Vidmantė Jasukaitytė
xxx
Tragedija, prasidėjusi iš karto po mūsų Nepriklausomybės paskelbimo, užsitęsė per ilgai, ir ištikimo Tėvo Drąsiaus Kedžio smurtinė mirtis yra šios tragedijos apogėjus.
Dėl šios tragedijos yra daug kaltųjų.
Kol mes draskėmės dėl to, kas didesnis patriotas, kas tyresnis, kas labiau krištolinis, jie, juodosios sąžinės padarai, kūrė savo sistemą, pagrįstą pinigais ir savo pojūčių tenkinimu. Kol mes kariavome – vieni prieš “komunistus”, kiti prieš “lansbergiečius”, jie gudriai slinko, sliūkino, šliaužė, ropojo į Seimą, į Vyriausybę, į ministerijas, į teismus, į prokuratūras, į prezidentūrą. O kartais vienas kitas, būdamas išauklėtas tėvo, aukšto pokarinio KGB karininko, net sugebėdavo taip apkvailinti minią, kad ji stumdavo jį, ridendavo, beveik nešte nešdavo į Aukščiausio šalies vadovo postą. Jiems kažkas taip puikiai dirigavo, vadovavo, siuntė direktyvas, kad miniai jo šaltos kaip žuvies akys atrodė tokios nekaltos…
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums – iš darbų juos pažinsite, – taip arba panašiai būtų mus pamokęs didysis Mokytojas, kuris jau 2000 metų moko ir moko pasaulį meilės, bet minia labiau skaito raštus apie poltergeistą, anomalinius reiškinius, būrimus, kerėjimus, mokosi kaip įsmeigti adatėlę į lėlytę, nulipdytą pagal savo artimo atvaizdą, visi tapo “energetikos” specialistai, ir visa tai tam, kad kažką pergudrautume, aplenktume, apgautume, nuskriaustume, kad būtume aukščiau kito, užimtume kito vietą, kito nuopelnus, kito įdirbį…
Vyrauja prievartos mentalitetas, ką čia ir kalbėti. Nebeturime dvasinio stiebo, ant kurio plevėsuotų idealų vėliavos. Eilės grūdasi prie postų, stumdosi ir grumdosi kaip gyvuliai prie lovio, o prisigrūdę ima vadovauti tik savo interesų naudai. Ir niekas neprieštarauja. Tauta išmokyta juoktis pagal televizijos laidos pavadinimą. Pasirodo vienas pavadinimas – jau kikenama, pasirodo kitas pavadinimas, minia paksistų eina mušti minią paulauskininkų. Svarbu, kad būtų iš ko juoktis ir ko neapkęsti.
Prityrę mokytojai iš Felikso Edmundovičiaus universiteto moko kaip valdyti minią ir susidoroti su neskubančiais paklusti sipresniais. Mokykla sena, mokiniai pranoksta savo mokytojus. Eksperimentai su žmonių jausmais suvokiami tik tiems, kas dar nepraradę savo jausmų autentiškumo, eksperimentatoriai jų nebeturi.
Anksčiau tai vadinosi “masių valdymu”, o dabar tiksliau – sąmonės valdymu. Tauta, kuri prarado savo moralinį stuburą, virsta minia, o nieko nėra lengviau, negu valdyti minią, tačiau nėra ir nieko labiau nepastovaus negu ji. Minia, stichiškai smerkianti blogį, dažnai pati virsta stichiško ir nesulaikomo blogio nešėja – griaunamąja jėga, kuriai nebesvarbu ką sutrypti. Prisiminkime, kaip neseniai minia pageidavo matyti gyvą užkasamą vargšę Jonaitienę, (beje, šių eilučių autorė, kuri buvo susitikusi su ja, yra tikra, kad nusikaltimas įvyko visiškai kitomis aplinkybėmis ir kad iš savo trijų pražuvusių vaikų, ji, siaubo apimta, stengėsi išgelbėti tą, kuris liko dar gyvas, tačiau kuris ir leido atsitikti anam baisiam nuotykiui). Minios spaudimas buvo toks, kad ilgai nesivarginantiems prokurorams lengviausia buvo pasodinti motiną į vienutę visam gyvenimui (!!!!!!), paliekant visiškai nepatikimam vyrui mažesniuosius.
Ryškus istorinis minios valdymo pavyzdys – masinė nacistinės ideologijos hipnozė, advedusi į valdžią Hitlerį. Lietuvoje jau dvidešimt metų vyksta kažkas panašaus, tik kur kas mažesniais masteliais.
xxx
Šiandien visi, kurie susijungia su nelaimingo Drąsiaus sesers Neringos, jo dukrytės, motinos bei tėvo sielvartu, nebesivadina minia, kaip neglėjo vadintis minia Sąjūdžio mitingai Atgimimo laikais, kai žmones apjungė aukšta idėja matyti savo kraštą laisvą.
Šiandien pasipriešinimo brutaliausiam blogiui jungia ne minią, o konkrečius tėvus ir motinas, brolius ir seseris. Jie pirmą kartą pradeda teisėtą išsivadavimo akciją, – teisėtą todėl, kad nepolitizuotą – prieš juodžiausią mūsų sąmonės tamsą, kuri apėmė visą Lietuvą, tapo kieta sistema, prasiveržusi į įstatymų leidybą, virto ją apsaugančiais įstatymais, įgijo balsą ir laiką televizijos ekranuose, daugelį politikų ir žurnalistų pavertusi savo ginklanešiais. Ji puola mūsų gyvenimą, bet, kaip baisu, kad prireikė gyvų žmonių aukos – daugybės paniekintų vaikelių kančios ir ištikimo tėvo, Drąsiaus Kedžio mirties, kad vieną kartą visi “apačioje” susivienytų – ir “kairieji”, ir “dešinieji”, – kad prie nukankinto Drąsiaus kūno sustotų visų pakraipų laikraščių žurnalistai ir vieningai taptų liudytojais to, kuo gali virsti neapšviestiems dvasios šviesos gyvuliškiems instinktams vergaujantis žmogus, kada jis turi sau palankią įstatymo leidimo arba vykdymo galią.
Ir kokia bejėgė tokiu atveju pasirodo Didžiojo Mokytojo – Kankinio įkurta Bažnyčia, kuri nesugeba pasipriešinti gyvuliškumo plitimui jai patikėtos tautos žmonių tarpe, kuri net savo tarnų gretose nesugeba priešpastatyti dvasinio augimo perspektyvos prieš plintančias pražūtingas deformacijas.
xxx
Drąsius Kedys nukankintas – tą rašau remdamasi liudininkų, mačiusių kūną, žodžiais. Kaip turi jaustis dabar patenkinto kaip arbūzas veido apvaliagalvis prokuroras, kuris “kaip pilietis” konstatavo, kad rastas kūnas tikrai savo dukrą gynusio tėvo ir kuris kaip ne pilietis ir kaip jokiai kultūrai nepriklausantis žmogus lygiai taip pat džiugiai konstatavo, jog “smurto žymių ant kūno nerasta”, nors kūną matę ir fotografavę žurnalistai tvirtina priešingai? Kaip turi jaustis visa šutvė prokurorų, teisėjų, tyrėjų, advokatų, žinodami, kad iš jiems pavojingo tėvo liko tik paniekintas, sumaitotas kūnas? Kaip ta Kraujutaitienė galės gyventi toliau, kaip ta Garnelienė?.. O kiti prokurorai? Nekalbant jau apie vieną iš pačių aukščiausių prokurorų, idealų vyruką – amžiną jaunuolį – kuris, atrodo, atsako už operatyvinę veiklą? Net vienas mielas, gražaus veido Seimo narys – kuris šių eilučių autorei visai neseniai tvirtino, kad niekas kitas tos mergaitės neprievartavo, tik pats Kedys, tėvas?.. Ar neatrodo mielam Seimo nariui, kad jis pats per tolį įbrido į velniavos liūną ir nebeišeis išlipus nusiplauti – visada bus “pakabintas” tarnavimui, nes jau tarnavo.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums – ne tik iš darbų bet ir iš kalbų juos pažinsite, pasakytų Didingasis Kankinys…
Ir šį kartą atpažinimas vyksta gana tiksliai.
Dauguma, kas prisidėjo, kad byla nebūtų sąžiningai tiriama, kas klastojo informaciją, kas naikino įrodymus, kas slėpė Ūso telefoninių pokalbių įrašus, įskaitant ir Vaikų teisių apsaugos institucijas, jau matomi. Visų jų laukia atpildas – vienareikšmiškai. Ar tai bus atpildas pagal teismo sprendimą, ar tai bus atpildas ne pagal šio teismo sprendimą – jis bus! Neišvengiamai.
Jei Aukščiausios Lietuvos valdžios institucijos tuojau pat, nedelsiant, nepasiryš sustabdyti chuntos prokurorų siautėjimo, ji ruošia gana tolimą, bet gana siaubingą atpildą visai tautai ir už tai jų lauks atsakomybė taip pat. Jau dabar lavonų arandama kur kas daugiau, negu sulaikoma žmogžudžių.
Žmogžudžiai gyvena tarp mūsų, jie važinėja prabangiomis mašinomis, augina vaikus ir turi anūkų… Jie paleidžia į tautą palikuonis su žmogžudžio genais ir, nenuplauti atgailos, tie genai pradės veikti. Kiek kartų turės praeiti, kad žmogžudžių palikuonys taptų savo protėvių darbų atpirkėjais? Kiek dar jie turės nužudyti, kad būtų perpildyta blogio taurė? Tai klausimai, kurie nekyla žmogžudžio nei sugyvulėjusio vaikų prievartautojo galvelėse, tačiau atsakymus į juos duoda pati gamta, evoliucijos raid air niekur nuo to pabėgti nepavyks.
Kažkas turi pasirūpinti ir mūsų sąmonės augimu, ne vien “masių valdymu”. Auginti sąmonę – tai pirmiausia ieškoti atsakymų į pačius svarbiausius, slapčiausius, netikėčiausius klausimus, kurie visada kyla einantiems prašviesėjimo keliu.
Tie tūkstančiai žmonių, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių į ištikimo Tėvo laidotuves, yra sąmonės prašviesėjimo pranašai. Nors ir buvo užtvertos gatvės, pastatyti kardonai, neleidžiantys visiems norintiems privažiuoti ir pareikšti paskutinę pagarbą Drąsiui, ilgos automobilių eilės liudijo, kad Lietuvoje vyrauja visai kitokia sąmonė ir sąžinė negu Generalinėje prokuratūroje. Žmonės galų gale suvokė, kas jiems svarbiausia. O svarbiausia – gyventi be melo. Svarbiausia, kad “ iš viršaus”, direktyvomis ir įstatymais melas nebūtų nuleidinėjamas į mūsų gyvenimą, kad nebūtų tiražuojams. Žmonės nori gyventi dorą, teisingą ir sąžiningą gyvenimą ir valstybė privalo tą galimybę užtikrinti. Žinoma, valstybėje, kur viską valdo korumpuota, bylas užgniaužianti arba nusikaltėlius “gaminanti” teisėtvarka, kur galima nuslėpti įkalčius arba juos nusipirkti, kur kameroje “nusižudo” liudininkai, liudijantys prieš ydingą sistemą, tai neįmanoma.
Melas Drąsiaus Kedžio bylos tyrime matosi plika akimi, – nereikia būti nei juristu, nei politiku. Pakanka tiesiog atidžiai stebėti įvykių seką ir turėti nors mažytę intuiciją, kad tarp dviejų taškų nubrėžtum tegu ir vigiuotą ryšio liniją. Ir dar – reikia sau leisti tam tikrą laisvės laipsnį nubrėžiant žmogiškumo ribą, už kurios jau prasideda nebežmogiškumas. Daugelis iš nedaugelio, patikėjusių prokuratūros pateikta versija, kad Drąsius Kedys mirė pats, be pašalinės “pagalbos” – tai žmonės, kurie net neįsivaizduoja, jog gali beveik viešai egzistuoti tokio lygio, tokio šėtoniškumo iškrypimas tokioje valdžios institucijoje kaip prokuratūra, kuri taip sadistiškai, brutaliai ir neišpasakytai išradingai ne tirtų, o slėptų, padėtų mėtyti nusikaltėliams pėdsakus. Tačiau būtent tokia ir yra šiandieninė mūsų gyvenimo realybė. Gyvename valstybėje, kur bet kas bet kada gali būti pasodintas į kalėjimą ir kai kas, padaręs kad ir baisiausią nusikaltimą, netgi ne vieną, gali likti nenuteistas visiškai.
Tad pasekime apytikrę įvykių chronologiją.
Ji sukelia daugybę klausimų, į kuriuos, jei nebus duoti atsakymai, kiekvienas jų ieškos pats ir jie tikrai bus prokuratūros nenaudai.
xxx
Kažkada, gal 2006-2007 metais jau prievartaujama mergaitė. Ją prievartauja ne vienas asmuo (pagal mergaitės žodžius).
Tai sužinojęs sąžiningas tėvas imasi teisinių veiksmų, kad nusikaltėliai būtų nubausti. Jis pradeda rašyti laiškus Kauno teisinėms institucijoms, kad būtų iškelta byla pedofilams. Tai 2008 metų ruduo.
2009 m. kovą tėvo laiškai jau pasiekia Vilnių. Jis rašo visiems iš eilės Seimo nariams – asakymo jokio. Kelis kartus rašo Vaiko teisių apsaugos vadovei Šalaševičiūtei – penki jos atsakymai tokie: “Jūsų skundas nebus tiriamas”.
2009 m. liepą jis pradeda rašyti Prezidentei (rašyta iš viso septnis ar devynis kartus). Jis perduoda Prezidentės patarėjams filmuotą medžiagą, kur mergaiė parodo, kas su ja buvo daroma. Patarėjas paima medžiagą, o tėvas už kelių dienų atgal gauna vaizdo kasetę ir šablonišką atsakymą, kad tuo užsiimti turi teisinės instancijos. (Ar patarėjas informavo Prezidentę apie vykstantį siaubingą nusikaltimą? Į tą klausimą turi būti atsakyta.)
2009 m. rugpjūtyje Kauno Apygardos prokuroras Kiuršinas praneša, kad byla nutraukiama. Spaudoje praslydo prokuroro sakinys: “Kas čia tokio, kad kelis kartus įkišo” (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!).
Tėvas, kuris pažinojo prokurorą Betingį, kreipėsi į jį, įrodinėdamas, kad negalima tokios bylos nutraukti, nes tokie nusikaltimai yra palietę ir gali paliesti daugelį vaikų. Betingis atsako maždaug taip: “Tu nežinai, kokie aukšti pareigūnai iš Seimo man skambina”. (Tai tėvas pasakojo vienoje redakcijoje, liudijimas redakcijos darbuotojo.)
Po tokio atsakymo Tėvas kreipiasi į “Karštą komentarą”. KK medžiagą paskelbia. Tą pačią mediagą po KK paskelbia Delfi.
Po pagarsinimo Delfyje, bylos tyrimą pasiima Vilnius.
Maždaug tuo metu KK pasirodo Vilniaus kalėjime įkalinto tūlo Vilkausko, saugumo patikėtinio, užduočių atlikėjo, “išpažintis”. Jis, matyt, turėdamas nemažai sukauptos medžiagos, kurios arba neatidavė VSD, arba nusikopijavo (ir tai tikriausiai jam ir išsaugojo gyvybę) irgi rašo Prezidentei, prof V. Landsbergiui, A. Anušauskui ir t.t. Nė vienas laiškas nepasiekia adresato, bent jau atsakymo iš nieko jis negauna. Jis, tikėdamasis kažkokios pagalbos iš savo problemų pagarsinimo per KK, nutaria redakcijai įrodyti, kas su juo bando susidoroti, kokia didelė ir baisi sistema valdo žmogaus gyvenimą Lietuvoje.
Prieš Vilkauską prasideda gasdinimo ir grasinimo akcijos, ieškoma ryšio priemonių, grasinama paskandinti dukterį, papilama “nuomonė”, kad tai grafomanas, rašantis ir visur siuntinėjantis savo niekniekius. Jam grasinama su pistoletu prie smilkinio. (Būtina atsakyti į klausimą, kas grasino, – kokie kalėjimo administracijos ar kitų institucijų pareigūnai.)
2009 spalio 4 d. vakare apie pusę vienuoliktos jis sugeba iš kalėjimo paskambinti Furmanavičiui, kuriam yra patikėjęs saugoti dalį pagal VSD užsakymą darytų įrašų ar filmuotos medžiagos, ir paprašo tai atiduoti kažkam, kas nuneš visa tai į redakciją. Filmuota buvo viena iš pedofilijos orgijų, pagal Vilkausko žodžius žurnalistei, kur dalyvavo aukštas respublikos prokuroras. Furmanavičius pasako, kad jis tą medžiagą pasiims į darbą. Pokalbio, aišku, klausomasi.
2009 spalio 5 d. Furmanavičius nušaunamas. Tą patį rytą nušaunama ir Violeta Naruševičienė. (Kodėl nužudoma ir ši moteris? Gal todėl, kad aukšto rango politikus(?), verslininkus (?) prokurorus (?) pedofilus ji pažinojo iš veidų ir buvo šalinama, kaip galinti prabilti liudininkė?)
Toliau prasidedas Drąsiaus Kedžio medžioklė. Jis iš karto paskelbiamas kaip žudikas. (Būtina atsakyti į klausimą, ar čia neįsipainiojęs kas nors, kam paranku atgauti Vilkausko medžiagą iš Furmanavičiaus portfelio ir parankiausia bei įtikinamiausia figūra tam pasirodė Drąsius Kedys, nes jis jau seniai siekė teisingumo ir visi tą žinojo. Gal Naruševičienė nužudyta būent tam, kad patikimesnė atrodytų Drąsiaus keršto versija?)
Medžioklės balti siūlai kyšo visur—————————————————————————————————————-įsirašykite mieli skaitytojai patys.
2010 vasario 27 d. Kauno prokuroras E. Palaima paskambina Drąsiaus seseriai ir paklausia, ar reikės Kedžiui advokato. Sujudus žinisklaidai – o ką gi tai reiškia? Gal Kedys jau surastas? – prokuroras nebeatsako. (Laikantis prielaidos, kad Drąsius niekada nebuvo išvykęs iš Lietuvos, kaip – pasirodo, ir buvo, o pagrobtas, įkalintas ir gal net kankinamas, būtina tikrinti versijas, kaip buvo sumanyta pasielgti su Drąsiumi. Gal tiktų versija, jog pagrobėjų buvo nuspręstą koks nusikaltimas bus inkriminuojamas, iš anksto sužinant advokatą, su kuriuo galima “padirbėti”, kad jis “gintų” kaip naudinga imituojamos bylos eigai.)
Kitas spėjimas: ar nebuvo ruošiamasi Drąsių padaryti teroristu? Du paskutinieji buvusio policijos komisaro iššokimai į televiziją, kur klausimai apie Drąsių atrodė lyg nukritę iš dangaus, akivaizdžiai aiškiai rodė, jog buvęs komisaras tik dėl jų ir pakviestas į laidą,- labai jau pagal ankstenį jo braižą…( Prisiminkime, kaip baigiantis jo kadencijai, buvo paskelbta, kad šauniai dirbanti policija išsiaiškino, jog ruošiamasi nušauti A. Sadecką. A.Paulauską “dakarai” irgi kažkada “ruošėsi nušauti”). Mačiusieji tą laidą ir sekantys politinius įvykius suvokė, kad generolas vėl stumiamas į politinę areną.
Dar viena įdomi detalė: vienas atsatydintas ambasadorius parašo keistą straipsnį ir iškelia problemą – ar esame pakankamai pasirengę atremti terorizmą? Iš tiesų – jei būtų įvykęs koks teroristinis aktas, naudingas politiniam persigrupavimui, ar nebūtų atrastas prie įvykio vietos neatpažįstamai sumaitotas kūnas su juodai nudažytais Drąsiaus Kedžio plaukais? O pirmutinis, kuris tai “numatė”, gali tikėtis įžvalgaus politiko reputacijos.
O iš tikrųjų – ar per ilgai užsižaidus keršytojus prieš teisingo atpildo pedofilams siekiantį tėvą, nebuvo ieškoma proga kaip sėkmingai užbaigti su įkalintu Drąsiumi. Juk, iš tiesų, – o kur padėti kelis mėnesius paslėptai laikomą žmogų, kuris, matyt, nepasidavė iki galo?
Ar ta proga nebuvo netikėtas dviems prokurorams atleidimas iš darbo nuo balandžio trisdešimtos, kuris nuostabiai sutapo su tragiškai žuvusio Lenkijos Prezidento laidotuvėmis? Tuo metu, kai visos radijo stotys, TV programos, laikraščiai kalbėjo tik apie įvykį ir laidotuves, – kokia menkavertė galėjo pasirodyti dviejų eilučių žinutė apie rastą neaptažintą vyro lavoną, kai kasdien su pasimėgavimu rašoma apie daugybę lavonų, kartais su visomis detalėmis. Deja, įsijungė atpildo dėsnis ir pusseserės širdis pati nuvedė pas Drąsių.
Toliau – versijos. Įsirašykite, kurią norite: moliūgagalvis prokuroras, nesuvaldomai trykštant iš veido džiausmui, praneša, kad “Kedys atpažintas, jokių smurto žymių nerasta”. Kedys tiesiog sušalo. Pavargęs nuo slapstymosi, prigulė ant juodos žemelės ir sušalo.
Ne! Kedys užspringo! Na, pavargo bebėgiodamas pakrūmėmis, pasidarė žvarbu, užgėrė degtinės, apsivėmė ir nuo skrandžio turinio užspringo.
Palaukit, ne tai – Kedys užspringo kažkokiais lapais ar samanomis! Na, buvo prigulęs kniūbsčias, užgėrė tuščiu skrandžiu, turėjo ką nors užsikąsti, tai ėmėsi samanų…
Versijos su atpažinimu. Giminaitėms atvykus atpažinti mirusiojo, darbuotojai pasakė, kad “čia tikrai ne Kedys, Laimutė jau buvo atvykusi ir neatpažino”. Tačiau ta pati Laimutė, kai kūnas jau buvo atpažintas artimesnių artimųjų, buvo priversta atpažinti irgi.
Versija apie slapstymosi vietą: Kedys slapstėsi tėvo rūsyje.
Nuspėjama netolimos ateities versija: kadangi Drąsiaus Kedžio teta kirpėja, tikriausiai ji bus ir nudažiusi tuos plaukus juodai. Mat, kad galėtų neatpažintas nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti puslitrio, kurį gers prisėdęs naktį kažkur prie vandens ir degins mėnesienoje tatuiruotą savo kūną.
Galima versija apie tatuiruotę: žinoma, kad teta ar jos kokie pažįstami “grožio specialistai” ištatuiravo Drąsių, nes juk ir Laimutė sakiusi, kad tokios tatuiruotės nematė ant vyro kūno.
Klausimas. Pagrindinis klausimas: kieno rūsyje slapstėsi Drąsius Kedys?
Na, paimkime ir juodai pajuokaukime (juk taip juodai juokaujama buvo ir su jo artimaisiais). Taigi – kieno rūsyje? Koks tas rūsys turėjo būti ir kur? Žinoma, pirmiausiai jis turėjo būti labai gerai saugomas. Antra – turėjo būti personalas, kuris nešė kaliniui valgyti, terorizavo jį, dažė plaukus, be abejo, ir kankino… Kas galėjo saugoti taip gerai, kad per kelis mėnesius niekas nė mur mur neišgirdo vargšo kalinio balso? Spaudos žiniomis, geriausiai saugomas “rūsys” visą tą laiką priklausė Andriui Ūsui. Juk saugojo ir kriminalinė tarnybal ir, atrodo, privati saugos tarnyba…
O jeigu iš tikrųjų, ar tas “rūsys”, pvz., nebuvo Kauno tardymo izoliatoriaus 212 kamera, kur nusikaltėlių sąmokslo auka atsidūrė spalio 5-osios rytą, ir buvo tol, kol buvo perkeltas į Pravieniškių 2-us pataisos namus?
Aš nieko neteigiu, tiesiog manau, kad viską reikia patikrinti. Nes jeigu tokius gandus išgirsta su teisėtvarka nesusiję asmenys, kaip gali tokia informacija neateiti iki prokurorų?
Galimos tolimesnės versijos: savo eilės prie laidotuvių biuro laukia dar bent pora būsimų lavonų. Juk ši sistema nepaliks egzekucijos liudininkų gyvų. Pamąstykite, kurie tai darėte. Kaip nepaliktų ir Laimutės su Drąsiaus dukrele, jeigu jos būtų buvusios išvežtos “pagal liudininkų apsaugos programą”, – žemė saugo patikimai, ypač, kai jon užkasamas neatpažintas.
Taigi, skaitykite žinutes apie kriminalinius nutikimus.
xxx
Savo kūrybinį tyrimą baigiau.
Visa medžiaga, leidusi šis versijas pamatyti kaip galimas, yra spaudoje.
Keista, kad Lietuvoje nėra nė vienos tarnybos, kuri sugebėtų atlikti bent menką, paviršutinišką analizę.
Dar keisčiau bus, jei esant šiai Prezidentei, neišlėks iš postų visi, kurie turėjo bent kokį ryšį su Drąsiaus Kedžio inicijuota pedofilijos byla ir su Furmanavičiaus žūties bylos tyrimu. Neatmetu, kad taip gali ir būti, jeigu visuomenė leis. Juk iš Seimo narių, kurie visi gavo kenčiančio ir teisybės ieškančio tėvo laiškus, mitinguose ir laidotuvėse dalyvavo, atrodo, vienas S.Stoma.
Taip yra, deja… Tautos išrinktieji – šešėliai – dvasios, simuliakrai, kurie “dirba” daug svarbesniusdarbus. Jiems, matote, svarbiausia yra programos, projektai ir kitokie simuliakriniai dūmai, kurie per dvidešimtį metų nevirto prasmingu ir bent kiek pasiturimu gyvenimu piliečiams, tačiau labia naudingi buvo pritraukti į Lietuvą lėšoms, iš kurių naudos, kaip atrodo, nedaug kam buvo. Jie mat savo valstybės vizijoje žmogaus nemato, jie dirba su vizijomis ir milijardiniai pinigai virsta vizijomis.
Negana to, jie dar iki šiol tebekariauja imituojamos kairės su imituojama dešine karą. Jie niekada nesusijungs bendram karui su chunta, nes finansiniai nusikaltimai juos pačius padarė chuntos tarnais. Jie bijo teismų atvirumo, jie nesiekia prisiekusiųjų teismo, jiems nereikia tarėjų – tokia Felikso Edmundovičiaus mokykla. O jei ir prireiks kam Tautos tribunolo su prisiekusiaisiais, tai tik tada, kada bus garantuota, jog tą vietą užims chuntos partija. Jiems nereikia tiesioginių merų rinkimų, nes tada sugrius mechanizmas, leidžiantis vieniems ir tiems patiems partijų viršutinių sąrašų ponams amžinai sėdėti valdžios krėsluose.
Niekur nesigirdėjo net pono K.Čilinsko demokratinio judėjimo. Nors šis judėjimas jau paskelbė savo požiūrį, kad visuomenei nusibodo oligarchinis valdymas, deja… Vien pareiškimais tvarkos nepadarysi, realybę keičia ne pareiškimai. Šis judėjimas galėtų dabar labai mandagiai kreiptis į Gėjų lygą ir paprašyti atšaukti savo eitynes. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji ir visų svarbiausia – moralinė.
Šiuo metu tos eitynės atrodytų kaip spjūvis į veidą visiems Lietuvos tėvams ir motinoms, kuriuos sujungė skausmas ir gedulas dėl už savo dukters laimingą vaikystę atidavusio gyvybę tėvo.
Dar kartą noriu pakartoti, kad asmeniškai visiškai nesikišu į gėjų poblemą, laikydama tai absoliučiai dviejų žmonių pasirinktu gyvenimo būdu. Ir ne tik… Man , kaip rašytojai, giliai dramatiška atrodo jų pasirinkto ar prigimties duoto kelio priešprieša su visuomenėje vyraujančia tradicine pasaulėžiūra. Tačiau matau nemažai spekuliacijų šioje plotmėje, kurios menkina tą lemtingą pasirinkimą, o iš asmeninės žmogaus lemties kuriama ideologija iš tikrųjų tampa pražūtinga jiems patiems ir pavojinga visuomenei, didina priešpriešą tarp visuomenės ir gėjų, nes ideologija visada stengiasi save primesti kitiems, jai neužtenka savęs pačios tik sau. Manau, kad gėjų teisėmis taip pat kažkas spekuliuoja ir provokuoja juos netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Mano nuomone, šiuo metu eitynėms laikas tikrai netinkamas, ir jie patys galėtų tą suprasti… Kas mano antraip, turi atsakyti į klausimą – ar pedofilas yra homoseksualas, ar ne. Didesnė visuomenės dalis šių dalykų neskiria. Tad gėjams patiems palankiau išlikti oriems, atsisakant visokių eitynių su barškaliukais. Taip pat ir dėl galimų provokacijų, kurios labai reikalingos pačiai chuntai, kadangi, Prezidentei ir valdančiąjai Seimo daugumai vieningai laikantis antikorupcinės Lietuvos kelio idėjos, vėlgi imituojamas tautos nepasitenkinimas Seimo dauguma.
Perversmo idėja, kuri plaukioja Lietuvoje nuo praėjusių metų pradžios, įgautų pagreitį, jei tik būtų galima sukiršinti tautą su Seimu ir jei vėl būtų įmanoma pasinaudoti mina ir jos nuotaikomis, kuriomis chunta jau gerai išmoko manipuliuoti… Tam šiandien laikas labai palankus, nes piliečiai prispausti skurdo, verslas prispaustas nepamatuotų mokesčių. Jau, atrodo, braška ir valdančioji dauguma, ekscentriškai aurtistiško pono A. Valinsko dėka. Paskutiniai jo užsispyrimai – mūsų ministras arba ardome daugumą, – neatrodo solidžiai tokiu sudėtingu ir svarbiu metu. Šiuo metu ardyti daugumą – tai reiškia labia paprastą ir seniai politikoje žinomą dalyką – išdavystę. Laikas pavadinti neapdairius politinius žingsnius savais vardais jau šiandien.
Gal būt taip drąsiai ir iššaukiančiai Kultūros ministro keitimo buvo reikalaujama ir tikintis, kad pasiseks A.Paulausko parašų rinkimo akcija dėl priešlaikinio Seimo paleidimo. Tačiau ši akcija subliuško. Lietuvos žmonės, koks didelis ir sunkiai pakeliamas bebūtų jų vargas, suprato, kas taikosi ateiti į valdžią ir jie nepuolė pasirašinėti taip aktyviai, kaip tikėjosi organizatoriai.
Lietuvos žmonės pirmą kartą po Sąjūdžio mitingų ir Parlamento gynimo pasirodė nesantys valdoma minia. Todėl, kad jie suvokė, kad niekada nebus galimybės gyventi sąžiningai, padoriai ir pasiturinčiai, jei Lietuvą valdys iškrypusių korumpuotų nusikaltėlių klanas, kurie savo kontrabanda vežamoms prekėms bus pritaikę muitinės sistemą, deklaruos mažesnes kainas, kurie lobs iš investuotų pinigų į narkotikų, alkoholio, cigarečių nelegalią prekybą, kurią dengs aukščiausi valdžios pareigūnai.
Stebėtis nereikia, kodėl būtent dabar taip sujudo kai kurios Seimo partijos ir pasiruošė daugumos – mažumos persigrupavimui.
Akivaizdi paslaptis ta, kad Seimo korumpuotiesiems reikia naujos daugumos tuo metu, kai Prezidentė pasiūlys naują generalinio Lietuvos prokuroro kandidatūrą. Jei bus neklaninis prokuroras – dauguma turi būti balsuojančių prieš.
Atsiprašau, ką užgauna šios eilutės – jokiu būdu netvirtinu, kad visi Seimo nariai, kurie prognozuoja būti naujoje daugumoje, korumpuoti. Tačiau partijų bei frakcijų lyderiai – beveik neabejoju. Antraip dauguma ir opozicija būtų seniai pasirašę susitarimą, kad antikrupcinių įstatymų paketas būtų svarstomas ir priiminėjamas ypatingos skubos tvarka, ką neseniai per TV taip viltingai žadėjo Gediminas Kirkilas. Tačiau matytis, kad šiuo metu šiai partijai diriguoja kitas dirigentas, o partinė drausmė apsprendžia kiekvienos rankos pakėlimą. Lieka tikėtis, kad žmogiškoji sąžinė bus visada aukščiau už racionalų partinį protą. Sąžinė, kuri leis ramiai gyventi, gerbti save ir identifikuotis su Tiesa ir Teisingumu valstybėje, o ne su nusikaltėlių klanu.
Taip, opozicijos lyderiai turi savo programą, žadančią geresnes sąlygas verslui, įvairias reformas, tačiau tauta turi pasižiūrėti, – ar yra toje programoje kas nors, kas būtų nukreipta prieš korupcijos sustabdymą, prieš žūtbūtinę kovą su ja. Šiandien, tuoj pat. Nedelsiant. Neatidedant nei valandai. Deja…
Ir šiandien – neabejoju – vis daugiau žmonių supranta, kad vienintelis kelias tautai į laimingesnę ateitį – tai sąžininga valdžia. Todėl šių eilučių autorė palaiko kiekvieną valdančios koalicijos ir Prezidentės žingsnį, kuris nukreiptas prieš korumpuotus valdžioje sėdinčius nusikaltėlius, kurių iškrypimas jau pasiekė tokį lygį, kad jie daro klaidą po klaidos, įsitikinę savo nebaudžiamumu ir visagalybe painiojasi savo skelbiamose išvadose, ir tai neišvengiamai atves juos į baudžiamųjų suolą. Esu tuo visiškai tikra.
Drąsiau Kedžio gyvybės kaina mūsų visų sąmonė gerokai ūgtelėjo ir prašviesėjo. Jie, suįžūlėję nuo savo ligšiolinių nusikaltimų nebaudžiamumo, peržengė visas ribas – palietė sakralines vertybes, o to jau niekas neatleis ir neužmirš. Galų gale ir kasdien geriama neteisybės taurė perpildyta iki paskutinio lašo.
xxx
Dar apie tikinčiuosius ir bažnyčią.
Kadangi ši nuodėmė neaplenkė ir kai kurių bažnyčios tarnų, būtų teisinga, jei tikintieji skatintų Bažnyčios aukštuosius Hierarchus atlikti visus reikalingus veiksmus, kad Drąsius Kedys būtų teisėtai paskelbtas Kankiniu. Tai suvienytų mus krikščioniškose vertybėse, sustiprintų mūsų kultūros pagrindus ir akivaizdžiai, nenutylint, neapeinant šio klausimo, pedofilija būtų stabdoma kaip blogybė, naikinanti mūsų sielas jau pačioje vaikystėje.
Tikiu, kadtie žmonės, kurie su gėlėmis ir toliau tebeina ant Tėvo kapo, sugebės to pasiekti. Ir žmonių, kurie persiims Dąsiaus žūtbūtiniu ryžtingumu, bus vis daugiau. Ir nuo šios aukos teprasideda Lietuvoje santarvė tarp mūsų visų. Santarvė bus ta vidinė šviesa, nuo kurios tamsa bus priversta išnykti. Pirmą kartą Lietuvos žmonės turi galimybę vieningai ir atvirai palaikyti tuos, kurie stojo į kovą prieš sulaukėjusį, išprotėjusį blogį. Šį kartą – Prokuratūroje ir Teismuose. O palaipsniui – ir visur kitur.
2010-04-27
