Dr. Kęstutis Jaskelevičius
Tarybiniu laikmečiu atimtą valstybę buvo įmanoma susigrąžinti tik vienu vieninteliu keliu – paskelbiant nepriklausomybę ir išsikovojant politinį ir ekonominį savarankiškumą. Šiam žygiui pakilo visos tautos Sąjūdis, tapęs fenomenaliu pilietiniu ir dvasiniu reiškiniu. Pravartu prisiminti ir daugelio žmonių atmintin įsirėžusį Baltijos kelią, suvienijusį daugybę sielų ir rankų. Vėliau sekė nelengvai atsikovoto valstybingumo kuriamasis laikotarpis. Deja, jis netapo tokiu pilna savo jėga ir visu ūgiu.
Sąlyginis valstybingumas
Nepriklausomybė ir savarankiškumas buvo tik sąlygos ir galimybės kurti savo valstybę. Tačiau realiame politiniame ir ūkiniame gyvenime sukūrėme sąlyginį, deformuotą valstybingumą, kuris verčia kalbėti apie atimtos valstybės sindromą. Ką tai reiškia? Reiškia tai, kad mes, valstybės piliečiai, „dėka“ sumaniai imituojamų pseudodemokratinių ir kitokių procedūrų, kaip keistai beskambėtų, atėmėme ją patys iš savęs. Tam pasitarnavo ir įvairiais laikotarpiais pademonstruota klaiki įvairaus lygio vadovų nekompetencija, lyderių korupcija ir godumas, arogancija ir noras pasipuikuoti.
Čia pravartu prisiminti su apykoje teismo laukiančio buvusio premjero, gana įtakingos politinės partijos „Vardan Lietuvos“ lyderio Sauliaus Skvernelio korupcines išdaigas. Apmaudu, bet, regis, jo nuotykiais Augalininkystės tarnyboje „karšta meilė Lietuvai“ neapsiribos.
Korupcijos paplitimo mastą ir gylį akivaizdžiai atspindi vadinamųjų „čekiukų“ kolekcionierių baudžiamosios bylos. Didelio rezonanso visuomenėje buvo sulaukęs nemažos grupės teisėjų ir advokatų kyšininkavimo skandalas.
Bjauriausia, kad šiose korupcinėse procedūrose noriai dalyvavo ir tebedalyvauja užsienio valstybės, siekdamos savų interesų ir kiršindamos su kaimyninėmis šalimis. Puiki šių veiksmų iliustracija yra „Mažeikių naftos“ įmonės, galėjusios nešti valstybei aukso kiaušinius, nusavinimas. Beje, talkininkaujant patiems aukščiausiems šalies pareigūnams.
Kas sugrąžins valstybę?
Kas mums gali padėti susigrąžinti savo valstybę, savąją Lietuvą? Vėlgi, kad ir kaip ironiškai ir keistai beskambėtų – tik tos Lietuvos žmonės, piliečiai. O gal jau vėlu? Gal nėra prasmės ką nors aiškintis, analizuoti? Gal valstybė jau atimta negrįžtamai, o tauta pasmerkta pasklisti po platųjį pasaulį? Gal Lietuvai, dar neseniai pompastiškais fejerverkais paminėjusiai savo tūkstantmetį, lemta išnykti istorijos ūkuose? Ir minės ją po daugelio metų tik kokios užjūrio ir pajūrio, prastai lietuviškai bemokančios, bet išdidžiai save lietuviškomis besivadinančios etninės bendruomenės.
Tuo tarpu lietuvaičių vietą noriai užims įvairios odos spalvos migrantai, jau šiandien berengiantys protesto mitingus dėl neva nepaisomų jų pilietinių teisių. Nesiliaujančios riaušės Ispanijos Seutoje akivaizdžiai iliustruoja, į kokio masto neramumus ir konfliktus tai išsilieja. Ir kokį bejėgiškumą demonstruoja visų tautų teisių gynėjomis besiskelbiančios Europos Sąjungos institucijos.
O gal susitelkusi kritinė masė neabejingų piliečių prabus iš gilaus letargo snaudulio ir sugebės susigrąžinti savo valstybę ir įtvirtinti realios gerovės santvarką? Juk tam yra ir sąlygos, ir prielaidos. Tetrūksta svarbiausio – valstybės likimui nuoširdžiai neabejingų žmonių balso ir ryžto. Norisi tikėti, kad šie žmonės netruks susiburti.
Ar tu gyva, Lietuva?
Nauja, šiomis savaitėmis pradėjusi ryškėti itin pavojinga tendencija – valstybės vadovų siekis veltis į geopolitines rietenas ir intrigas. Ne piliečių, ne Lietuvos visuomenės, o tik paties prezidento G. Nausėdos, premjero ir kelių karingai nusiteikusių ministrų vardu yra duodamos kone ištikimybės priesaikos Ukrainai, pamiršus, kaip buvo kurstomas tas nelemtas konfliktas su Rusija. Nepaisant to, kiek šis blaiviu protu nesuvokiamas tarpininkavimas gali atnešti žalos Lietuvai, ir nekreipiant dėmesio į kitų kraštų geranoriškai nusiteikusių piliečių perspėjimus, kad tai galimų pavojų kupinas kelias.
Štai princo Leo von Hohenbergo nuoširdaus susirūpinimo kupini žodžiai: „Sprendimai, kuriuos šiuo metu priima Lietuva, veda šalį pavojingu keliu ir taip jau pavojingu laikotarpiu. Šis susirūpinimas kyla iš pagarbos tautai, kuri didžiulėmis aukomis išsaugojo ir atkūrė savo laisvę. Siauroprotiškumas ir atviro dialogo atsisakymas neturi leisti mums patiems sugadinti savo ateitį.“
Taigi, be vidaus politikos ir intrigų, situaciją dar labiau komplikuoja geopolitinis neįžvalgumas. Belieka tikėti, kad tai neturės lemtingų pasekmių ir netrukdys šalies piliečiams susitelkti, vaduojantis iš vidaus politikos painiavos ir pinklių.
Iškėliau, šaukdamas, rankas į juodą dangų:
– Kur tu, Tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
atsakė man: – Aš čia – gyva.
Aš čia – gyva, – po kojų tarė žemė
aš čia – gyva – Sūnau, ar nematai?
Aš čia – gyva – palinkę ir sutemę
atsiliepė dangaus skliautai.
Šiuos viltingus žodžius, įvilkęs į poetinio įvaizdžio rūbą, gūdžiu tarybiniu laikmečiu ištarė poetas Bernardas Brazdžionis, o nūnai priminė Arvydas Juozaitis savo knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija“. Jis dar rašė: „Žmogus gali būti ištremtas, gali nykti Sibire ar mirti Kalifornijoje, jo kaulai gali sudūlėti, bet jo žodis amžinas, nes laiku ir vietoje ištartas. Jis prikelia gyventi.“
Taigi privalome prabilti. Prabilti tam, kad gyventume, kad gyventų Lietuva. Prabilti ne lozungais, ne priesaikomis apie meilę ir ištikimybę Lietuvai, o pažvelgti į situaciją skvarbiu analitiniu žvilgsniu ir ieškoti apmąstytų, ne karštakošiškų kelių.
Į tą pačią upę neįbrisim
Į kunkuliuojančią Sąjūdžio upę, nušlavusią savo kelyje daugelį kliūčių, pažadinusią žmonių tautinius jausmus, subūrusią juos kuriamajam darbui, antrąsyk, kaip nemažai tautiečių tikisi, tikrai neįbrisim. Kodėl? Priežastis gana paprasta. Per šį laikotarpį iš esmės pakito visuomenės socialinė struktūra. Tarybinis laikotarpis suformavo savotišką monolitinę sistemą, kurią sudarė, anais terminais tariant, vadinamasis proletariato – kolūkiečių sluoksnis, kuris užėmė vyraujančią padėtį. Inteligentija (mokytojai, gydytojai, kultūros sektoriaus darbuotojai, studentija), nors ir nevaidino anuomet kokio nors ryškesnio vaidmens, tačiau Sąjūdžio pažadintoje visuomenėje atsidūrė pirmose reformos gretose.
Partokratinių ir vietinių tarybų darbuotojų tarpsluoksnis, kuris, nors ir buvo gana negausus, tačiau vaidino socializmo ideologijos vėliavnešio rolę. Įdomu dar ir tai, kad nemaža dalis šios grupės žmonių, vos suskambus atgimimo varpams, suskubo perbėgti į kitą barikadų pusę. Kas dėl nuoširdaus įsitikinimo, kas konjunktūriniais sumetimais. Partokratiniam ir tarybiniam antstatui ištikimai tarnavo represinis aparatas, kuriam priklausė milicija, prokuratūra, anuomet vadinti liaudies teismai. Visos socializmo sistemos sargyboje stovėjo tarybinė kariuomenė.
Tačiau svarbu paminėti dar ir tai, kad daugelį įvairioms socialinėms grupėms priklausiusių žmonių vienijo neapykanta okupaciniam režimui.
35 metai, pragyventi kitokioje santvarkoje, vis dar vadinamame nepriklausomybės ir laisvės laikotarpiu, suformavo kur kas margesnę socialinę struktūrą, kurioje atskirų žmonių grupių pilietinis aktyvumas gerokai skiriasi. Kodėl? Viena priežastis – nemažai piliečių tenkina jų turtinė padėtis ar esamas visuomeninis statusas. Žymi piliečių dalis, nusivylusi vykdomomis reformomis, stebėdama pseudodemokratijos grimasas, valdininkų nekompetenciją ir klestinčią korupciją, pastaruoju metu stiprėjantį šalyje militaristinį vektorių, demonstruoja absoliučią apatiją. Iš čia ir kyla tas socialinis ir pilietinis pasyvumas.
Lakoniškai, bet gana taikliai šiuos abu laikotarpius ir jų visumą apibūdino Arvydas Juozaitis: „Sąjūdžio kūrimosi metais mums teko grumtis su Maskvos cerberiu ir cenzoriumi Nikolajumi Mitkinu. Sukūrėme valstybę ir po 35 metų susiradome savus cerberius, cenzorius ir mitkinus.“
Ar nekaista ausytės J. Olekui?
Opiausios problemos, pats tikriausias socialinis vėžys, išsivystė sveikatos apsaugos sektoriuje. Jis labiausiai atitolo nuo žmonių poreikių ir lūkesčių. Todėl sugrąžinti jį piliečiams svarbu pirmiausia. Ironiška, kad šį sektorių dar atstovauja Sveikatos apsaugos ministerija, ligonių kasos, valstybės ir savivaldybės poliklinikos ir ligoninės, tačiau realiame gyvenime ši sritis nuo žmonių atitolo labiausiai ir tarnauja ne ligonių gydymui ar jų profilaktikai, o itin įtakingais tapusių nemažos medikų grupės turtėjimui ir interesams. Viena iš labiausiai paplitusių šį turtėjimą skatinančių formų – ilgos pacientų eilės pas gydytojus valstybinėse ir savivaldybių poliklinikose – nuo kelių mėnesių iki metų ir daugiau.
Privačių poliklinikų kūrimasis yra neva geresnį aptarnavimą ir konkurenciją skatinantis dalykas, tačiau iš tikrųjų tai metodas toms ilgoms eilėms susidaryti. Esant realiam gydytojų stygiui, tos pačios specialybės gydytojai dirba tuo pat metu ir valstybinėse, ir privačiose sveikatos apsaugos įstaigose. Štai ilgiausia eilė valstybinėje poliklinikoje ir čia pat, ryt, poryt, jūsų laukiantis privatus gydytojas.
Šis cinizmas ypač ryškus Vilniaus mieste, kur kone visą sveikatos apsaugos sektorių okupavo privačios „Melivos“ klinikos (buvusi „Kardiolita“). Tarsi besityčiodamos iš žmonių, „Melivos“ klinikos įsikūrė Baublio gatvėje, tiesiog priešais Santaros klinikas. Antai, jeigu patekti pas kardiologą Santaros klinikose teks luktelėti ne mažiau kaip tris mėnesius, tai „Melivos“ klinikose – savaitėlę arba net ir mažiau. Negi koks širdininkas lauks tris mėnesius – širdies sąskaita, sako, nesutaupysiu. Ir moka už vizitą privačiam daktarėliui apie 100 eurų.
Čia norėtųsi paklausti Seimo pirmininko Juozo Olekos – ar nekaista jam ausytės? Anais entuziastingaisiais 90-aisiais metais jis su grupe mitinguotojų, nešinų pačiu tikriausiu karstu, vaikščiojo aplink specligoninę Antakalnio gatvėje su lozungu „Šalin privilegijas“. Ar nesugrįžo tos pačios privilegijos į sveikatos apsaugą? Tik dabar jomis naudojasi tie, kurie turi pinigų. Jaunos šeimos ar menkai pasiturintys žmonės temerdėja ilgose eilėse.
Naujasis sveikatos apsaugos ministras L. Kukuraitis apsiskelbė, kad, girdi, jei eilės pas gydytojus nesutrumpės iš esmės, tai jis buvo nevertas būti ministru. Tą patį žadėjo ir visi iki jo sveikatos apsaugos sektoriui vadovavę ministrai. Tačiau eilės, deja, tik ilgėjo.
Pataisiau tik klaidas, nekeisdama minčių, tono ar turinio.
Spjūvis į Konstituciją
Konstitucijos 53 str. byloja: „Įstatymas nustato piliečių nemokamas medicinos paslaugas valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“ Ar tai, kad piliečiai kone per prievartą genami į privačias gydymo įstaigas, nėra užmaskuotas spjūvis į Konstituciją? Ir kur tie uolieji Konstitucijos sergėtojai su Konstituciniu Teismu, sukeliantys triukšmelį dėl visiškų niekų?
Degraduojantis švietimas
Visiškai sujauktas ir nustumtas nuo žmonių poreikių yra švietimo ir aukštojo mokslo sektorius, kurį net pats prezidentas G. Nausėda pavadino degraduojančiu. Kaip kitaip pavadinti tokį dalyką, kuomet žymi dalis moksleivių negali lankyti mokyklų savo gyvenamosiose vietose, o priversti belstis į kitą miesto kraštą ar net į kitą vietovę. Štai iliustratyvus pavyzdys. Šeima po ilgokos emigracijos Ispanijoje nusprendė sugrįžti į Lietuvą. Apsigyveno Vilniaus centre, tačiau vienam vaikui moksleiviui mokykla buvo pasiūlyta Grigiškėse, kitam – N. Vilnioje. Todėl teko kreiptis į privačią mokyklą, kurioje už dviejų vaikų mokymąsi teks mokėti apie 800 eurų per mėnesį. Panaši padėtis yra ir su vaikų darželiais.
Ir vėl spjūvis į Konstituciją, kurios 41 str. byloja: „Mokymasis valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.“ Kodėl toleruojamas Konstitucijos pažeidimas?
Tuo tarpu tenka „džiaugtis“ kitų verslių piliečių laimėjimais. Štai vieno dar neseniai aktyviai besireiškusio politiko anūko sutuoktinė pelningai pardavė privačių mokyklų ir vaikų darželių tinklą, beje, sukurtą su didelėmis Vilniaus savivaldybės suteiktomis lengvatomis. Šį tinklą įsigijo ispanų verslininkas. Beje, sandorio vertės niekaip nepavyko sužinoti, jis kažkodėl įtrauktas į neskelbtinų sandorių registrą. Įdomu sužinoti dar ir tokį dalyką – ar šis ispanų „švietėjų“ žygis į Lietuvą nėra susijęs su į vidurinių mokyklų programas įtrauktomis pasirenkamosiomis ispanų kalbos studijomis? Kodėl ispanų kalba ūmai tapo tokia reikšminga Lietuvai?
Lietuvoje 2025–2026 mokslo metais veikė 36 aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos. Tuo pat metu savivaldybių atstovai vienu balsu tvirtina, kad katastrofiškai trūksta pedagogų. Kas studijuoja tose aukštosiose mokyklose? Ar kartais ne įvairios odos spalvos emigrantai? Dėl to, žinoma, nereikėtų piktintis, tačiau kodėl pirmiausia nesiekiama spręsti Lietuvos problemų?
