Emilija Sagienė

Kai vaikystėje gaudavau penketą, mano a. a. tėtis kaip premiją duodavo 10 kapeikų. Tai buvo didžiausia motyvacija mokytis gerai, o jei pasiseks – puikiai. Tada, grįždama iš mokyklos, galėdavau nusipirkti ledų už 6 kapeikas. Jie būdavo tooookio skonio, kad tą jausmą prisimenu iki šiandien. Užtat motyvacija mokytis, studijuoti, analizuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti loginio ryšio, daryti išvadas, atlikti darbą iki galo ir kuo kokybiškiau, negailint nei laiko, nei jėgų, liko visam gyvenimui.

Kai kas, jaučiu, geriausiu atveju atlaidžiai šypsosi į ūsą: užplūdo, mat, atsiminimai iš tarybinės vaikystės. Ar gali žmogus, gyvenantis tarybinių vanilinių ledų nostalgija, pasakyti ką nors aktualaus apie šiandieną?

Tačiau šis tekstas skirtas tiems, kurie suvokia, kad išmintis ateina su amžiumi, tik kartais senatvė ateina viena. Žmogų geriausiai atskleidžia ne besikeičiantys veido bruožai, o jo pasirinkimai: ar jis lieka ištikimas savo principams, ar prisitaiko prie aplinkybių ir ima apgaudinėti pirmiausia save.

Tačiau mūsų viešojoje erdvėje yra toks personažas, kuris ketina išnykti iš Lietuvos vos tik baigsis jo įsipareigojimai. Ne, ne Lietuvos žmonėms, o kitų šalių interesams.

Kai pavasarį per vieną mėnesį šis pareigūnas išsakė du vienas kitam prieštaraujančius teiginius – iš pradžių, kad Konstitucijos keisti nereikia, o kiek vėliau, kad jos 137 straipsnį reikia apskritai išbraukti, – jokio skandalo nekilo. O, mano nuomone, turėjo kilti.

Tokį siūlymą laikau pačios Konstitucijos sampratos ir jos vientisumo menkinimu. Argumentas, kad dėl to sutarė visos Seimo partijos, neatsako į svarbiausią klausimą: ar tokį sprendimą galima laikyti nesvarbiu Lietuvai? Partijų susitarimas savaime dar nėra Tautos pritarimas.

Tiesa, šios „stebuklingos“ šalies, vis labiau primenančios beprotnamį, politiniame lauke yra tiek su sveiku protu prasilenkiančių dalykų, kad sunku aprėpti visą absurdą ir prieštaravimus, kuriuos valdantieji pateikia kaip argumentus, Tautai tyliai stebint.

Konstitucija pradėta „kastruoti“ tokiame fone:

Kai Europos teismas priteisia šimtus tūkstančių eurų kompensacijų ir teismo išlaidų asmenims, nukentėjusiems dėl neteisėto kalinimo Lietuvos teritorijoje, o valdantieji ir toliau teigia, kad jokio „kalėjimo nebuvo“, tačiau pinigus išmoka jau trečią kartą.

Kai vasarai baigiantis tebuvo panaudota vos 30 procentų viso 5 milijardų eurų karinio biudžeto. Man tai kelia klausimą, ar Lietuva pajėgi prasmingai panaudoti tokias sumas ir ar jų dydis pagrįstas realiais poreikiais, o ne įvairiausiomis gudriomis schemomis, nesibaigiančia propaganda, baimės atmosfera bei asmeniniu suinteresuotumu.

Kai per LRT rodomi vaizdai, kaip pasienyje vienas uniformuotas pasienietis laiko prispaudęs nusikaltimo vietoje sulaikytą kitą uniformuotą pasienietį.

Kai poilsiautojai nuo Parnidžio kopos gali grožėtis nuostabiais vaizdais, lydimais ratus sukančių NATO naikintuvų gausmo.

Kai valstybės vadovas skrenda „atostogauti“ už „savo“ pinigus, bet jį lydinti svita užima pusę lėktuvo. Tačiau neteko girdėti, kad palydos atostogas – ar darbą? – būtų apmokėjęs jų šefas.

Kai sukuriama „lietuvaitė“, keistai panaši į pirmąją valstybės ponią, ir vežiojama po Lietuvą kaip meno „šedevras“, o man lieka klausimų dėl šio projekto kainos, finansavimo skaidrumo ir meninės vertės.

Kai iš LRT eterio neišnykstantis, visai Lietuvai žinomas anūkas, trumpam atskridęs iš už Atlanto gesinti gaisro dėl žmonos verslo pardavimo už solidžius milijonų, moralizuoja ir moko mus gyventi be jo, tačiau tęsti jo „ypatingos svarbos“ darbus, kuriuos laikau ypač žalingais Lietuvai. Ir nesvarbu, kad rinkimus laimėjo kita politinė jėga, įsipareigojusi vykdyti kitą Vyriausybės programą. Kur pažadai atkurti ryšius su Kinija? Kur sprendimai dėl kalio trąšų tranzito? Kokia Lietuvos laikysena JAV užsienio politikos atžvilgiu? Ir ar mūsų politika mažina įtampą santykiuose su Rusija, ar ją didina?

Bet grįžkime prie Konstitucijos darkymo.

Kas apskritai yra Konstitucija? Lietuvoje tai – pagrindinis šalies įstatymas, tiesiogiai taikomas teisės aktas, priimtas Tautos referendumu. Jam turi neprieštarauti visi kiti įstatymai.

Jei mūsų „visagaliai“ seimūnai, per rinkimus aiškiai neprašę rinkėjų mandato tokiam sprendimui, leidžia sau išbraukti visą straipsnį ir laiko tai nesvarbiu valstybei klausimu, ar jie neturėtų pirmiausia įrodyti tokio sprendimo būtinybės? Paaiškinti jo pasekmes? Išgirsti Tautą?

Juk klausimas ne apie tai, ar po skaičiaus 136 gali eiti skaičius 138. Klausimas apie tai, kokio konstitucinio saugiklio atsisakome ir kodėl. Ar tokio masto sprendimui pagrįsti pakanka „karinio patarimo“?

Nereikia jokio specialaus išsilavinimo, kad suvoktum: Seimo nariai, prieš pradėdami eiti pareigas, padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, prisiekia būti jai ištikimi ir gerbti bei vykdyti ją ir įstatymus. Kai kurie priesaiką užbaigia ir kreipiniu į Dievą.

Todėl Konstitucijos keitimas negali būti laikomas paprastu politinės daugumos valios demonstravimu. Jis reikalauja aiškių argumentų, atsakomybės ir pagarbos visuomenei. O kai prieštaraujantieji vadinami „vatnikais“, įtraukiami į tam tikrus sąrašus ar bauginami, diskusijos vietą užima spaudimas. Beprotnamis, ne kitaip.

Tad kokią politinę atsakomybę turi prisiimti tie 106 Seimo nariai, palaikantys Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimą? Ir ar jie pasirengę Lietuvos žmonėms aiškiai atsakyti, kaip šis sprendimas paveiks valstybės saugumą, suverenitetą ir mūsų vaikų ateitį?