Aklavietės demaskavimas

85
7
- Reklama -

Vienas iš referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorių Pranciškus Šliužas paskelbė kuriantis partiją. KK nuotr.

Dažnai yra gvildenamas klausimas: ar bus greitų permainų valdžios sluoksniuose, ar bus visuomeninių-socialinių permainų, ar jos iš principo yra įmanomos? Ar pagaliau sulauksime permainų?

Permainų, žvelgiant į laiko tolius, negali neigti niekas. Tačiau čia bus kalbama apie artimiausią laikotarpį, kaip sakoma, „kol mes gyvi būsim“.

Ar ateis į Seimą iš esmės naujų jėgų, ar pasikeis pagrindiniai teisėsaugos darbo principai ir metodai, ar turėsime pagaliau tokią partiją (ar tokių partijų), kuri (kurios) galėtų bent jau įgyvendinti esminių permainų vizijos susiformavimą?

Iš dalies į klausimą dėl greitų esminių permainų galimybės atsako mūsų ketvirčio amžiaus trukmės „naujausių laikų“ istorija. Per visą tą laikotarpį Lietuvos žmonės taipogi norėjo gyventi geriau, o ne blogiau, nuolat kūrėsi vis kitokios partijos bei visuomeninės organizacijos, atsirasdavo naujų lyderių, kiekvienas kurių vis žadėdavo „kovoti už tikrą demokratiją“, kuri daugumai žmonių jau suspėjo įgristi kur kas labiau, nei skurdžiams įgrista pašvinkę makaronai. Bet…Vėl ir vėl tos viltys, kurioms bus lemta numirti vardan besikeičiančių formų bei it ledas sustingusio turinio…

Taigi, „naujovių“ kūrimas (neva) „iš apačios“ nesikeičia. Artėjant Seimo ar savivaldybių tarybų (dabar jau ir merų) rinkimams, mes matome daugybę karjeristų bei lovio ištroškusių gražbylių, kurių vien tik gausa atmuša žmonėms norą net dalyvauti balsavime. Kiekvienas „kandidatas“ prie lovio ( na juk ne priešinga kryptimi !) stengiasi kuo gražiau pateikti vis tas pačias „greitų permainų“ vizijas, tačiau galiausiai išlieka įdomus tik pats sau.

Retas susimąsto apie šio paradokso priežastį, kuri iš tikrųjų slypi ties nuvalkiota gražbylių ir fariziejų nuostata, esą „aš atstovausiu jums“. Tai juk – „viršribio“ iššūkis „Gamtai“! Tuo tarpu išties esmines permainas gali sąlygoti tik pačių masių, pačios visuomenės iškelti lyderiai.

Taigi, ar tai dabar įmanoma? T.y., ar pati visuomenės dauguma to nori bei siekia? Ar to „siekia“ tik pagal džiunglių įstatymus tarpusavio konkuruojančių politikų, – tiek „senų“, tiek „naujų”, -sumodeliuotos butaforijos, t.y. vadinamieji socialiniai sluoksniai, bazės, elektoratai?

Taigi, nei „apačios“, nei pretenzingai siekiantys joms atstovauti politikai nesikeičia. Ketvirtis amžiaus ir – prarasto laiko dvelksmas.

Tačiau valdančioji sistema bei jos metodai keičiasi, evoliucionuoja bei nepaliaujamai tobulėja.

Dabar sistema veikia itin gudriai. Ji jau išmoko panaudoti sau bet kokį opozicinį judėjimą, bet kokią partiją. Pasitikėjimo partijomis limitas iš dalies išsisėmė, iš dalies yra nusavintas kelių sisteminių partijų. Praktiškai minėtos „dalys“ atsispindi rinkėjų aktyvumo procente.

Todėl dabar, kuo daugiau beviltiškų mažų opozicinių partijų, tuo sistemai smagiau. Juk taip smagu, kai jos draskosi bei konkuruoja tarpusavyje „dėl vietos prie konteinerio“ ( atleiskite už cinizmą, bet kai kam ir konteineris būna „lovys”). Susivienyti jos negali, trukdo partiečių idėjinės pozicijos bei jų identiteto padiktuotas savigarbos jausmas (tai tik sisteminės partijos gali vardan šlamančiųjų ir su pačiu šėtonu susijungti). O potencialios priešrinkiminės koalicijos kaipmat žlugdo patekimą į Seimą (ar dar kur nors, toliau nuo konteinerių) per gerai žinomą „savaiminės konkurencijos“ efektą. Rinkėjus traukia viena priešrinkiminės koalicijos partnerė, bet atstumia kita. Per 2012-jų metų Seimo rinkimus tokia „gulbės, vėžio bei lydekos“ simbioze buvo tapusi nūdien jau visų pamiršta priešrinkiminė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“.

Be to, protestinis elektoratas pas mus negausus bei užvaldomas ne ką sunkiau, nei tos mažos nesisteminės partijos. Ne tik užvaldomas, bet ir yra sistemos… demaskuojamas ne ką blogiau, negu tų mažų nesisteminių partijų skurdas, taip dažnai slapstomas drąsių šūkių spindesy.

Protestinio elektorato „spindesys“ gyvuoja tik „opozicinių“ politikų vaizduotėje bei iš jos išplaukiančiame (ir sistemos kaipmat užvaldomame) veiklos modelyje, kuris paprastai yra vainikuojamas kita gražbylyste – „klaidų analize“. Na, kad po ketverių metų nebūtų gėda ir žema vėl belstis į tas pačias užrakintas duris, geriausia teisintis „klaidų analizėmis“, antai – „raktus turėjom, bet, va, pametėm“, arba (vardan kovingumo parodijos)- „iš mūsų atėmė raktus“.

Ir ieškoma „raktų“, kai užraktas – jau seniai „kodinis“…

Visa ši aklavietė yra išryškinama bei demaskuojama pačios sistemos bei jos svertų! Pavyzdžiui, jei būtų valdantieji neleidę „Žemės referendumo“, tai jo rengėjai būtų … ant balto žirgo dabar! Žiūrėk, ir „Referendumo partija“ susikurtų, žiūrėk, ir „mažiukų vienybe“ padvelktų, tarsi tikrove virtusioj pasakoj. Nes… „Su mumis eis Tauta, Tauta būtų balsavusi Referendume, valdžia mūsų bijo, ir todėl neleido to referendumo!…“

Ar gali būti didesnė paskata „opozicijos vienijimuisi“, negu „valdžios išgąstis“?

Tačiau valdžia ėmė ir leido balsuoti Žemės referendume! Ir demaskavo „protestinį elektoratą“, parodė, kad jį sudaro ne „tauta“, o vos 15 nuošimčių visų rinkėjų… Ir negavo organizatoriai „baltaisiais žirgais“ pajodinėti, nes „valdžios baimė“ neiškovota, apgadintų aktyvistų transporto priemonių su kažkokiais peršautais langų stiklais buvo per menko kalibro „reginiai“, o šūkiai, esą pas mus „nėra demokratijos“, liaudžiai įgriso kur kas labiau, nei skurdžiui įgrista pašvinkę makaronai.

Taigi, sistema pati pasinaudojo tuo Referendumu, demaskuodama bei itin vaizdžiai (procento tikslumu, kaip sakoma) pateikdama vadinamojo protestinio elektorato menkumą bei neįgalumą. Iš Referendumo organizatorių per šį demaskavimą buvo išplėšta strateginė „korta“.

Na, taip jau yra. Dauguma mūsų žmonių jau susitaikė su esama padėtimi, ir jokių esminių permainų, jokių naujų eksperimentų su savim nebenori. „Eksperimentų“ limitas išsisėmė. Kaip ir „už tikrą demokratiją kovosiančių“ partijų.

Ir veltui dabar vėl kažkas belsis į uždaras duris. Referendumo organizatoriai nerado nieko geresnio, kaip tik apkaltint valdžią, tą Referendumą leidusią. Suprantu. Valdžia kalta, nes ji apgavo Referendumo organizatorius, nesuteikė potencialiam jų elektoratui ilgalaikio palaikymo motyvo.

Taigi, sistema nūdien pati demaskuoja tą aklavietę, kuri per ketvirtį amžiaus suspėjo susiformuoti.

Beje, vienas iš Referendumo organizatorių žada kurti naują, dar vieną partiją. Sako, kad jam reikės… dvejų metų! Na, ką gi, sėkmės jam politikuot prarasto bei toliau „nutekančio“ laiko sūkuriuose…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą