“. Tuo būdu atsirado konstitucinis pagrindas privačiam asmeniui inicijuoti LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės aktų patikrinimą dėl jų atitikties LR Konstitucijai.
Pažymėtina, kad tokia asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra absoliuti. Ja galima pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas teigti, kad pažeistos asmens teisės ir buvo išnaudotos visos teisinės gynybos priemonės.
Aš, civilinio proceso dalyvis Jonas Ivoška, būdamas įsitikinęs, kad mano atžvilgiu priimti neteisėti, nepagrįsti ir neteisingi teismų aktai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, argumentuotu kasaciniu skundu kreipiausi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.
Toks mano kreipimasis visiškai pagrįstas, kadangi pagal LR Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priskirtas Lietuvos Respublikos teismų sistemai, o pagal LR Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Nesant kitų tokios funkcinės paskirties valstybės institucijų, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui privalu, paklūstant Konstitucijos nuostatoms, vykdyti teisingumą.
Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai atsisakė vykdyti Konstitucijoje jam pavestą pareigą, atsisakydami priimti nagrinėti kasacinį skundą. Atsisakymo vykdyti Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto ( Konstitucijos 6 str.), reikalavimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegijos motyvai nebuvo siejami su kokiu nors realiu kasacinio skundo trūkumu. Atrankos kolegija vadovavosi Civilinio proceso kodekso normomis (CPK 346 ir 350 str.), pagal kurias ne Konstitucija ir įstatymai turi didžiausią teisinę galią valstybėje, o teismo išaiškinimai kokiose nors kitose bylose.
Maža to, jeigu dėl kokio nors panašaus ginčo dar nėra teismo išaiškinimo, tai teisėjų atrankos kolegija atsisako nagrinėti kasacinį skundą, įteisindama apeliacinės instancijos teismo aktą, kuris gali būti priimtas, pavyzdžiui, korupciniais interesais ir nesuderinamas su LR Konstitucija. Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegijos galutine ir neskundžiama nutartimi įteisinus Konstitucijai priešingą apeliacinės instancijos teismo aktą, šiurkščiai pažeidžiama LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai.
Čia glaustai pateikta teismų veiklos analizė sudaro prielaidas Civilinio proceso kodekso 346 ir 350 straipsnių normas laikyti antikonstitucinėmis. Tuo pagrindu 2026 m. rugsėjo 10 d. Individualiu konstituciniu skundu kreipiausi į LR Konstitucinį Teismą, prašydamas įvertinti ar šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija pagrįstai „vadovavosi Civilinio proceso kodekso 346 str. 2 dalies ir 350 straipsnio normomis, kurios pažeidžia LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies 109 straipsnio 1 ir 3 dalių, 111 straipsnio1ir 3 dalių bei 112 straipsnio 6 dalies nuostatas, tuo pačiu pažeidžiant ir mano konstitucines teises.“
Konstitucinio Teismo aštuonių teisėjų (Tomas Davulis, Artūras Driukas, Aurelijus Gutauskas, Giedrė Lastauskienė, Vytautas Mizaras, Algis Norkūnas, Stasys Šedbaras, Haroldas Šinkūnas) parašais buvo patvirtintas 2026 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. KT67-A-S62/2026 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. 1A-60/2026“.
Toks atsisakymas, vertinant jį teisėjų siekiu sumažinti savo darbo krūvį, kai algos dydis nuo darbo apimties nepriklauso, vertinant išskirtinai savanaudišku aspektu, galėtų būti suprantamas. Tačiau ar dėl to reikėtų griauti teisėjo reputaciją ir kompromituoti mūsų valstybę, jos institucijos vardu primityviai meluojant. Maža to, Konstitucinio Teismo teisėjai gąsdinimu bando atgrasinti pilietį nuo konstitucinės teisės į jo teisėtų interesų teisminę gynybą: „Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2019 m. liepos 16 d. redakcija), Konstitucinis Teismas turi teisę skirti baudas, kai dalyvaujantys byloje asmenys piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.“ (Rašant grasinimą konstitucinio skundo pareiškėjui, kurio pareiškimas nepriimtas nagrinėti, reikėtų nepamiršti, kad toks pareiškėjas netampa bylos dalyviu, o baudą galima skirti tik bylos dalyviui.)
Kad suprastumėte Konstitucinio Teismo minėto 2026-09-23 sprendimo nepagrįstumo ir melagingų teiginių esmę, įdėmiai paskaitykite citatas iš šio sprendimo:
„5.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, jis nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų ir panaikinti (pakeisti) teismų sprendimų;“
„5.5. Vadinasi, pareiškėjo prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.“
Kyla retorinis klausimas, ar Konstitucinio Teismo teisėjai nežino, kad Civilinio proceso kodekso normos, dėl kurių atitikties Konstitucijai prašyta Konstitucinio Teismo verdikto, priimami ne teismų sprendimais?
Akivaizdu, jog tai ne Konstitucinio Teismo teisėjų klaida ar teisinis neraštingumas, o primityvus išsisukinėjimas nuo tarnybinės pareigos, ginti Lietuvos, kaip teisinės valstybės, konstitucinius pagrindus.
Lietuvos Respublikos piliečiai – mokesčių mokėtojai, Jums turėtų būti apmaudu ir skaudu, kad svarbiomis laikomų valstybės institucijų darbuotojai, kurių darbo užmokesčiui skiriama ne apgailėtina valstybės biudžeto dalis, o greta „SODROS“ pensijų jiems papildomai skiriamos solidžios antikonstitucinės (žiūrėti Konstitucijos 52 straipsnį), valstybinės pensijos, taip nepagarbiai žiūri į mūsų valstybės teisinį pagrindą – Konstituciją ir teisėtus piliečių interesus! Ar mūsų nuolankus abejingumas ilgainiui neatves prie valstybės išsigimimo ir tautos išnykimo?
