Prancūzijos politinė krizė vis labiau atsiremia į paprastą aritmetiką: valstybė prisiėmė brangių įsipareigojimų, tačiau ekonomika neauga pakankamai sparčiai, kad juos būtų galima finansuoti. Gatvėse reikalaujama didesnių pensijų, atlyginimų ir išmokų, o valdžios galimybes riboja auganti skola ir didžiulis biudžeto deficitas.

Tokią išvadą spalio 25 dieną paskelbtame redakciniame komentare pateikia JAV dienraštis „The Washington Post“. Leidinio redakcija Prancūzijos neramumus vertina kaip platesnės Europos problemos išraišką: politikai dalija pažadus, kuriems įgyvendinti stinga ekonominio pagrindo.

Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Belgijoje protestų priežastys skiriasi, tačiau ekonominis fonas panašus – menkas augimas, didėjančios pragyvenimo išlaidos ir vyriausybės, sunkiai pajėgiančios patenkinti visuomenės reikalavimus.

Prancūzijoje ši priešprieša ypač ryški: vis daugiau žmonių reikalauja didesnės dalies turto, kurio sukuriama nepakankamai.

Reikalavimai kainuoja milijardus

Prancūzijos profesinės sąjungos siekia didesnių valstybės mokamų pensijų ir atlyginimų, didesnės paramos būstui, išmokų šeimoms bei minimalių pajamų išmokos.

Studentų organizacijos pateikė atskirą dešimties punktų reikalavimų sąrašą. Jų pačių skaičiavimais, jo įgyvendinimas kainuotų apie 10 mlrd. eurų. Tarp siūlymų – 250 tūkst. papildomų vietų valstybinėse aukštosiose mokyklose ir valstybės stipendijas gaunantiems studentams kasmet papildomai skiriami 2 400 eurų.

Tačiau, kaip pabrėžiama komentare, norint perskirstyti turtą, pirmiausia jį reikia sukurti. Būtent šią lygties dalį Prancūzija, leidinio vertinimu, apleido.

Stagnuojanti ekonomika nesurenka pakankamai mokestinių pajamų net esamiems įsipareigojimams padengti be didelio deficito. Nauji reikalavimai šią finansinę įtampą tik didina.

Komentare nurodoma, kad Prancūzijos biudžeto deficitas viršija 5 proc. bendrojo vidaus produkto, o valstybės skola artėja prie 120 proc. BVP. Pagal jame pateikiamas Tarptautinio valiutos fondo prognozes, 2026 metais šalies ekonomika turėtų augti vos 0,4 proc., o 2027 metais – 0,7 proc.

Pensijos – politinis ir finansinis mazgas

Valdžios sektoriaus išlaidos Prancūzijoje sudaro apie 57 proc. BVP. Beveik ketvirtadalis viešųjų išlaidų tenka senatvės pensijoms.

Prezidentas Emmanuelis Macronas 2023 metais prastūmė didelio pasipriešinimo sulaukusią reformą, pagal kurią pensinis amžius palaipsniui turėjo didėti nuo 62 iki 64 metų. Tačiau, kaip rašoma komentare, šiemet vyriausybė iš dalies atsitraukė ir sustabdė tolesnį jo didinimą.

Tai atskleidžia politinę aklavietę: sprendimai, kuriais siekiama mažinti ilgalaikę finansinę naštą, sukelia visuomenės pasipriešinimą, o atsitraukimas palieka neišspręstą jų finansavimo problemą.

Artėjant 2027 metų pavasario prezidento rinkimams, neramumai tampa ir rinkimų kampanijos veiksniu. Riaušės, plėšikavimas bei viešosios tvarkos problemos suteikia Marine Le Pen ir jos partijai „Nacionalinis sambūris“ parankių politinių temų.

Vis dėlto, pažymi „The Washington Post“, pati M. Le Pen nepritaria griežtam taupymui ir palaiko galimybę daliai darbuotojų į pensiją išeiti sulaukus 60 metų.

Kairiųjų politikas Jeanas-Lucas Mélenchonas siūlo kitą kelią – iš esmės panaikinti per Prancūzijos centrinį banką laikomą valstybės skolos dalį. Komentare nurodoma, kad ji sudaro maždaug 18 proc. visos skolos. Taip, jo sumanymu, atsirastų daugiau erdvės viešosioms išlaidoms.

Leidinio redakcija tokius siūlymus vertina bendrame Europos politikos kontekste: skirtingų pažiūrų partijos žada apsaugoti ar didinti socialines garantijas, tačiau vengia nepopuliarių sprendimų dėl jų finansavimo.

Danijos pavyzdys: gerovė turi savo kainą

Prancūzijai „The Washington Post“ siūlo pažvelgti į Daniją – šalį, kuri taip pat turi plačią socialinės apsaugos sistemą, tačiau geriau kontroliuoja valstybės finansus.

Danijos politikai, įvertinę visuomenės senėjimo keliamą grėsmę pensijų sistemos tvarumui, nusprendė iki 2040 metų palaipsniui padidinti pensinį amžių nuo 67 iki 70 metų.

Komentare pateikiamais duomenimis, Danijos ekonomika 2025 metais augo 2,9 proc., valstybės skola nesiekė 30 proc. BVP, o biudžetas buvo perteklinis.

Leidinio argumentas – dosni socialinė apsauga ir fiskalinė atsakomybė gali egzistuoti kartu. Tačiau tam būtina pripažinti, kad socialines garantijas turi finansuoti pakankamai stipri ekonomika.

Danija čia pateikiama kaip pavyzdys, jog gerovės valstybės išsaugojimas reikalauja ir sunkių sprendimų, ypač visuomenei senstant.

Pažadai didesni, sprendimai atidedami

Sunkių pasirinkimų vengimas, redakcijos vertinimu, būdingas įvairioms Europos populistinėms partijoms.

Vokietijoje dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) siekia išplėsti ankstesnio išėjimo į pensiją galimybes, o kairioji „Die Linke“ pasisako už pensinio amžiaus mažinimą.

Tuo metu kanclerio Friedricho Merzo politiką leidinys pristato kaip mėginimą derinti griežtesnę finansų kontrolę su ekonomikos skatinimu. Komentare minimas jo palaikymas laipsniškam pensinio amžiaus didinimui ilgėjant gyvenimo trukmei, taip pat siekis keisti mokesčių, reguliavimo ir energetikos politiką, kad Vokietija taptų patrauklesnė investicijoms.

Pasak redakcijos, vyriausybės turi veikti abi skolos ir BVP santykio dalis: valdyti įsipareigojimų augimą ir kartu sudaryti sąlygas ekonomikai plėstis.

Pensinio amžiaus didinimas bei socialinių išmokų augimo ribojimas komentare įvardijami kaip išlaidų kontrolės priemonės. Mažesni darbo ir investicijų mokesčiai, lankstesnė darbo rinka, perteklinio reguliavimo mažinimas bei prekybos kliūčių šalinimas – kaip ekonomikos augimo paskatos.

Už atidėliojimą tenka mokėti palūkanomis

Griežčiausias „The Washington Post“ perspėjimas skirtas politikams, manantiems, kad finansinius prieštaravimus galima neribotai atidėti.

Investuotojams vis labiau abejojant valstybės gebėjimu grąžinti skolas, jie reikalauja didesnės grąžos už jai skolinamus pinigus. Tuomet didėja skolos aptarnavimo išlaidos.

Tai reiškia, kad vis daugiau biudžeto lėšų tenka palūkanoms, o mažiau lieka pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai ir kitoms paslaugoms, kurių reikalauja protestuojantys gyventojai.

Redakcijos išvada aiški: Europos socialinio modelio ateitis priklauso nuo gebėjimo finansuoti prisiimtus įsipareigojimus. Jei ekonomika nesukuria pakankamai pajamų, politinių pažadų kainą ilgainiui nustato skolinimosi rinkos.

Parengta pagal „The Washington Post“ redakcijos 2026 m. spalio 25 d. komentarą „Europe is running out of other people’s money“.