Justinas Marcinkevičius mus moko mylėti Lietuvą ir būti dorais

33
6
- Reklama -
Poetas Justinas Marcinkevičius (Vytauto Visocko nuotr.)

Poetas, sąžiningas ir doras Žmogus ilgai kovojo su liga ir vis tik mus paliko simbolinę vasario 16-ąją. Nežinau, kaip jums, bet man iškart nublanko mūsų šventės proga sakomos politikų kalbos ir jie patys su savo lėkštomis, trafaretinėmis, bedvasėmis, valdiškomis mintimis. Suprantama, šalia tokio epochinio poeto ir dvasios milžino nepaprasta atrodyti gražiai. Manau, poeto palikimas mus moko vieno labai svarbaus dalyko – būti paprastais, nuoširdžiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad teko pažinti šį nepaprastai gabų, o tuo pačiu – kuklų žmogų. Šalia jo būdamas suprasdavai, kad bendrauji su genijumi, bet tuo pačiu jis sugebėjo taip paprastai ir nuoširdžiai elgtis, jog atrodydavo, kad bendrauji su senu savo prieteliu, geru pažįstamu. Niekada jis neparodydavo nė mažiausio pasipūtėliškumo, puikavimosi savo asmeniu, nors mes visi nuo jaunystės jį dievinome. Preinų kraštas, kur ir pats esu gimęs, garsėja kraštiečių susibūrimo tradicijomis. Teko ne kartą kartu su gerbiamu Justinu dalyvauti tokiuose sambūriuose, kur jis sugebėdavo taip bendrauti ir elgtis, kad aplinkiniai jaustųsi patogiai ir neleisdavo, kad vakaronė virstų tik jo pagerbimo švente. Tai buvo tikrai taktiškas ir santūrus bei didis žmogus. Mylimo poeto didžiadvasiškumas ir pasireiškia jo paprastume. Tik prašau nepainioti paprastumo, t.y. nuoširdumo su prasčiokiškumu, kas buvo svetima poetui, bet labai dažnai sutinkama mūsų šiuolaikiniame vadinamajame politikos ir kultūros „elite“.

Ilgus metus specialistai, meno žinovai vertins ir įvairiai interpretuos didžiulį poeto neįkainojamą kūrybinį palikimą. Bet drąsiai jau dabar galime teigti, kad mylimas Justinas visų pirma kaip Žmogus jau yra įspaudęs mumyse tą neišdildomą, iki skausmo gilų ir stiprų mūsų vienintelės Tėvynės – Lietuvos meilės troškulį, kurį gali numalšinti tik nuoširdus, atsidavęs, pastovus dvasinis šio jausmo puoselėjimas ir maži, bet labai svarbūs kasdieniai darbai keičiant šios mums, lietuviams, vienintelės šalies žmonių gyvenimus į gerąją pusę.

Prieš Naujuosius metus teko laimė būti visuomenininkų susibūrime Mokslų akademijos salėje, kur, manau, poetas Justinas Marcinkevičius pasakė, berods, paskutinę savo viešą kalbą tokiai plačiai auditorijai.

Neįmanoma išlikti abejingam tam nuoširdžiam poeto išsakytam skausmui dėl Tėvynės dabarties, dėl tų, kurie nuvedė ją klystkeliais.

Nuostabiai ir dabar skamba mano širdyje J.Marcinkevičiaus išsakytos labai brangios mintys, kodėl mes, Lietuvos žmonės, nesijaučiame savo žemės, savo šalies, savo valstybės šeimininkais. Jis piktinosi ir stebėjosi, kaip galima buvo taip nuvertinti visą žmonių gyvenimą, kad žmonės taptų tik pinigo vergais.

Poetas visa savo kūryba buvo ištikimas Lietuvos laisvės idėjai, buvo jos šauklys. Retas kuris abejingai galėjo klausytis jo persunktų didžiule Tėvynes meile kalbų „Sąjūdžio“ mitinguose. Ir ženkliai skausmingiau prisiminti tuos nedorėlius politikierius, kurie savo intrigomis poetą “išėdė” iš Sąjūdžio, kur jis buvo ir turėjo būti. O atsitiko tai dėl smulkių politikierių intrigų, elementariausiai baiminantis, kad šalia tokio Ąžuolo jie net į ąžuoliukus netinka!? O valdžios taip norėjosi! Štai nuo tada, kai buvo išstumtas poetas iš „Sąjūdžio“, ir prasidėjo mūsų politikierių ir tuo pačiu jų valdomos valstybės degradacija. Būtent nesilaikymas poeto kūrybos ir jo gyvenimo kredo bei kitų iškilių Lietuvos istorinių asmenybių pavyzdžio kuriant valstybę doros, sąžiningumo, susitarimo ir išminties pagrindu, bendražmogiškų vertybių, senolių tradicijų nepaisymas ir atvedė mus prie Lietuvos išlikimo kryžkelės.

Poetas ir visi neabejingi savo šalies likimui žmonės tai supranta ir išgyvena. Tačiau pinigo kulto visuomenėje, kur viskas perkama ir parduodama, kur net laisvas žodis yra leidžiamas tik susimokėjus, jau tampa beveik nebeįmanoma prasimušti atgimimo, naujo pavasario, naujos atgimusios Lietuvos daigams. O poetas to nuoširdžiai troško ir tuo tikėjo.

Nepasiduokime brukamai apatijai – tikėkime ir mes. Amžinai blogis neviešpataus, Lietuva tikrai prabus ir nusimes vergų grandines.

Atsisveikinant su mūsų Tėvynės sąžinės patriarchu norisi nuoširdžiai palinkėti sau ir kitiems – būkime verti Poeto, būkime verti Poeto – Žmogaus atminimo. Nežadėkime daug, pasižadėkime nors truputį kiekvienas pasielgti padoriai ir drąsiai stabdant nedorėlius ir neleidžiant jiems toliau nuodyti mūsų žemės bei mūsų sielų. Pasistenkime susivienyti ir padėti vieni kitiems – prisikelti naujam mūsų Tėvynės Atgimimui.

O valdžios žmonėms būtų adresuotas toks prašymas – nors kartą būkite dori ir sąžiningi: jeigu jums tikrai artimos poeto idėjos, apie ką jūs teigsite savo kalbose, pasižadėkite padaryti nors po keletą gerų darbų bendram mūsų šalies labui, kad po to čia atsirastų daugiau Tiesos, daugiau Doros ir daugiau laimingai gyvenančių. Būkime verti poeto, Lietuvos didžiavyrio kūrybos ir jo meilės Lietuvai.

Dr. Algimantas Matulevičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą