Angelai ir demonai vienijasi

533
13
- Reklama -

Klano ir vadinamųjų "visuomenininkų" interesai dėl mergaitės paėmimo sutampa - veikti išvien prieš Prezidentę. KK nuotr.

Noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis bei pavieniais faktais, kurie galbūt bus įdomūs ir „Karšto komentaro“ skaitytojams.

Aišku, pagrindimas klausimas lieka nepakitęs: ką reikėtų daryti su pedofilijos bylos vertinimais? Gal tiesiog „naujai skaldyti“ į kelis vertinimus? Nežinau. Kaip bebūtų, ši byla apaugo daugybe sąmokslo teorijų.

„Nežinau, nebuvau, bet esu PRIEŠ…“

Taip, čia daug sąmokslo teorijų. Bet būta ir tikrojo sąmokslo.

Sąmokslo teorijos lengvai vystosi tuomet, kai yra daugybė aklai orientuojamų žmonių. Aklai orientuojami žmonės – tai masės, besielgiančios pagal principą – „nieko nežinau, nieko nemačiau, bet aš PRIEŠ“. Arba „už“. Bet daugiausia PRIEŠ.

Būtent šiuo (destruktyviu) pagrindu dabar stiprėja vadinamieji visuomenininkai. Čia daugiau turiu omeny ne jų vadeivas (turinčius savo pragmatinių tikslų), o „eilinius kareivius“ bei „puskarininkius“, t.y. tą „idealistinę“ masę („nieko nežinau, bet aš PRIEŠ“), be kurios „vadeivos“ savo tikslų siekti negalėtų. Nūdien „angelai“ ir „demonai“ vienijasi.

Jau pernai pastebėjau sistemos technologų planą „vilties prezidentė“. Trumpa to plano esmė: žmonėms suteikiama vilčių, kad paskui būtų galima juos užvaldyti ir nukreipti link priešingo rezultato. Juk nėra didesnio priešo, nei nusivylęs šalininkas! Todėl sistema žino, ką daro: „viltimi“ aktyvuota masė bus „smūgiu nuvilta“, ir „išrinks“ Zuoką, Uspaskichą, Paulauską ir pan.

O psichologinė schema gan paprasta.

Pvz., žmogų, kuris pusvalandį lietui lyjant laukia autobuso, praktiškai neįmanoma įkalbėti „pasirašyt“ po, na, pavyzdžiui, miesto mero palaikymu. Ir nesvarbu, kad žmogus pats kaltas, kad pamiršo lietsargį. Nesvarbu, kad autobusas – ne taksi, ir „toks grafikas“. Prabilk apie „mero palaikymą“, gali gauti „į snukį“. O prieš merą – pasirašys!

Tas pats ir čia.

Nė vienas protestuotojas nepasakys, ką padarytų, būdamas Prezidentės vietoje. Bet (ypač po 05 17 tragedijos) jie prieš. Tokią masę aktyvuoti lengva.

Tačiau juk žmones reikia suprasti – procesas jau užprogramuotas. V.Adamkaus laikais nebuvo tiek „visuomenininkų“. Nes eiliniai miegojo. Jie buvo pažadinti tik vilties impulso. Prezidentės impulso. Dabar šie „pažadintieji“ toliau eis paskui tuos, kas (iš anksto tai numatęs) sieks priešingo rezultato.

„Vilties“ pažadinto, „angeliško“ UŽ virsmas priešingybe, t.y. „demonišku“ (destruktyviuoju) PRIEŠ jau negrįžtamai įsibėgėjo. Sustabdyti jau neįmanoma. Nes toks sustabdymas ir nebuvo numatytas „vilties prezidentės“ plane.

Pedofilijos byla bei mergaitės drama tapo išties galingu įrankiu. Bet tai buvo sąmokslas sąmokslo viduje. Katalizatorius.

Schema ta pati, kaip ir per sausio įvykius. MERGAITĖ IR TANKAS.

Tas pats panaudota ir Eglės Kusaitės bylos rezonanse.

Apskritai mažas galias turintis Prezidentas, sumaniai „apdovanotas“ viltis teikiančiu įvaizdžiu bei „gero karaliaus“ iliuzija, jau nuo pat pradžių yra užprogramuotas kaip taikinys minios, garsiai klykiančios: „Ogi Karalius nuogas!“.

Taip, esamai situacijai labai tinka ta Anderseno pasaka. Tik technologai pralenkė danų rašytoją. Jie sugebėjo sukurti „drabužius“ iš realios medžiagos, sugebančios išnykti tada, kada reikės.

Minia, klykianti „karalius nuogas“, – tai, savo ruožtu, irgi destrukcinis elementas. Jei danų rašytojas nepadėtų savo pasakoje „taško“, mes, be abejo, išvystume tai, ką ši minia darytų toliau. Ji (tik) IŠ PRADŽIŲ sudegintų Karaliaus rūmus. Bet ir „lūšnoms“ neateitų taika. Būtų deginama grytelė KIEKVIENO, kas tada turėjo „kitokią nuomonę“ apie karaliaus rūbus, ar kurie patys vilki kitokius rūbus, ar kurie patys vilki kitokius rūbus nei tie, kurie patinka ar tinka MINIAI.

Tad tokios dabar būna „revoliucijos“. Reikia prarasti paskutinius sąžinės likučius, kad klyktum (kaip 2010 05 08 V. Mažonas autobuse, pakeliui į gėjų paradą): „Mes čia Kirgiziją padarysim“. Lietuvoj jis „Kirgiziją“ darys…

Priminsiu, ten buvo „antikorupcinė revoliucija“. Azijos žmonėms visada reikėdavo „tikėjimo didžiuoju vadu“, kuris reikiamu momentu geba virsti gyvulišku protrūkiu „AŠ PRIEŠ“. „Vilties vadų“ scenarijai Azijoje bei Afrikoje (prisiminkime Libiją ar Egiptą) nuostabiai tinka geopolitiniams scenaristams. Kirgizija… „Karaliaus rūmai“ kentėjo mažiausiai. Degė lūšnos. Taip pat ir lūšnos žmonių, kurių kaltė buvo vien ta, kad jie – ne kirgizai…

Pedofilijos byla ir jos epizodai tapo proceso katalizatoriumi. Scenaristo neišsiaiškinsime dabar. Kol kas. Bet apie metodus galime pakalbėti.

Buvo, kaip visada

Komponuojant rezonansinę bylą kaip politinį (strateginį) svertą, reikia nuolat (primetamų bei masių suvokimą dezinteguojančių sąmokslo teorijų priedangoje) kurti impulsus, šios bylos epizodams suteikiančius skaudaus (bei klampaus) vyksmo (galinčio tęstis tiek, kiek reikės) pobūdį.

Juolab, kad daugelis dalykų formuojasi „savaime“, t.y. kaip loginė išvada to, ką visą laiką turėjome ir taip. Kaip „loginis tęstinumas“.

Ir todėl daugelį „sąmokslo teorijų“ (sukurtų to paties „centro“ kaip dezintegruojanti priedanga) reikia atmesti. Ir susikoncentruoti ties „vieninteliu sąmokslu“ – jie nesustabdė proceso. O darė „kaip visada“.

Jei valstybės institucijoje tikrai būtų pažangių, o kartu ir įtakingų žmonių, – jie galėtų sustabdyti „rezonansą“ tuo, kad šįkart pasielgtų „ne kaip visada“. Sulaikytų bei nuteistų įtariamąjį pedofilija (aš asmeniškai jį laikiau vieninteliu įtariamuoju, Furmanavičiaus dalyvavimo faktu netikiu, o „Aidas“ sukomponuotas kaip „vyksmo reguliatorius“), pareikštų kaltinimus biologinei motinai, negrąžintų mergaitės „motinai“. Ir viskas.

Bet ne – nesustabdė. Tik tiek jiems tereikėjo. Nesustabdyti. Ir viskas ėjo „kaip visada“.

Kaip žinia, nė viena pedofilo draugužė (sugyventinė ar sugėrovė „draugužio“, prievartavusio jos dukrytę) nebuvo apkaltinta ar nuteista. Net „motinystės teisės“ nenukentėdavo. Taip buvo visada.

Tai kokiu reikia būti dabar išsižiojėliui, kad naiviom (kvailom) lūpom klausti: „Kodėl, kodėl, kodėl Stankūnaitei nepateikti įtarimai“?“

Atsakysiu aš pats. Ir atsakysiu taip: todėl, kad sumanus scenaristas neleido šį kartą pasielgti kitaip, negu buvo visada. O tas „visada“ nūdienos „kovotojams“ iki Garliavos įvykių buvo „džinglbenz“. Nors ir anksčiau kentėdavo mergaitės. Ir toliau daugybė nukentėjusių mergaičių gyvena su „motinomis“ (nei vienai, nei vienai, nei vienai nebuvo pateikti įtarimai, nors bene visos kaltindavo savo (!) dukras melu ir teisme gindavo savo vyriškį), ir toliau daugybė motinų pardavinėja už „pusbonkę“ savo dukras sugėrovams. „Džinglbenz“.

Taigi, L.Stankūnaitei įtarimai nepateikti. Todėl epizodo su mergaitės grąžinimu „motinai“ loginė baigtis suprantama: čia „viskas, kaip visada“.

Komponuojant bylą kaip svertą (o komponavimas susivedė į elgesį tokį, koks būdavo visada – vilkinimas, įtarimų nepareiškimas ir pan.), daug pasitarnavo ir dalyvių psichologiniai portretai.

D.Kedžio žūtis

Ar jis buvo sulaikytas teisėsaugininkų? Ar buvo „Žiegždrių rūsy“? Nemanau. Manau, jog Kedžiu buvo manipuliuojama, ir jis buvo nelaisvėje tų, kam reikėjo „pratęsimo“. Jam atsisakius toliau „žaisti žaidimą“ (juolab, jei 2009-jų spalį šaudė ne jis), buvo likviduotas bei savo „vėliavos“ vaidmenį tęsė po mirties.

Bet tai tik versija.

Tuo tarpu prokuratūra vėl pasielgia „kaip visada“. Kedžio kūno ekspertizė – „užspringo skrandžio turiniu.“ Ar atleis „minia“ už didvyrio įžeidimą? Ne.

Toliau – „neaptinkama sumušimo žymių“.

Leiskit paklausti, o ką dangstė prokuratūra, jei Kedys (pagal oficialią versiją, kurią prokuratūrą turėjo tęsti loginėmis schemomis) nebuvo sulaikytas, o slapstėsi nežinia kur, ir, aišku, kontaktavo su nenustatytais asmenimis (o šie gali ir sumušti, ir nugirdyti)? Tačiau „dangstymo modelis“ buvo sukomponuotas meistriškai!

Pavyzdys (sugalvota). Netoli policijos komisariato paryčiais surandamas lavonas su aiškiomis sumušimo žymėmis. Jį nufotografuoja visur spėjantys reporteriai. Paskleidžiamas gandas, jog jis buvo komisariate, po to išmestas. Diversantai žino – pakanka parašyti sakinį spaudoje „nenorėjęs prisistatyti asmuo pasakojo matęs, kad…“, ir viskas – procesas pajudėjo.

O dabar palyginkime du teisėsaugos „ryšių su visuomene tarnybos pranešimo variantus“.

A…. buvo aptikta mušimo žymių… nustatyta, kad mirtis smurtinė… Vyksta tyrimas

B ... nerasta jokių sumušimo žymių, mirė nesmurtine mirtimi.

Kuris pranešimas labiau įtvirtins žmonių nuostatą, esą „pilietis X“ buvo sulaikytas ir ten sumuštas? Aišku, kad B. Nes variantas A (nors ir jis ne „pyragai“), kaip bebūtų, dar palieka kelią vilčiai, kuria dar galima kurį laiką pagyventi ir apie įvykį pamiršti. (Kaip tai buvo su VDU profesoriumi, turėjusiu nelaimę „padauginti“ viename sostinės barų. Tada ministras liepė tęsti tyrimą, ir scenarijus „buki mentai nužudė šviesuolį“ buvo užgesintas, nes buvo pamirštas.)

O štai variantas B…. Lavondėmės? Kokios dar lavondėmės? Liaudis mato „fingalus“ bei „fanarus“!

Bet teisėsauga užsispyrusi, kaip tas asilas: lavondėmės, ir viskas! Teisinė valstybė, „joškin kot“! O juk „teisinė valstybė“ – tai buko biurokratizmo forma! Kaip ir „demokratija“, be kurios negali ir nemoka gyventi joks neva „civilizuotas“ politikas. Tai „pašventinta karvė, o ne „vertybė“! Lavondėmės, ir viskas čia! Nors žemelė gali sudegti! „Džinglbenz…“

Štai todėl ir tęsiasi viskas „kaip visada“. Gali verkti žmonės aikštėje, gali dauguma Lietuvos žmonių piktintis Ūsu, tyčia rodomu bei proteguojamu per LNK. Bet – be įrodymų suimti negalima (taip man 2010 05 16 d. Garliavoje „paaiškino“ G.Songaila).

O dabar pagalvokime, kas Lietuvai būtų geriau – ar sulaikytas bei suimtas Ūsas, ar mergaitės grąžinimas „motinai“? Aišku, kad pirmas variantas. Ir „kuoliai“ pasekėjų (eilinių bei puskarininkių) neturėtų, ir vilčių, kad teisingumas po truputį nugali, būtų daugiau (viltis, kaip gera mama, nepalieka suvaikėjusių „piliečių“).

Tuo tarpu viskas kaip visada. Ūso suėmimas „šventos karvės“ (teisinės valstybės) neatitinka (kaltė neįrodyta), o mergaitės grąžinimas „motinai“ – atitinka.

Nė motais ir žmogiškasis supratimas. Teisinė valstybė – tai biurokratizmo, beje, bedvasiškiausio ir ciniškiausio biurokratizmo, forma. Įtarimai nepateikti, vištos nepavogė…

Viskas teisėta! Klysta tie, kas priskiria šiuos žodžius tarybiniam laikotarpiui. Tai juk yra „teisinės valstybės“ apologetų kredo! Nors žemelė gali degti, o sulaikyti, suimti Ūso – nevalia. Tai tik Stalino laikais „neteisėtai“ suiminėjo…

VSD privalėjo įsikišti

Ir dar. Kiekvienos šalies (ar santvarkos) saugumo organų pareiga – užkirsti kelią neramumams, ypač galintiems paveikti pažangią valstybės bei visuomenės raidą. Kad ir ką bekalbėtume apie teisinę valstybę, apie teismų savarankiškumą bei nepriklausomumą (objektyvi teisėjų klano formavimosi šaknis), „pažanga“ savaime nesivysto.

Priminsiu destruktyvųjį bei nuolat „budintį“ socialinį pradą: „aš nežinau, bet aš prieš…“ Ir todėl saugumo organai turi, privalo (aišku, tai yra paslaptis, ypač teisinės valstybės karikatūros apologetams) kištis į teismų darbą, jei vieno ar kito objekto statusas (įtariamasis, kaltinamasis, sulaikytasis, suimtasis) ima kelti grėsmę valstybės saugumui.

VSD vadovybė nuolat pabrėždavo, jog nesikišo į pedofilijos bylą. Tai (mano nuomone) ir yra blogiausia, kad nesikišo (čia aš sąmoningai palieku nuošaly versijas apie tai, kaip VSD „tarnavo kitai bylos pusei“ bei apie galimus savarankiškus kai kurių VSD pareigūnų veiksmus). Turėjo kištis. Kaip trockininkai 1938-ųjų (Bucharino ir Ko) teismo procese.

Teisinė valstybė čia paspringo biurokratinio skrandžio turiniu.

E.Kusaitės byla

Su Eglės Kusaitės byla išėjo kitaip. Nesvarstysiu dabar jos kaltės klausimų. Bet – ji buvo paleista iš kalėjimo, ir žmonės nustojo ja domėtis.

Tačiau ir čia buvo daroma viskas, kad formuotųsi vienas iš „visuomenininkų“ epicentrų. Ten irgi buvo scenarijus „mergaitė ir tankas“. Neva Rusijos FST pareigūnai daužė Kusaitę.

FST – elitinis padalinys. Tai ne kokia nors Alytaus „mentovkė“. O dėl paties FST pareigūnų apsilankymo (juos dominančios bylos klausimu) Vilniuje…

Atleiskite, o ar mūsiškiai nesiveržia į Baltarusiją apklausti, pvz., Uschopčiką? O 1994-jų sausis? Kai A.Paulausko šutvė Minske pagrobė (prieš tai išgėrę butelį degtinės su savo kursiokais Minske) LKP vadovus? Įsivaizduokime, koks kiltų šurmulys, jei FST pareigūnai… išsivežtų Kusaitę į Rusiją? Beje, 1994-ųjų sausio įvykiai Minske ir tapo pretekstu valdžios lūžiui. Deputato A. Lukašenkos iniciatyva buvo pradėtas parlamentinis tyrimas, buvo atleista daug pareigūnų. Vėliau Aleksandras Lukašenka tapo Baltarusijos prezidentu.

Šis pavyzdys dar kartą rodo, kaip „nepriklausoma teisėsauga“ bei „atskirų institucijų savarankiškumas“ gali išsilieti rezonansais, kylančiais iš to, „kaip būdavo visada“, bei pasibaigiančiais didžiosiomis kadrų kaitomis bei valdžios lūžiais.

Bet iš E.Kusaitės nieko gero jiems neišėjo. Nebent galėjo įtakoti kadrų kaitą pačiame VSD.

Tuo tarpu E.Kusaitės byla prikėlė daugybę nacionalistinės bei disidentinės „šušeros“. Buvo aptikta „Rusijos grėsmė“.

Magmadovų kaltės klausimo iš viso, manau, nederėtų svarstyti. Tai kitos šalies teisėsaugos reikalas. O tos šalies teisėsauga – tai tos šalies liaudies reikalas. Turime kvailą savybę kištis į kitų šalių vidaus reikalus.

„Prisiminkim Kalantą ir deginkimės…“

Sutapimas, ar ne, bet R. Kalantos susideginimas, nūdien paverstas „rezistencijos aktu“, įvyko 1972 m. gegužės 14-ąją.

2010 m. gegužės 14-ąją prasidėjo pirmieji Garliavos įvykiai Klonio gatvėje. Akivaizdu, kad buvo sąmoningai leista jiems įsibėgėti.

„Teisinės valstybės“ sindromo pagimdytas klampus procesas tapo katalizatoriumi įsisenėjusiai šalies (politinių partijų) schemai (išsėmusiai savo potencialą) „pertvarkyti“.

1972 m. gegužės 17 d. Kaune prasidėjo neramumai. Po 40-ies metų, būtent 2012 m. gegužės 17 d., įvyko mergaitės „paėmimas“.

Sutapimas, ar ne, bet „kalantinė“ korta buvo įduota į rankas tiems, kas „nuėjo su kuoliu“.

Iki sprogimo, kur kas galingesnio nei tada Kaune, nėra taip jau toli. Pakaktų, kad mergaitė taptų „auka“. Ir… Kirgizija Lietuvoje garantuota.

Na, o to, kas įvyko dabar, pakaks, kad D.Grybauskaitė nebūtų perrinka kitai kadencijai. Politiškai aktyvuota minia išrinks tą, ką nurodys „technologų“ vadovaujami „visuomenininkų“ vadeivos.

Kalantos įvykiai. Prasidėjo nuo paprasčiausio hipių „dvasinio protesto“. Tokių „prieš valdžią“ protestavusių jaunuolių buvo ir yra visur, visame pasaulyje. Jei susidegintų jaunuolis Amerikoje, protestuodamas, pavyzdžiui, prieš Irako okupavimą, jis irgi būtų pasmerktas, o psichiatrai jį pripažintų nesveiku.

Įvykiai būtų greitai užgesę, jei Kalantos artimiesiems nebūtų nurodyta paankstinti laidotuves. Susirinkę į laidotuves žmonės (daugiausia – jaunimas) sužinojo, kad Romas jau palaidotas. Va tada ir prasidėjo riaušės, kurios tikrai nebuvo taikios.

Bet jų galėjo nebūti, jei jėgos struktūros pačios jų neišprovokuotų.

Kaip nūdien tikima dogmomis apie „teisinę valstybę“, taip anais laikais buvo manoma, kad „pas mus tokių dalykų būti negali“. Psichiatrai, norėdami įsiteikti valdžiai, pripažino Kalantą psichiškai nesveiku. Po 19 metų tie patys psichiatrai, norėdami įsiteikti jau kitai valdžiai, „atšaukė“ savo diagnozę.

„Tokių dalykų“ būti esą negalėjo. Todėl net laidotuvėse buvo įžvelgtas pavojus. Ir tik tada prasidėjo…

Kalantos įvykiai vyko artėjant JAV prezidento Niksono vizitui į TSRS. Ir tada (dėl propagandinio puošimosi), ir dabar (dėl buko „anos santvarkos“ totalinio smerkimo) įprasta manyti, jog TSRS valdžios organuose nebuvo priešų bei sabotuotojų. Jau nekalbant apie bukus bei dirbti nemokančius žmones.

Juk tikrai ne „disidentai“ pasistengdavo, kad tarybinių švenčių išvakarėse dingtų mėsos produktai, ne „disidentai“ ar „pasipriešinimo dalyviai“ buvo užsiauginę santvarką kompromitavusią korupciją, blatą, kyšininkavimą, (dar) nelegalius kapitalistinius santykius.

Kas ir kodėl tada aktyvavo ar „pražiūrėjo“ „kalantinius neramumus“ Kaune, sužinoti, ko gero, jau nepavyks niekad. Įvykiais naudojamasi (kaip ir kai kuriomis bylomis) kaip vėliava, bet jie „neskaldomi į epizodus“.

Teisinės valstybės grimasos

Žmogui būdinga įsižiūrėt į vieną tašką. Visuomenei – į vieną bylą. Todėl ją ir galima naudoti kaip svertą.

Dėmesį nukreipiančiu veiksniu tampa nepaliaujama pliurpalynė apie teisinę valstybę ir jos nepakankamą įsigalėjimą, nors ji įsigalėjo. Teisinė valstybė ir yra tas vėžio auglys, kuris beviltiškai numarina bet kokį kontaktą tarp visuomenės lūkesčių ir teismų sprendimų. Juk teisėjai nepriklausomi! O nepriklausomų veikėjų polinkis ieškoti bendrų interesų? Juk tai ir yra klano šaknys!

Teisėjas priima bjaurų, protu nesuvokiamą sprendimą. Bet įstatymas aukščiau už sveiką protą. Objektyviai! Protas – lankstus, įstatymas – sustabarėjęs. Ir niekas – nei pasipiktinę žmonės, nei Prezidentė negali net paklausti teisėjo, kodėl šis „nusišneka“.

„Teisinė valstybė“. Būtent šiai „šventai karvei“ dėkokime už tai, kad Prezidentė negalėjo įtakoti teismo sprendimo, o susirinkę piketuoti žmonės kaltina būtent ją!

„Teisinė valstybė“ izoliuoja įstatymą bei jo vykdymą nuo žmoniškumo, žmogiškojo veiksnio. Todėl teisėsauga ir visuomenės lūkesčiai („teisininkų“ traktuojami kaip „interesai“) atsiduria tarsi skirtingose barikados pusėse.

„Šalino kliūtį“ ir girtas policininkas Šostakas, kelyje Kaunas-Vilnius nužudęs du gydytojus.

Nereikia atpildo? Ne! – sako teisinės valstybės apologetai, jau daugiau nei prieš 20 metų pradėję mums aiškinti bjaurų mitą, esą svarbu ne bausmė, o jos neišvengiamumas.

Šostakas liko laisvėje. Kažkoks ginčas, dėl kažkokio ieškinio, dar kažkas, ir… Kaip buvo pranešta, Šostakas iki rudens bus laisvėje…

Nenustebčiau, jei ir iš tarnybos jo neatleistų. Jurbarko policininkai, išprievartavę merginą, iki pat teismo nuosprendžio dirbo organuose. Nes „teisinės valstybės dogma“ skelbia – iki teismo nekaltas! O kaip nekaltą atleisti iš tarnybos?

Gerai, Šostakas girtas buvo, jį pagal kitą straipsnį atleido. O jei tie du prievartavo blaivūs? O jei ir gėrė, tai ne tarnybos metu, ir ne prie vairo… Tada gali būti ramus – iš tarnybos neatleis. Visi su piktumu žiūrime į to komisariato viršininką – na kaip čia? Merginą išprievartavo, visa Lietuva tai žino, o jie toliau tarnauja policijoje? Su panieka žiūrime į komisariato viršininką, gal ir į patį generalinį. Na taip, kaip dabar, po gegužės 17 d. įvykių daugelis žiūri į Prezidentę. O ką tas viršininkas padarys? Jei atleis, juos… teismas grąžins, ir atlygį dar priteis… Ir net pati Prezidentė neturi teisės paaiškinti provincijos teisėjui, jog prievartautojai neturi tarnauti policijoje!

Begalės paradoksų ir alogizmų – auka yra, o kaltų nėra. „Iki teismo nekaltas“. Turi visas teises, gali net į Seimą kandidatuoti.

Ir jei visa tai apmąstytume, be jokių sąmokslo teorijų suvoktume pedofilijos bylos epizodus bei jų pasekmes kaip neišvengiamybę.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą