Dr. Nida Vasiliauskaitė
Rugsėjį Seimas priėmė naujos redakcijos Lygių galimybių įstatymą, kuris įsigalios nuo Naujųjų. Kas jame naujo?
Oficialiai skelbiama, kad Lygių galimybių kontrolieriui suteikiama lig tol neturėta teisė teisme ginti viešąjį interesą, išplečiamos jo galios ir sustiprintas nepriklausomumas (tiesa, nelabai aišku, nuo ko), išsamiau apibrėžiamos diskriminacijos rūšys („daugialypė“, „sąveikinė“, „siejamoji“, tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, taip pat priekabiavimas) bei išplėsti diskriminacijos pagrindai. Taigi, diskriminacijos pagaliau nebeliks? Visai nebeliks?
Konkrečiai šie pakeitimai numato lygių galimybių ir nediskriminavimo įgyvendinimą savanoriškoje veikloje bei darbo skelbimuose. O tai reiškia, kad kontrolieriaus jurisdikcija nebeapsiribos valstybinės erdvės priežiūra ir iš dalies apims taip pat ir nevalstybinę (anksčiau lygių galimybių įstatymas netaikytas šeimos ir privačiam bei religinių bendruomenių gyvenimui, dabar ši taikymo riba nepanaikinama, bet faktiškai susiaurinama: pvz., savanorystė religinėse bendruomenėse jau galės būti tiriama lygių galimybių kontrolės tarnybos, kaip ir privačių darbdavių skelbimai, anksčiau laikyti „privataus gyvenimo“ dalimi).
Taip pat „sudarytos aiškesnės sąlygos ir patogesnės galimybės“ teikti skundus dėl diskriminacijos – žodžiu, raštu ar internetu. Bet žodinio pavidalo skundas reikš anaiptol ne vien patogesnes galimybes skųstis, bet ir mažesnius reikalavimus skundą tiksliai suformuluoti ir pagrįsti, vadinasi, tuo pačiu palengvins nepagrįstų, fiktyvių, net anoniminių skundų atsiradimą ir apsunkins apskųstojo gynybą.
Sąveikinę diskriminaciją įstatymas apibrėžia kaip „asmens diskriminaciją keliais diskriminacijos pagrindais, kai dėl jų neatsiejamos tarpusavio sąveikos asmuo atsiduria blogesnėje padėtyje nei palyginamoje situacijoje esantis asmuo“. Pateisinamas terminas – taip iš tiesų kartais gali nutikti.
Nuo jos skiriama siejamoji diskriminacija – „asmens diskriminacija dėl jo ryšio ar tariamo ryšio su kitu asmeniu ir to asmens tapatybės bruožų, kurie gali būti diskriminacijos pagrindas“. Visiškai geras ir netgi reikalingas terminas, leidžiantis įvardinti realiai labai paplitusį diskriminacijos tipą, vienaip ar kitaip palietusį daugumą cancelintų žmonių. Tai reikštų, kad visi, reputaciškai, profesiškai ar finansiškai nukentėję dėl nepagrįsto jų pavardžių ar veidų viešumoje siejimo su kitais asmenimis ar kitų asmenų išpažįstamomis pažiūromis, dabar teoriškai galėtų kreiptis į Lygių galimybių tarnybą ir įrodyti tapę siejamosios diskriminacijos aukomis, kadangi jiems rutiniškai priskirtas kitų, nieko bendra su jais neturinčių, žmonių nemokšiškumas, diskredituojančios, komiškos ar nusikalstamos pažiūros bei tapatybės. Todėl teoriškai siejamoji diskriminacija skamba visai gerai, kaip instrumentas, leisiantis pagaliau įvardinti pagrindinę aktualios diskriminacijos rūšį čia ir dabar, bet tik teoriškai; praktiškai – suprantama, joks lygių galimybių kontrolierius tokių skundų nenagrinės.
Daugialypė diskriminacija – asmens diskriminacija daugiau nei vienu diskriminacijos pagrindu. Taip irgi kartais nutinka (pvz., tas pats asmuo gali būti diskriminuojamas ir dėl amžiaus, ir dėl tautybės), tik nelabai aišku, kuo daugialypė diskriminacija skiriasi nuo sąveikinės.
O štai netiesioginės diskriminacijos sąvoka (apibrėžiama kaip „veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar taikant faktiškai ribojamas ar gali būti ribojamas naudojimasis teisėmis arba teikiamos ar gali būti teikiamos privilegijos, pirmenybė ar pranašumas vienu ar daugiau diskriminacijos pagrindų“), įvedama siekiant apčiuopti tuos atvejus, kai, formaliai žvelgiant, elgiamasi su visais asmenimis vienodai, nieko nediskriminuojant, tačiau vis tiek susiklosto lyg ir diskriminacinis efektas. Bet tai, sakyčiau, yra nepateisinamas „diskriminacijos“ sąvokos išplėtimas, turintis potencialą paralyžiuoti nieko nediskriminuojančias ir diskriminuoti neketinančias veiklas bei asmenis.
Priekabiavimas dabar apibrėžiamas kaip „nepageidaujamas elgesys ar reali tokio elgesio grėsmė, kai vienu ar daugiau diskriminacijos pagrindų siekiama įžeisti asmens orumą arba jis įžeidžiamas ir (ar) siekiama sukurti bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką arba tokia aplinka sukuriama, ir (ar) siekiama padaryti žalos arba ji padaroma“. Čia atsiranda proga pridurti, jog būtent taip elgiamasi su visais cancelintais asmenimis: jie yra tokio „priekabiavimo“ aukos. O kadangi cancelinimo kampanijose dalyvauja ir jas režisuoja asmenys, paprastai išsamiai susipažinę su taip apibrėžtu „priekabiavimu“, atsiranda pagrindas įtarti, jog jie ne nežinojo, o labai gerai žinojo, ką daro.
TS-LKD narės Jurgitos Sejonienės pasiūlymui tarp diskriminacijos pagrindų įtraukti diskriminaciją dėl sveikatos būklės nepritarta (nes tai, pasak svarsčiusio Komiteto, sukurtų teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo situacijas), tad neįtraukta. Bet pati ši konservatorių iniciatyva, deleguota būtent „pandemijos“ herojei Sejonienei (vaikiusiai iš mišių žmones be „galimybių pasų“, taigi, entuziastingai diskriminavusios būtent dėl sveikatos būklės, tiesa, tariamos), atrodo kaip speciali, sąmoninga patyčia iš Seimo, kaip įstatymo priėmimo procedūros trolinimas.
Bet kodėl ši naujoji Lygių galimybių įstatymo redakcija išvis atsirado? Iš nuoširdaus troškimo pamažinti Lietuvoje įvairios diskriminacijos? Tuo patikėčiau nebent, jei patikėčiau tyru Sejonienės rūpesčiu, jog niekas, o niekas nebūtų diskriminuojamas dėl savo sveikatos būklės. Taigi, netikėsiu. Ministerija pati oficialiai pateikia visai tikėtiną motyvą: dabar „atnaujinamas lygių galimybių politikos teisinis pagrindas Lietuvoje, kartu į mūsų šalies teisę perkeliant bendrus europinius standartus lygybės institucijų veiklai“. T.y. čia veikiausiai popierinė parodomoji veikla tarptautiniams stebėtojams apie Lietuvos europietiškumą ir humaniškumą, galbūt netgi turėsianti realų praktinį pritaikymą (idant ateityje tarptautiniuose teismuose kaltinimus realia metodiška institucine diskriminacine praktika būtų galima atremti parodant tokius antidiskriminacinius įstatymus: žiū, Lietuva – visai ne tokia valstybė, kuri taip darytų, Lietuva kaip tik su tuo kovoja).
O dar viena tikėtina šio įstatymo atnaujinimo motyvacija pasimato atkreipus dėmesį į juo pakeistas diskriminacijos bylų įrodinėjimo taisykles. Dabar „Jeigu pareiškėjas nurodytų aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad jis buvo diskriminuojamas, skundžiamas asmuo turėtų įrodyti, kad lygios galimybės nebuvo pažeistos“. Taip, kalbant lyg ir visai apie kitką („kovą su diskriminacija“) patylomis sukuriamas pirmas teisinis kaltumo prezumpcijos precedentas. Taip, čia gryna, akivaizdi kaltumo prezumpcija. Nekaltumo įrodyti iš principo neįmanoma (tik kaltinimų nepagrįstumą), todėl kiekvienas, net nepagrįsčiausiai apkaltintas diskriminacija, taps neribotai kaltas (bent neišplaunamos reputacijos).
