Gediminas Kiršinas
Trampo šalininkų pralaimėjimas rinkimuose nebuvo nelauktas ir neprognozuotas įvykis. Nors jis – buvęs šoumenas (?), bet nei propagandoje, nei realiuose darbuose rimtai nepasireiškė. Nemokėjo nei kariauti, nei taikos sudaryti.
Kyla klausimas: kodėl? Juk „vyriokas“ lyg ir „kietas“ yra? M. Rubio kalba prie Akropolio daug ką pasako: „respublikonizmas“ vargu ar yra tikra tautinė ideologija. Jų veikloje yra gerų dalykų – šeimos, tautų laisvės akcentavimas, bet, matyt, Amerika globalizmo ir leftizmo keliu jau yra tiek pažengusi, kad net, atrodo, radikaliam Trampui nepavyko to vežimo išjudinti. „Sienos“ statyba prieš migrantų antplūdį? Vargu ar pavyko ją iki galo pastatyti net ir perkeltine prasme. Gal Amerikoje jau meksikiečiai ir juodaodžiai nebėra nacionalinės mažumos? Gal tautos globalizacija jau tapo esminiu reiškiniu? O imtis rimtos tautinės politikos, įvesti reemigracijos mokestį „tarptautinis“ kapitalas juk neleis.
O gal ne ideologinio parako pristigo, bet realaus ekonomikos, švietimo, medicinos ir kitų svarbiausių gyvenimo sričių augimo bei gerinimo? Visi žino, kad Vakaruose tos sritys gerokai apleistos. Gal Amerikoje jau galutinai palaužta vidurinioji klasė, nebėra į ką atsiremti? Tautinė TV juk pranešė, kad amerikiečiai jau bijo ir nelauktą svečią įsileisti, nes gali paaiškėti, kad atliktas namo remontas, ir gali tekti mokėti didesnius mokesčius (nes svečias gali būti agentas!).
Šalis visai praskolinta. A. Aviežinis juk mus visus per TV informavo, kad spekuliacinis kapitalas jau masiškai superka ir gamybinius „aktyvus“. Kapitalo koncentracija jau pasiekė tokį mastą, kad Vyriausybės balsas tampa balsu tyruose.
Ar neapsirikau sakydamas, kad „nemoka kariauti“? Grasino juk Iranui rimtai, bet ar sunaikino nors vieną tokį gyvybiškai svarbų objektą, be kurio Irano karo ir ekonominė mašina imtų buksuoti? Izraelio fronte sėkmė didesnė, bet negalutinė. Iki teisingos taikos, garantuojančios žydų tautai išlikimą, o arabams palestiniečiams – žmoniškesnį gyvenimą, toli. Bibi, nors ir gavo daug balsų, bet daugumos – ne. O juk galėjo Izraelio armija laimėti, galėjo diplomatija pajudinti smegenis, bet to nepadarė. Ir Amerika taip pat kalta – juk jos įtaka didelė.
Ir vėl bus „valdomas chaosas“, „absurdo teatro“ demokratija. Vargu ar tai naudinga Vakarams, mūsų svarbiausiam sąjungininkui, mums.
MAGA akcentavo šeimą, religines vertybes, bet be realių karinių, politinių, ekonominių darbų visa tai Vakaruose ir toliau sėkmingai silpnėja ir griūna. Kaip ir pas mus.
Apie mūsų „valdžiukę“ (pagal „patriarchą“) nėra ko ir kalbėti. Jie net nekalba apie rimtus darbus. Absurdo teatras visiškas. Jei ir vyksta diskusijos, tai apie tai, kas geresnis ar blogesnis – Landsbergis ar Brazauskas, nors abu sėkmingai nesipriešino laivyno, energetikos išgrobstymui, et cetera. Kurti nesugebama, o jei perkama, tai per brangiai ir, žinoma, toliau lendama į skolas. Neįmanoma suprasti, pavyzdžiui, kodėl trąšas pirkti reikia per Rusiją ir mokėti per brangiai.
Apie teisingesnės visuomenės kūrimą net nesvajojama (deja, ir Smetona prieš karą panašiai darė – tarnavo tik turtingesniems). Valstybės ir tautos pagrindas – šeima, rašo Z. Šličytė, net kelių teisėjų traktuojama taip, lyg jie šluostytųsi Konstitucijos lapu tam tikrą kūno dalį. Lietuva be lietuvių – realus scenarijus.
Kalbama, kad reikia paklusti Europai, neerzinti mūsų gynėjų, ginti partnerystės teises „mažumoms“ ar net individams. Geriausia būtų šiek tiek diplomatijos ir čia: turėkite civilinę partnerystę, niekas jos nedraudžia ir dabar, bet „gyventi kartu“ nereikėtų maišyti su „gulėti vienoje lovoje“. Ar tai reikėtų traktuoti kaip ligą – socialinę ar genetinę? Vienas Čekuolis (ne Algimantas Čekuolis), girdėjau, sakė, kad „ir gandrai tokie būna“. Bet priėjo Kindziulis ir tarė: „Ir gandrai serga.“ Apskritai apie „negražius dalykus“ nederėtų viešai kalbėti, juk ir vaikai girdi. (Bet, sako, jau ir darželiuose juos ims mokyti tų „negražių dalykų“?) Apie tai visai rimtai rašoma naujoje A. Čekuolio knygoje.
Visa tai – labai nerimta: nerimtos kalbos, nerimti darbai, netikros problemos. Gaila tik, kad kartais tai veda ar gali vesti – Z. Š. teisi – prie vaikų teisės turėti ir mamą, ir tėtį, būti laimingiems atėmimo.
Tautinės jėgos niekada nelaimės, jei neišmoks tikrų kalbų, idėjų, tikrų darbų planavimo, ilgalaikio darbo, skirto ne vien rinkimams. Jei nepažadės žmonėms, kad bus gerbiama romėnų teisė, kad nė vienas neturės įrodinėti, jog jis ne nusikaltėlis, – tai juk prokurorų darbas. Kažin ar Amerika dar laikosi tų senų principų? Mes ją taip menkai pažįstame.
Amerika toli, ji remdavo „nacionalizmus“, nes jai tai buvo naudinga. Jei ji galutinai taps globalistine, tokia politika išsisklaidys kaip dūmai be vėjo. Ir liks mažos tautos be globėjo, teks „glaustis prie stipresnių“. O jie, net ir „geri“, žiūrės visų pirma SAVO tautos interesų, o ne vargšų giminaičių. Globalizmas galbūt reiškia turtingų, tikrai laisvų tautų interesus ir nieko daugiau.
O ES? ES nieko gero nematyti ir negirdėti. Nors gyvename „gerai“, bet ar ilgai taip bus? Ar neteks kai kam atsisveikinti su „savo namais – savo tvirtove“? A. Puškinas rašė, kad „be pinigų ir laisvės nėra“. Jeigu taip yra, tai tokioje šalyje nėra laisvės ir su pinigais. Nes laisvė – tai ramybė, saugumas, teisingumas, tikri darbai ir tikras jų įvertinimas, o ne sukčių ir melagių, „teisėtų visų rinkų dalyvių“, valdžia.
Lietuva nemato lietuvių. Lietuva nenori net gerų ginklų pasigaminti. Apie kokią laisvę galime kalbėti, jei visai priklausysime nuo kitų, jei net savo kieme nebūsime šeimininkai?
