Dabar – Libija, o kas toliau?

17
12
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas (KK nuotr.)

Kažkodėl sekdamas įvykius Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose prisiminiau M.Gorbačiovo pasakytus žodžius: “Nereikia bijoti chaoso. Iš jo visada kas nors užgimsta“. Taip, po pirmo pasaulinio karo chaoso Vokietijoje ar revoliucijos Rusijoje tikrai gimė “puikus” šių šalių ir viso pasaulio rytojus.

Chaosą minėtuose regionuose galima vadinti revoliucijomis, tik kiekviena revoliucija siekia tam tikro tikslo ir reikalauja milžiniškų išlaidų. Pasaulyje be finansinių išteklių tik vaikai gimsta.

Kokios valstybės nesislapstydamos skelbiasi finansuojančios laisvės ir demokratijos siekius? Kurios valstybės visada stengiasi kontroliuoti visus geopolitinius pokyčius, galinčius sukelti radikalų judėjimus?

Vakarų valstybės, eilinį kartą užvirdamos košę, siekia kur kas daugiau negu vieno tikslo. Dėl kurios nors valstybės diktatorinio valdymo, jei diktatorius paklūsta žaidimo taisyklėms, ar eilinių žmonelių nepasitenkinimo, senosios intrigantės niekada nesiėmė ir nesiims brangiai kainuojančių karinių veiksmų. Net jeigu ten tūkstančiai žūtų. Tai kokiems velniams reikalingas chaosas šituose regionuose? Pirmiausia – žydams.

Pirma problema – Palestinos valstybė

Pagrindinė problema, kurią vienokiu ar kitokiu būdu teks spręsti, yra Palestinos valstybė. Dar prieš įvykių pradžią atskiros valstybės atvirai išsakė galimybę Palestiną vienašališkai pripažinti lygiateisiu tarptautiniu subjektu. O juk tai Izraeliui būtų smūgis žemiau juostos.

Kai tik tarptautinės visuomenės narės, nepriklausomai nuo jų kiekio, pripažins Palestiną, tai neabejotinai sukels grandininę reakciją. Nuo tada visi žydų veiksmai šios atžvilgiu įgaus naują spalvą. Tuo tarpu dabarties įvykių šviesoje Palestinos pripažinimo klausimas gali būti nustumtas į antrą ar trečią spręstinų problemų sąrašą.

Skaldyk ir valdyk – sena žmonijoje žinoma formulė. Prisiminkime pačią visų įvykių pradžia.

Dar net neprasidėjus neramumams, viename tarptautiniame portale, kurio vadovas iki šiol „kovoja“ Didžiosios Britanijos teismuose, pasirodė dokumentai, kurie išviešino galimai slaptą Palestinos vadovybės pasiūlymą Izraeliui. Pagal juos, šie siūlėsi žydams mainais į pripažinimą atsisakyti keleto strateginių reikalavimų – Jeruzalės, pabėgėlių klausimo ir t.t.

Tokią naujieną nedelsiant pasmerkė „Hamas“ ir kiti arabų judėjimai. Žodinis karas tikrai įsiplieskė, bet į tarpusavio susirėmimus neperaugo. Atvirkščiai -tai privertė palestiniečius vienytis. Koks žiaurus nusivylimas žydų ortodoksams. Nepavyko? Žiūrint iš kokio kampo pažvelgsi.

Antroji problema – Iranas

Ši valstybė tautiniu požiūriu nepriskirtina arabų pasauliui. Tai persai, kurie savos istorijos vingiuose buvo užkariauti mongolų, vėliau arabų ir, pastarųjų veikiami, priėmė islamą.

Tačiau tai – šiitų islamo, akivaizdžiai besiskiriančio nuo sunitinės srovės, forpostas.

Visose kitose arabų valstybėse, kur šiitai sudaro daugumą gyventojų, jie priversti paklusti sunitų mažumai.

Iranas labai turtingas naftos, dujų ir kitokių gamtos ištekliais. Nuo Aleksandro Didžiojo laikų jis niekuomet nepriklausė nuo Vakarų imperializmo. Tiesa, antrojo pasaulinio karo metais kraštą okupavo D.Britanija kartu su TSRS, bet, pasibaigus karui, buvo iš jo išprašytos. Kariuomenės iškeliavo namo, o naftos verslovės liko britų rankose.

Kova įvairiausiomis formomis tęsėsi dar kelis dešimtmečius, kol 1979 metais pasibaigė Islamo valstybės paskelbimu. Užsieniečių firmos privalėjo paklusti naujiems reikalavimams, o kas nenorėjo – buvo priversti krautis lagaminus ir šuoliuoti namo.

Amerikiečiai ir britai tapo labiausiai nepageidaujamais. Ir tai netruko iššaukti vakariečių antagonizmo. Ko vertas vien tuometinio Irako sukeltas karas prieš Iraną, kuris nusinešė daugiau kaip milijoną gyvybių. O juk šis karas buvo finansuojamas amerikiečių demokratijos.

Iki pat šios dienos Iranas sukelia žydų galvos skausmo priepuolius. Ne tik žydų, bet ir amerikiečių bei britų, nes jis dažnai atsisako paklusti bandomoms jam primesti taisyklėms. Izraelis visai atvirai agituoja už atvirą invaziją.

Kodėl Iranas yra toks svarbus?

Garsus JAV politikas, vienas aršiausių buvusios TSRS priešininkų Zbignevas Bzežinskis rašė: “Iranas – tai raktas į Artimuosius Rytus, į Vidurinę Aziją, į Rusijos papilvę, į Kiniją ir Afganistaną, į visą Euroaziją.“

Tai ne tik nafta, bet ir dujos. Rusija, Iranas ir Kataras valdo daugiau kaip 60 procentų visų pasaulio dujų atsargų.

O profesorius Džeimsas Pietras pridėjo:“Jei JAV užsienio politika fokusuotųsi tik į amerikiečių interesus, JAV, nekreipdamos dėmesio į Izraelio triūbavimus, sudarytų strateginę sąjungą su Iranu.“

Profesoriui puikiai yra žinoma, kad tai neįmanoma. Visi amerikiečių politikai priklauso nuo JAV žydų finansinės paramos. Demokratai – apie 80 procentų, respublikonai – virš 60 procentų

Iki šiol karo su persais šalininkus tramdo Rusija ir Kinija. Ypač Kinijos pozicija, kuriai ši šalis svarbi ne tik strateginiu požiūriu, bet ir kaip gamtinių išteklių tiekėjas. Kol kas šioms valstybėms pakanka galių išlaikyti vanagams uždėtą apynasrį. Kol kas……

Kokias šalis pasirinko „chaosas“?

Manau, kad daugelis įžvalgesnių skaitytojų atkreipė dėmesį, jog chaosas apėmė tas šalis, kurias formaliai galima vadinti demokratinėmis.

Tunisas, Egiptas, Jemenas, Sirija yra valdomos Prezidentų. Taip, ilgamečių, dažnai prieštaringai vertinamų ir į valdžią patekusių perversmų keliu, bet Prezidentų. Šiose šalyse, priešingai nei S.Arabijoje, Kuveite, Katare bent vyksta rinkimų spektakliai. Ir pragyvenimo lygis tose šalyse nėra toks tragiškas, kaip bando mums įteigti žiniasklaida. Pagrindinė rykštė – nedarbas. Tik ši rykštė skaudžiai kapoja ir kitas šalis. Jos neišvengiame net mes, nors išdidžiai priskiriame save vakariečiams. Tai – masinis reiškinys, kuris globaliame pasaulyje menkai tepriklauso nuo vieno ar kito tarptautinio subjekto. Viskas remiasi į laisvą kapitalo judėjimą ir rinką.

Visada, visais laikais šeimoje, giminėje, tautoje ar valstybėje buvo, yra ir bus nepatenkintųjų. Visada atsiras maištininkų, garsiai rėkiančių, ar savų judų. Tereikia juos suorganizuoti, nukreipti, pamaitinti ir pažadėti rojų ateityje. Dabarties pasaulis – geriausia terpė. Internetas, mobilieji, dažnai pačios valstybės nekontroliuojami bankai ir plėšikiška politika pagimdė beprotišką parsidavėliškumo sindromą, kuris jau tapo tarpusavio bendravimo norma. Didžiausia bėda, kad daugelyje valstybių valdymo viršūnėje dažniausiai ir atsiduria sergantys minėtu sindromu ir atvirai spjaunantys į savo tėvynainius. Tai gali sukelti ir sukelia vienadienius maištus, demonstracijas, bet rimtesniam reikalui yra reikalingi finansiniai resursai.

Dėl ko vyksta karai?

Mūsų stambioji žiniasklaida mėgsta skleisti įvairiausias pasakaites apie praeities šaltąjį karą. Pasakojama, kaip aršiai tarpusavyje kovojo skirtingos sistemos, skirtingos ideologijos. Tik užmirštama paaiškinti, kas buvo tie kovos pagrindiniai objektai.

Tikrovėje viskas daug paprasčiau. Visi karai, karštieji ar šaltieji, vyksta dėl galimybės valdyti. Valdyti gamtos turtus, valdyti mases, kurios ir yra ta vadinamoji rinka.

Tas, kuriam pavyksta užmesti leteną ant didžiausios dalies žemiškųjų turtų, priversti paklusti tautas, įgauna teisę diktuoti savo sąlygas visiems likusiems. Juk retas iš mūsų, neturėdamas duonos kriaukšlės, verčiau pasirinksime mirtį dėl kokios nors ideologijos, nei tarnystę už gyvybę. Savisaugos ir išlikimo instinktas.

Deja, šaltasis karas neturi pabaigos. Jis tik keičia savo pavidalą, ir dabar visa tai dažnai yra vadinamas kitu žodžiu – konkurencija.

Taip buvo, taip yra.

Jei Gebelsas žinotų…

Aname šimtmetyje buvo daug paprasčiau ir aiškiau. Kariuomenės dydis, jos ginkluotė lėmė valstybės ar valstybių grupės dominuojančią padėtį. Galėjai nuspėti, kur priešas, o kur – draugas.

Laikas bėgo, technologijos tobulėjo, o kartu tobulėjo ir žmonių valdymo priemonės. Šiandien jau sunku nubrėžti takoskyrą tarp tiesos ir melo. Šimtai laikraščių, žurnalų, televizijos stočių, interneto svetainių be perstojo kemša į mūsų galvas milžiniškus informacijos kiekius. Kaip nekeista, nuo to mes netapome protingesni, o tik lengviau pažeidžiami.

Ach, jei buvusio Vokietijos reicho propagandos ministras Gebelsas galėtų žinoti, kaip puikiai įvaldytas ir plačiai naudojamas jo garsusis posakis: “Kuo dažniau ir kuo didesnei auditorijai kartosi melą, tuo greičiau jis virs tiesa”, tai iš pasididžiavimo atgimtų iš naujo.

Taigi, protingesni tikrai netapome, bet mus valdyti dabar yra kur kas lengviau. O iš tiesų beveik visą informaciją kontroliuoja keletas pasaulio centrų. Ir beveik visi jie priklauso vienai ir tai pačiai žmonių grupei. Jos siekis – labai paprastas valdyti. “Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį”- žinomas posakis. Tačiau tarp informacinių centrų taipogi vyksta nuolatinė “konkurencija”, todėl kartais dar tikėtina tiesos kruopelytė.

Strategija nesikeičia – keičiasi tik priemonės

Kas trukdo vienam ar kitam centrui, vienai ar kitai valstybei, ar jų grupei pasiekti absoliutų įsigalėjimo laipsnį?

Paradoksalu, bet privati nuosavybė. Individo, bendruomenės ar valstybės. Vien informacijos valdymo nepakanka. Reikia apčiuopiamos realybės – “duonos kriaukšlės”. O tai priklauso nuo žemiškųjų resursų. Tik dėl jų visais laikais vyko ir tebevyksta arši kova.

Šiandienos pasaulyje niekas nepasikeitė. Tik priemonės tapo rafinuotesnės. Atrodė, po antro pasaulinio karo, ypač po TSRS žlugimo, taip lengva bus pasiekti geidaujamą tikslą, bet… Problema, kad taip tik atrodė. Tautos, save gerbiančios valstybės, nors dantis sukandusios ir paklūsta primestoms taisyklėms, bet savo nuosavybę saugo aršiau nei kobra kiaušinius. Neveikia jokie įkalbinėjimai, papirkimai ar pažadai. Tada belieka imtis patikrinto ir įprasto metodo – jėgos. Tik, jei esi apsiskelbęs taikdariu, demokratijos gynėju, ar gali atvirai, be jokio pateisinimo naudoti jėgą? Ne. Tada šuniui ant uodegos nueis visos tavo daugiametės pastangos. Štai kodėl visur ir visada reikalingas pasiteisinimas – reikia sukurti širmą, už kurios galėtum paslėpti tikruosius tikslus.

Chaoso taikinys – Libija

Šiaurės Afrikoje sumanymas buvo pradėtas vykdyti iškėlus visuomenei labiausiai pasąmonėn įkaltus amžinuosius šūkius – laisvė, demokratija…

Vargšas Tuniso Prezidentas, nuolankus vakariečių tarnas, buvo paaukotas, nes viešojoje erdvėje reikėjo pateisinti vėlesnius, tikruosius įvykius.

Tas pats atsitiko ir puikiam žydų sąjungininkui, Egipto prezidentui (dabar jau buvusiam).

Kai aplinkui lyg iš niekur įsižiebė chaoso liepsna, tada smogta pirmam tikram taikiniui – Libijai.

Chaosas tik iš pažiūros atrodo savaiminis, bet tikrovėje jis yra puikiai valdomas. Štai kodėl visos tos revoliucijos atrodo nelauktos. Realybėje viskas yra suplanuota ir puikių režisierių sustatyta.

Libija patenka į pasaulio valstybių dešimtuką, kurių gelmėse slypi didžiausios naftos atsargos. Tą dešimtuką labai lengva įsiminti: Saudo Arabija, Kanada, Iranas, Irakas, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emiratai, Venesuela, Rusija, Libija ir Nigerija.

Pirmosios dvi, kaip ir penktoji bei šeštoji – nuolankūs JAV satelitai. Irakas jau nukariautas. Lieka pusė – Iranas, Venesuela, Rusija, Libija ir Nigerija.

O dabar prisiminkime paskutinių mėnesių geopolitinius įvykius. Kuriose iš šių valstybių neramu? Absoliučiai teisingai: Libijoje karas, Nigerijoje dažni tarpusavio vaidai, kurie baigiasi susirėmimais. Rusijoje laikas nuo laiko – teroristiniai aktai. Sąlyginai ramu Venesueloje ir Irane. Tai turėtų kelti nerimą, nes tegali reikšti viena – šios dvi valstybės sekančios eilėje.

Kuo panašios šios valstybės? Visos jos stengiasi vesti nepriklausomą politiką, bent jau iš dalies tarnauti savo interesams.

Tik visų valstybių matomi ir šešėliniai valdantieji taipogi yra žmonės. O žmogus linkęs daryti “klaidas”.

Kodėl Libija?

Štai Vakarų naftos kompanijos tikėjosi, kad Libijoje bus paskelbta šios šalies nacionalinės naftos korporacijos privatizacija ir jie atsirieks geroką kąsnį. Deja… Be to, Muammaras privertė Prancūzijos naftos kompaniją “Total” sumokėti pusę milijardo dolerių netesybų ir sumanė sulyginti sąlygas visoms tokio pobūdžio kompanijoms, kurios pagal konsesines sutartis dirbo Libijoje. Jei iki tol kiekviena kompanija veikė pagal skirtingus susitarimus ir joms likdavo nuo 20 iki 55 procentų išgaunamos naftos, tai pagal naują tvarką šis procentas turėjo tapti visoms vienodas – 20 procentų.

Be to, Prancūzijos banką “Sociel General”ir amerikietišką “Goldman Šach” slėgė didžiulė nežinia, nes šie bankai, artimai bendradarbiaudami su Libijos valstybiniu investicijų fondu, sugebėjo iššvaistyti milžinišką dalį šio fondo lėšų. Pirmasis apie 72 procentus, o amerikiečiai – net 98,5 procento.To pasekmė – Libijos fondas neteko daugiau kaip 2 milijardų dolerių. Kadafis ruošėsi pareikalauti kompensacijos.

Ar gali būti atleistos tokios “klaidos”? Štai kodėl Libija. Štai kodėl milžiniškas poreikis nuversti Kadafį.

Norint suprasti galimus geopolitinius pasikeitimus, tereikia išmokti skaityti pasaulio žemėlapį. Tai nėra sunku, bet užima daug laiko. Tada telieka sudėlioti į vieną seką jau žinomus įvykius, ir atsivers galimas ateities vaizdas.

Aišku, daug kas eiliniam žmogui neleista žinoti. Slepiama už septynių užraktų. Tai gali įvelti paklaidą, bet, jei tau aiškūs esminiai tikslai, tai yra tikimybė, kad toli į lankas nenušuoliuosi.

Kokie tikslai vakariečius verčia imtis tokių priemonių?

Apie 1973 metus pasaulio valstybėse, kurios turtingos gamtos turtais, nuvilnijo kompanijų, kurios tuos turtus išgavo, nacionalizacija. Tada JAV negalėjo taip atvirai imtis drastiškų jėgos priemonių, nes egzistavo kita supervalstybė, kuri visada, tiesiogiai ar netiesiogiai, įsikišdavo į visus pasaulio procesus.

Amerikiečiai, sukandę dantis, turėjo nusileisti ir tenkintis likusiais perdirbimo bei realizacijos segmentais.

Dabar laikai pasikeitė. Pasaulyje nėra antros superjėgos, o besivystančių valstybių ir net kai kurių sąjungininkų didėjantis noras išstumti dolerį iš pagrindinės rezervinės valiutos pozicijų, pačių JAV ekonomikos silpnėjimas ir kiti finansinei – ekonominei veiksniai verčia jas visokiais būdais susigrąžinti resursus į savo rankas.

Gamtiniai resursai yra ta “valiuta”, kuri jau dabar, o artimiausioje ateityje dar labiau, lems valstybių vystymąsi, jų tarpusavio konkurencingumą globalioje rinkoje.Ir kas ims ginčyti JAV dolerio patikimumą, jei amerikiečių, britų kompanijų rankose bus sukoncentruoti pasaulio turtai. Be to, tai leis pristabdyti Kinijos pergalingąjį ekonominį veržimąsi į olimpines viršūnes.

Ilgą laiką vakariečiai buvo užsiėmę savo vidinėmis problemomis, nes reikėjo realizuoti finansinės krizės užmačias, o kinai ir rusai stengėsi tuo pasinaudoti ir plačiai įkėlė koją į Afriką. Investavo ten milijardus ir įgavo nemažą įtaką. Dabar atėjo laikas visa tai peržiūrėti ir pabandyti juos iš ten išstumti.

Nei Rusija, nei Kinija neturi tokių karinių pajėgumų, kad galėtų ryžtis atvirai panaudoti jėgą. Jos kartais skelia vieną kitą “antausį”, bet vengia rimtesnių susidūrimų.

Pasaulio vaizdas

Nežinau, ar liko dar pasaulyje naivuolių, kurie nesuprastų, ko siekia galingieji.

Mes privalome trumpam stabtelėti, prieš imdamiesi modeliuoti galimus ateities globalius veiksmus.

Beveik nebelikus savo vidinę rinką saugančių uždarų ekonominių sistemų, laisvai, kaip niekada iki šiol ,atvėrus sienas kapitalo ir darbo jėgos judėjimui ,galime pabandyti nupiešti rimtesnį vaizdą.

Kur sukoncentruoti pagrindiniai pasaulinio kapitalo resursai? Tikra tiesa, JAV ir D.Britanijoje.

Kur didžiausia ir pigiausia darbo jėga? Aišku, Azijoje.

Kur pagrindiniai resursai? Aš jau minėjau dešimt valstybių. Prie jų dar galėtume pridėti vieną kitą valstybę, bet esminių pokyčių negausime.

Tam, kad kapitalas galėtų lengvai judėti iš vienos valstybės į kitą ar vieno regiono į kitą, yra sukurta bankų sistema. Tai tarsi tinklas. Tai nuo jų, pagal nurodymą, priklauso daugelio žmonijos gerovė. Sistema taip gudriai sukurta, kad per ją ir diktuojamos sąlygos, palaikomas nuolankus paklusnumas ir valdymas. Tam, kad apsaugotų šią sistemą, pasaulyje išbarstytos karinės bazės ir sukurta didžiulė smegenų plovimo mašina – pasaulio žiniasklaidos centrai. Manau, kad toliau plėstis nebėra jokio būtinumo.

Dabar jau galėtume pabandyti sukonstruoti keletą galimų modelių, kurie leistų užbaigti šimtmečių siekius – vienas valdymo centras ir absoliutus visų likusių paklusnumas.

Grįžkime prie temos. Stambiausioms kapitalo valdymo figūroms reikia perimti į savo rankas gamtinius resursus, sunaikinti konkurentus ir apsaugoti save. Po kokių dešimties metų vargiai ar tai bus įmanoma.

Todėl dabar chaoso eilėje privalo būti Iranas. Prieš tai būtinai Sirija. O čia jau tenka susidurti su Kinija ir Rusija. Ką daryti?

Afganistane ties šių abiejų valstybių sienomis jau beveik dešimt metų marširuoja vakariečių armijos. Iš ten pasaulis baigiamas užtvindyti narkotinėmis medžiagomis, kurios griauna valstybes nematoma ranka iš vidaus. Norint paimti Iraną, teks nukreipti šių didelių valstybių dėmesį į rimtesnius dalykus.

Pakistano korta

Čia kaip karo fronte – puolimas viename ruože dar negarantuoja, kad tai pagrindinė puolimo kryptis. Galima į politinę sceną išvesti Pakistaną. Jau daugelį metų kaip čia nesiliauja tarpgentinės kovos. Pakistanas turi labai rimtų teritorinių problemų su Indija. Jis tarsi tarp kūjo ir priekalo.180 milijonų valstybė įsprausta tarp didžiulių monstrų – Kinijos ir Indijos. O vakariečiai vis labiau kaitina atmosferą, didindami kovas su terorizmu. Jų bepilotiniai lėktuvai bombarduoja genčių kaimus ir tuo sukelia milžinišką nepasitenkinimą centrine valdžia. Chaoso ir čia pakanka. Kaip ten sako sena patarlė: “Drumstame vandenyje ir velnią gali sugauti”. O juk Pakistanas turi branduolinį ginklą.

Amerikiečiai, elgdamiesi lyg savame kieme, ką tik susidorojo su “visų laikų terorizmo genijumi”, “žmogumi – vaiduokliu” Osama. Ir po to, lyg burtų lazdele mostelėjus, labai pablogėjo JAV ir Pakistano santykiai.

Pakistanas priverstas vis labiau pasisukti į kinų pusę. Tuo labiau, kad kinai suinteresuoti kaimyninės valstybės stabilumu, nes čia jie stato giliavandenį uostą.

Sakysime, kinai sutinka su pakistaniečių prašymu ir įkuria jų teritorijoje karinę bazę. Toliau lieka tik rankų miklumas, ir kinai įtraukiami į plataus masto karines operacijas irstančiame Pakistane, į kurį nusitaiko ir Indija.

Ar tada kinams beliks laiko užsiimti Iranu? O pristabdyti rusus nėra taip sunku. Kaukazas vis nerimsta, o ir Gruzija naujai perginkluota. Dar galima pridėti lietuvius, kurie dėl kokios nors priežasties pradės nebepraleisti krovinių į Kaliningradą…

Štai taip. Tai – tik vienas iš galimų scenarijų. Aišku, kinai ir rusai puikiai supranta, kur viskas sukama. Nesėdi rankas sudėję. Koks bus jų atsakomasis ėjimas? Viskas priklausys, ar vakariečiai imsis galutinių veiksmų. Neduok Dieve, jei jie įtikėjo, kad laikas paimti į savo rankas visą pasaulį jau atėjo.

Kol kas Libija. Kol kas. O labai artimam laike pamatysime, ar smaigalys pasisuks į Iraną.

Vytautas Mikalauskas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą