Gintaras Furmanavičius
Šią savaitę perskaičiau LRT tekstą, kuriame Lietuvos žiniasklaida kviečia žmones „atsakingai rinktis naujienų šaltinius“. Proga tam graži – Pasaulinė naujienų diena. Šūkis irgi nepriekaištingas: žinokite faktus, supraskite, kas svarbu, rinkitės patikimą žurnalistiką. Perskaičiau ir pagalvojau – viskas teisinga. Tik vieno sakinio pritrūko: kas padės žmogui apsisaugoti tada, kai baimę pardavinėja ne anoniminė paskyra socialiniame tinkle, o save patikima vadinanti teisingoji žiniasklaida?
Sutikite – propaganda nebūtinai meluoja. Tai viena didžiausių mūsų laikų klaidų – įsivaizduoti propagandą tik kaip primityvų melą. Daug efektyviau paimti tikrą faktą, išimti iš jo vieną ar kitą svarbią aplinkybę, parinkti grėsmingą nuotrauką, antraštėje panaudoti stipresnį veiksmažodį ir padėti šauktuką ten, kur originale buvo klaustukas. Taigi žodžiai lyg ir liko tie patys, tik žmogus suprato visai ką kita.
Mes tai visai neseniai jau išgyvenome. Prisiminkime pseudopandemijos laikus. Virusas gal ir buvo tikras, bet tikrai ne toks pavojingas, kaip mums buvo meluojama toje pačioje teisingoje žiniasklaidoje. Taip, žmonės sirgo, mirė, ligoninės iš tiesų patyrė milžinišką krūvį. Tačiau kartu prasidėjo dar viena, ne mažiau svarbi epidemija – informacinė. Kiekvieną rytą skaičiavome užsikrėtusiuosius, paskui mirusiuosius, ligoninių lovas, vakcinas. Ekranuose nuolat degė skaičiai, grafikai, žemėlapiai ir raudonos spalvos, o žiniasklaida tapo savotišku pandemijos termometru ir ruporu, kurio niekada nebuvo galima išjungti.
Lietuvoje atlikti tyrimai vėliau fiksavo vadinamąjį COVID naujienų nuovargį – žmonių norą atsitraukti nuo nesibaigiančio pandemijos informacijos srauto. Tačiau nuo ko jie pavargo? Nuo žinių apie virusą, kurios buvo reikalingos, ar nuo būdo, kuriuo tos žinios buvo pateikiamos? Čia prasideda žurnalistikos atsakomybė: jei kiekviena naujiena skamba kaip dar vienas pavojaus signalas, žmogus ilgainiui nustoja į jį reaguoti. Ir vieną dieną gali nebeišgirsti perspėjimo net tada, kai pavojus tikras.
COVID staiga pasitraukė iš pirmųjų puslapių, bet baimės mechanizmas niekur nedingo. Tą pačią dieną pseudopandemiją pakeitė karas. Taip, Rusijos karas su Ukraina yra realus, žmonės toliau žūsta, miestai vis dar griaunami. Europos valstybės savo gynybą stiprina ne todėl, kad žurnalistams trūksta temų vakaro žinioms. Tačiau reali grėsmė ir jau rytoj prasidėsiantis karas nėra tas pats dalykas. Šitą skirtumą žiniasklaida kartais pamiršta, nes tikslas yra sėti žmonėms baimę.
Per pastaruosius metus savo archyve esu sukaupęs nemažą kolekciją antraščių, kurias perskaitęs žmogus turėtų nedelsdamas mesti darbą, ištuštinti banko sąskaitą, prisipirkti konservų ir ieškoti artimiausios slėptuvės arba pasiimti paklodę ir traukti į kapines. Daug jų tikrinau pagal pirminius šaltinius. Ir kuo ilgiau tai darau, tuo labiau ryškėja beveik matematinė taisyklė: originale būna „gali“, antraštėje atsiranda „ruošiasi“; originale – „scenarijus“, antraštėje – „planas“; originale – „hibridinė ataka“, antraštėje – tiesiog „ataka“; originale – „tikimybė didesnė už nulį“, o skaitytojui jau paliekamas įspūdis, kad karas praktiškai neišvengiamas. Kartais pakeičiamas vos vienas žodis, bet būtent tas vienas žodis iš esmės pakeičia visą prasmę.
Čia labai svarbu suprasti vieną dalyką: nereikia manyti, kad kažkur redakcijoje sėdi penki pikti žmonės ir ryte tariasi, kaip šiandien išgąsdinti Lietuvą. Viskas gali būti daug paprasčiau – baimė yra puikiai parduodamas žiniasklaidos produktas. Žmogus retai paspaudžia antraštę „Padėtis sudėtinga, tačiau kol kas nėra pagrindo daryti kategoriškų išvadų“. Užtat noriai spaudžia „Generolas perspėja: turime ruoštis blogiausiam“. Dar geriau – „Liko vos keleri metai“. O jeigu pridėsime tanko nuotrauką, degantį miestą ir žodžius „Lietuva“, „karas“ bei „Putinas“ – turime beveik tobulą, gerai parduodamą internetinės žiniasklaidos produktą.
Tam nereikia jokio sąmokslo. Tai elementari aritmetika, kurios rezultatas įkrenta į žiniasklaidos kišenę. Portalui reikia paspaudimo, televizijai – žiūrovo, radijui – klausytojo, o socialiniam tinklui – reakcijos. Niekam ne paslaptis, kad žmogaus smegenys į pavojų reaguoja daug stipriau negu į sakinį „šiandien nieko ypatingo neįvyko“. Todėl baimė parduodama puikiai. Ir štai rezultatas: žiniasklaida mus moko saugotis manipuliacijų socialiniuose tinkluose, tačiau pati gyvena sistemoje, kurioje emociškai stipriausia ir nebūtinai teisinga antraštė dažnai gauna didžiausią atlygį.
Man apskritai nepatinka, kaip lengvai šiandien taškomasi žodžiu „dezinformacija“. Jis tapo pernelyg patogus. Jeigu informacija melaginga, ją gana lengva patikrinti: buvo įvykis ar nebuvo, pasakė žmogus tuos žodžius ar nepasakė, yra dokumentas ar nėra. Daug pavojingesnis dalykas yra teisingais faktais sukurta klaidinga tikrovė. Galima kiekvieną dieną skelbti tik tikras kriminalines naujienas ir po mėnesio įtikinti žmogų, kad jis gyvena pavojingiausioje pasaulio valstybėje. Galima metus publikuoti tik realius karo nemačiusių generolų perspėjimus ir sukurti įspūdį, kad karas prasidės kitą antradienį.
Nereikia suklastoti nė vienos citatos. Pakanka jas tinkamai atrinkti, nuspręsti, kurią eksperto sakinio dalį įdėti į antraštę, kurią statistiką parodyti, kurį pašnekovą pakviesti, kurią nuomonę kartoti savaitę, o kurią paminėti vieną kartą trečioje pastraipoje. Štai čia ir slypi didžiausia žiniasklaidos galia – ne pasakyti žmogui, ką jam verta žinoti, o nuspręsti, apie ką jis šiandien ir rytoj galvos. Todėl propaganda gali prasidėti ne tik tada, kai žurnalistas parašo netiesą, bet ir tada, kai iš daugybės tikrų faktų nuolat atrenkami tik tie, kurie kuria iš anksto pasirinktą pasaulio vaizdą.
Ir tada visuomenė pradeda nebetikėti. Jeigu kiekvieną savaitę ateina „istorinis lūžis“, kiekvienas mėnuo yra „lemiamas“, kiekvienas politinis ginčas tampa „skandalu“, o kiekvienas generolo interviu reiškia, kad Europa turi ruoštis karui, žmogus galiausiai nustoja reaguoti. Tas pats nutiko per COVID, tas pats vyksta ir dabar. O tada vieną dieną gali ateiti tikras pavojus, ir visuomenė pasakys: mes tai jau girdėjome.
Todėl atsakinga žurnalistika, kurią dabar ir su žiburiu sunku rasti, reikalinga ne tam, kad žmogui pasakytų, kuo jis privalo tikėti. Ji reikalinga tam, kad žmogui duotų pakankamai informacijos pačiam suprasti, kas vyksta. Pacituokite generolo žodžius, bet parodykite visą sakinį. Pasakykite, kad žvalgyba mato grėsmę, bet pasakykite, kokiam laikotarpiui ji tą grėsmę vertina. Parašykite, kad egzistuoja Rusijos puolimo scenarijus, bet nepaverskite scenarijaus jau priimtu Kremliaus planu. Ir jeigu originalo antraštėje yra klaustukas, labai gerai pagalvokite prieš lietuviškame variante jį pakeisdami šauktuku.
Todėl aš visiškai pritariu LRT raginimui atsakingai rinktis naujienų šaltinius. Tik siūlau šią taisyklę taikyti nuosekliai ir pradėti nuo savęs. Atsakingai rinkimės ne tik tarp anonimo socialiniame tinkle ir nacionalinio transliuotojo. Tikrinkime ir neliečiamąjį nacionalinį transliuotoją LRT, „Delfi“, „15min“, „Lietuvos rytą“. Tikrinkime politikus ir ekspertus. Tikrinkite ir mano jums siūlomus tekstus. Ir, žinoma, tikrinkite net ir tai, ką jums parašo dirbtinis intelektas.
Patikimumas nėra medalis, kurį redakcija vieną kartą visam laikui pasikabina ant redaktoriaus kabineto sienos. Joks sertifikatas, prekės ženklas, valstybės finansavimas, milijonas skaitytojų ar trisdešimties metų istorija neatleidžia nuo pareigos kiekvieną dieną iš naujo įrodinėti, kad skaitytojas gali tavimi pasitikėti. Laisvoje visuomenėje neturėtų būti institucijos, turinčios tiesos monopolį. Yra faktai, yra pirminiai šaltiniai, yra argumentai ir yra mūsų pačių gebėjimas visa tai tikrinti.
Todėl kitą kartą, kai perskaitysite antraštę, nuo kurios norisi mesti kavos puodelį ir bėgti pirkti konservų, padarykite daug paprastesnį dalyką – nebėkite pirkti konservų, o susiraskite teksto originalą. Ir labai dažnai pamatysite, kad tarp originalo ir antraštės kažkas tyliai pakeitė vieną žodį, o būtent tame viename žodyje kartais telpa visa tai, kas vadinama propaganda.
Ir pabaigai – legendinio amerikiečių žurnalisto Edwardo R. Murrow žodžiai, pasakyti 1954 metais, kai JAV buvo apėmusi senatoriaus Josepho McCarthy kurstoma įtarimų ir baimės atmosfera: „Mes neleisime baimei nuvesti mūsų į neprotingumo amžių.“
Man atrodo, geresnį palinkėjimą šiam penktadieniui sunku sugalvoti. Nebijokime žinoti. Bet dar labiau – nebijokime tikrinti.
