2015 metų valstybės biudžetas – „karo biudžetas“

11
23
- Reklama -

A.Pliadžio nuotr.

Ministras pirmininkas A. Butkevičius tradiciškai pasidžiaugė, kad 2015 metų valstybės biudžetas bus socialiai orientuotas. Vis dėlto taip pat tradiciškai reikėtų pripažinti, kad tai yra netiesa. Daug tiksliau valstybės biudžetą galima būtų pavadinti karo biudžetu. Socialiai orientuotai politikai šiame biudžete pinigų paprasčiausiai nėra, nes beveik visą dėl augančios ekonomikos atsiradusį biudžeto prieaugį reikia skirti krašto apsaugai ir įmokoms į euro stabilizavimo fondą. Be to, kasmet reikės sumokėti 180 mln. litų už suskystintų dujų terminalą.

Vyriausybė norėjo šį klausimą išspręsti padidindama šilumos kainą, panaikindama pridėtinės vertės mokesčio lengvatą šildymui ir tokiu būdu surinkdama maždaug 200 mln. litų – tiek, kiek reikia sumokėti už terminalo nuomą. Deja, kilus didžiuliam visuomenės pasipriešinimui, Vyriausybė užkrauti šią naštą ant neturtingų daugiabučių savininkų pečių, matyt, atsisakys.

Faraonai – piramides, Lietuvos vadovai – „Independence“

Visi valdovai stengiasi įsiamžinti istorijoje. Egipto faraonai įsiamžindavo pastatydami piramides. Lietuvos vadovų piramidė yra laivas „Independence“.

Sakoma, kad tas laivas garantuos Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Nepriklausomybę – nuo ko? Manau, kad tai bus Lietuvos nepriklausomybė nuo Lietuvos. Būtent taip galima spręsti net ir iš laivo pavadinimo. Lietuvos valdovai turtingame lietuvių kalbos žodyne nesugebėjo surasti lietuviško žodžio laivo pavadinimui.

Panašiai buvo atsitikę ir su „Lietuvos paštu“, kuris buvo perkrikštytas į „Pay post“. Šie simboliai labai daug pasako apie Lietuvos valdovų mentalitetą, parodo, kas tas jų tariamas patriotizmas yra tik apsimestinis. Juk tuos nežinia ką reiškiančius užsienietiškus pavadinimus parinko ne kokie nors privatininkai, bet valstybės atstovai.

Tariama Lietuvos energetinė nepriklausomybė reiškia, kad Lietuva priklausys nuo Rusijos, Norvegijos, JAV arba musulmoniškų dujų.

Ekonomistas R. Kuodis sakė, kad, jeigu bus įgyvendinti visi planuojami energetiniai projektai (be dabartinio dujų vamzdžio su Rusija ir suskystintų dujų terminalo dar bus nutiestas vamzdis į Lenkiją ir gal būt pastatyta dujų saugykla), tai esami dujų tiekimo pajėgumai viršys Lietuvos poreikius net dvidešimt kartų. Tai reiškia, kad dujų infrastruktūros (abonentinis) mokestis ateityje gali būti didesnis negu kainuos pačios dujos. Tą dujų abonentinį mokestį teks mokėti net ir tuo atveju, jeigu, perėjus prie alternatyvaus kuro, dujų būtų visai atsisakyta.

Tad kam reikalinga tokia neekonomiška ekonomika, kam ji naudinga? Gal būt kokioms nors korumpuotoms jėgoms? Kodėl valdžia reikalauja nugriauti jau pastatytą biokuro elektrinę, kuri Vilniui galėtų tiekti daug pigesnę šilumą, negu gaunamą iš dujų? Argi tai – ne korupcija, už kurią turės mokėti visi Lietuvos žmonės?

Ignoruodami Lietuvos Konstituciją, nevykdydami sprendimo, priimto referendume, politikai neatsisako ir kitos „piramidės“ – atominės elektrinės statybos. Tokiems beprasmiams projektams valstybė lėšų negaili. Mat tie pinigai atiteks ne Lietuvos žmonėms, bet užsienio kompanijoms, korumpuotoms struktūroms.

Užtat saviems žmonėms Vyriausybė pinigų neturi. Protestavo mokytojai, jie ruošiasi streikuoti. Gydymo įstaigos yra ant bankroto ribos. Bankruotuoja Vilnius, kitos savivaldybės taip pat skęsta skolose. Deja, Vyriausybė į visa tai nekreipia dėmesio ir toliau kuria niekam nereikalingų gigantiškų projektų vizijas.

Privalomojo sveikatos draudimo fondas, skirtingai negu Sodra, neturi biudžeto deficito, netgi yra sukauptas kelių šimtų milijonų litų rezervinis fondas. Tačiau Vyriausybė atsisako šio rezervinio fondo lėšas panaudoti gydymo įstaigų skolų apmokėjimui motyvuodama tuo, jog, jeigu tai bus padaryta, bus pažeistas fiskalinės drausmės įstatymas. Akivaizdu, kad tą fiskalinės drausmės įstatymą priėmė visiški kvailiai, nesuvokiantys, kas yra finansai, kas yra ekonomika. O gal tas Sveikatos draudimo fondo rezervas laikomas tam atveju, jeigu Lietuva paskelbtų karą Rusijai? Juk tada bus daug mirusiųjų, kuriuos reikės laidoti, bus daug sužeistųjų, kuriuos reikės gydyti. O juk visiems tiems darbams reikės daug lėšų.

Švietimas pagal valstybę ir pagal „anūkienę“

A. Butkevičiaus Vyriausybė 2015 metų biudžete numatė, kad švietimui skirtos lėšos mažės nuo 4,7 iki 4,3%, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto. Tas mažinimas motyvuojamas tuo, kad atseit mažėjant mokinių skaičiui reikia mažinti ir mokytojų skaičių, dalį jų atleidžiant iš darbo ir tokiu būdu taupant pinigus. Atseit valstybė švietimui skiria per daug pinigų, kurie naudojami neracionaliai.

Per televiziją buvo rodoma laida apie V. Landsbergio anūko žmonos Austėjos Landsbergienės privačią mokyklą. Toje laidoje buvo parodytas skelbimas, kuriame buvo parašyta, kad toje mokykloje įmokos už vieną mėnesį yra 1595 litai, ir tas įmokas reikia mokėti 10 mėnesių per metus.

Tuo tarpu kitų metų valstybės biudžete numatyta, kad vienam mokiniui buvo skirta 3380 litų mokinio krepšelio lėšų per metus (mokinio krepšelio lėšos kitiems metams didinamos mažiau kaip 1% – 30 litų, nors ekonomikos augimas planuojamas 3%).

Taigi, palyginkime – 3380 litų vienam mokiniui valstybinėje mokyklose ir beveik 16 tūkstančių litų privačioje A. Landsbergienės mokykloje. Tad, kas dirba efektyviau – ar valstybė, ar privatininkai? Ar A. Landsbergienė savo mokinius išmoko penkis kartus geriau negu mokytojai valstybinėse mokyklose? Jeigu valstybė skirtų bent pusė tiek lėšų, kiek plėšia privatininkai, tai nereikėtų uždaryti nė vienos Lietuvos mokyklos.

Deja, valstybei taupant buvo uždaryti beveik pusė nepriklausomos Lietuvos mokyklų.

Dar kartą apie minimalią algą

A. Butkevičiaus Vyriausybė kitų metų valstybės biudžete nesurado lėšų ir minimalios algos didinimui. To daryti vėl neleido kvailių sugalvotas fiskalinės drausmės įstatymas. Tačiau juk, padidinus minimalią algą, į valstybės biudžetą būtų gauta daugiau pajamų negu dėl to atsirastų papildomų išlaidų, o fiskalinis valstybės deficitas ne padidėtų, bet sumažėtų.

Tai reiškia, kad tie, kas priėmė fiskalinės drausmės įstatymą, siekia Lietuvos finansinę padėtį ne pagerinti, bet pabloginti. Kitaip sakant, tą fiskalinės drausmės įstatymą ruošė, jį priėmė diversantai, Lietuvos valstybės priešai.

Jeigu minimalios algos didinimui pinigų nėra, tai konsultantų paslaugoms pirkti pinigų yra kiek nori. A. Butkevičiaus Vyriausybė pasamdė tuos konsultantus, mokėdama jiems už vieną valandą po tūkstantį litų – tai yra tiek, kiek normaliam Lietuvos piliečiui mokama už visą mėnesį darbo. Atseit viskas teisėta, viskas atlikta pagal viešųjų pirkimų įstatymą. Buvo paskelbtas konkursas ir nupirktos pačios pigiausios konsultantų paslaugos. Bet nejaugi tie „pigiausi“ konsultantai du šimtus kartų protingesni už tuos Lietuvos piliečius, kuriems mokami du šimtai kartų mažesni – minimalūs atlyginimai? Deja, kol kas tų „protingųjų“ proto nesimato – atominės elektrinės uždarymo darbai stringa, vėluoja kelerius metus. Verslininkai ir politikai piktinasi tuo, kad dalis bedarbių nenori dirbti už minimalų atlyginimą. Bet gal tai reiškia, kad ir tiems bedarbiams reikėtų, kaip ir konsultantams, mokėti po tūkstantį litų ne už mėnesio, bet už vienos valandos darbą? Juk gyvename rinkos sąlygomis ir, jeigu bedarbis nesutinka parduoti savo darbo jėgą už tūkstantį litų mėnesiui, tai reiškia, kad darbdavys turi tą darbo jėgos kainą didinti.

Deja, bedarbiams Vyriausybė taiko tik žiaurias akcijas preciziškai matuodama, ar jie verti tų savo gaunamų 300 litų gaunamos pašalpos ir reikalaudami už tą menką pašalpą dar ir atidirbti.

Žiaurios akcijos – į teatrą

O štai kultūros ministras Š. Birutis užsimanė žiaurias akcijas pritaikyti ir visai aktorių bendruomenei. Šiuolaikiškais terminas tariant – daryti teatrų reformą. Jeigu sakoma, kad kas nors bus reformuojama, tai reiškia, kad bus griaunama, naikinama. Kai „patriotai“ savo neapykantą išlieja griaudami paminklus, iš to galima būtų tik pasijuokti, tačiau kai, motyvuojant sovietinio paveldo likvidavimu, griaunami žmonių likimai, tai jau yra daug rimčiau.

Kovodamas su sovietinėmis liekanomis Š. Birutis sugalvojo iš teatrų atleisti visus aktorius. Atseit tokiu būdu bus atlaisvintas kelias jauniems aktoriams, kuriems pasireikšti trukto etatus užėmę senieji aktoriai.

Tačiau juk, jeigu reformatoriai taip nekenčia senių, galvodami, kad jie stabdo progresą, tai reikia pensinį amžių ne ilginti, bet trumpinti, išleidžiant tuos senius į užtarnautą poilsį, o ne išmesti juos į gatvę be jokių pajamų kaip kokias šiukšles? Deja, reformatorių vizijose logikos sunku surasti, nes jų protus valdo kvailybė.

Atliekant teatrų reformą norima panaikinti etatinį aktorių apmokėjimą, o švietimo reformos metu, priešingai, mokytojams norima įvesti etatinį apmokėjimą už darbą.

Nors iš pirmo žvilgsnio toks diametraliai priešingos reformatorių elgesys gali atrodyti absurdiškai, vis dėlto jų kėslai yra pakankamai aiškūs. Pokyčių esmė abiem atvejais ta pati – norima pabloginti dirbančiųjų (aktorių ir mokytojų) materialinę padėtį, padidinti jų darbo krūvį ir sumažinti socialines garantijas.

Mokytojai atlyginimus gauna už atliktus darbus – pravestas pamokas (kontaktines valandas) ir įvairius papildomus darbus (pasiruošimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą, užklasinę veiklą). Dabar laikoma, kad pilną mokytojo darbo krūvį sudaro 18 savaitinių pamokų. Įvedus etatinį apmokėjimą, mokytojo darbo krūvį norima padidinti iki 24 savaitinių pamokų ir į privalomų atlikti etatinių darbų aprašą įtraukti tiek darbų, kad, norėdamas juos sąžiningai atlikti, mokytojas per savaitę privalėtų dirbti ne 40, bet dvigubai ilgiau – apie 70 – 80 valandų.

Dalis aktorių teatruose turi etatus, o kita dalis – yra laisvai samdomi, dirba pagal kontraktą. Š. Birutis nori, kad visi aktoriai dirbtų pagal terminuotas sutartis. Tokiu atveju tie aktoriai, kurie dabar turi etatus, prarastų socialines garantijas, daugeliui iš aktorinio darbo išgyventi būtų neįmanoma, tektų ieškotis papildomo pajamų šaltinio.

Taigi, Vyriausybė ieško būdų ne kaip žmonių gyvenimą galima būtų pagerinti, bet kaip jį kuo labiau pabloginti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą