Kai griuvo TSRS: CŽV karininkas Lietuvoje (2)

38
26
- Reklama -

"Vienas svečias papasakojo gandą, kad CŽV dirigavo perversmui prieš Michailą Gorbačiovą ir paskelbė, kad tai buvo gudrių amerikiečių protinga strategija diskredituoti priešininkus vieną kartą ir visiems laikams. Tada ponia Landsbergienė nusijuokė ir paskelbė tostą: „Aš nežinau apie tai, bet jeigu tai yra tiesa, aš sakau tris kartus į sveikatą už CŽV!“ - prisimena CŽV pareigūnas M.Sulick. KK nuotr.

Taip pavadintas CŽV pareigūno Maiklo Suliko (Michael J. Sulick) straipsnis, publikuotas oficialioje JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) svetainėje.

Michael J. Sulick

Ta scena oro uoste buvo tik vienas iš daugelio tokių epizodų, kurių liudytojas aš buvau šalyje, išnirusioje iš diktatūros šešėlio, atgavusioje savo nepriklausomybę ir besididžiuojančioje savimi ir savo paveldu.

Kitoje pasų kontrolės pusėje aš radau Vitą, kuris man buvo užsakęs kambarį viešbutyje „Lietuva“. Tai buvo betoninis begemotas – tipiškas sovietinis Inturist viešbutis, aukščiausias pastatas Vilniuje. Be to, kad suorganizavo kambarį, Vitas mane pakvietė vakarienės „Lietuvoje“. Vakarienės šeimininkė turėjo būti prezidento žmona Gražina Landsbergienė. Kadangi aš aiškiai nenorėjau atskleisti savo CŽV narystės, aš pateikiau tokią priedanginę istoriją: kad aš buvau žemesnio lygio Valstybės departamento darbuotojas iš išankstinės komandos prieš Valstybės sekretoriaus Džeimso Beikerio vizitą į Vilnių. Beikeris, be abejo, buvo laukiamas Lietuvoje, nes jo atvykimo tikslas buvo paskelbti, kad JAV pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę ir santykių, kurie buvo įtvirtinti 1922 m. liepą, iki jų nutraukimo 1940 m., atnaujinimą.

Vitas atskleidė mano tikrąją tapatybę poniai Landsbergienei. Ji pažadėjo saugoti mano „žemesnį lygį“ ir nesijaudinti per vakarienę. Taigi, aš negalėjau nuslėpti savo tikrosios tapatybės ir vakarienės svečiai greitai pradėjo diskutuoti apie JAV ir Sovietų Sąjungą. Vienas svečias papasakojo gandą, kad CŽV dirigavo perversmui prieš Michailą Gorbačiovą ir paskelbė, kad tai buvo gudrių amerikiečių protinga strategija diskredituoti priešininkus vieną kartą ir visiems laikams.

Tada ponia Landsbergienė nusijuokė ir paskelbė tostą: „Aš nežinau apie tai, bet jeigu tai yra tiesa, aš sakau tris kartus į sveikatą už CŽV!“ Visi, įskaitant mane, pakėlėme taureles už Agentūrą.

Vakarienės metu mano kairėje sėdėjo naujos Vyriausybės ministras, kuris man pasakė: ironija – buvę Sovietų Sąjungos piliečiai kelias tostus už CŽV.

„Tu nieko nesupratai“, – jis nusijuokė. – „Metų metais Maskvos propaganda piešė CŽV kaip velnią, kaip pagrindinį velnio instrumentą. Sovietai tikėjo, kad propaganda yra melas, ypatingai Lietuvoje, taigi tai, kas priešinga, turi būti tiesa. CŽV turėtų būti puiki organizacija“.

Tokius sentimentus aš girdėjau visos kelionės metu. Nors mūsų pačių šalyje CŽV buvo dažnai ir aštriai kritikuojama, tačiau mūsų priešininkai, matyt, manė kitaip.

***

Kitą dieną po vakarienės viename „Draugystės“ viešbučio, vieno iš seniausių viešbučių Vilniuje, kambaryje Vitas mane pristatė Mečiui Laurinkui, atkurtos Lietuvos saugumo tarnybos vadovui, ir Audriui Butkevičiui, krašto apsaugos ministrui.

Laurinkus, arba „Maks“, kaip mes jį vadinome, buvo buvo virš 30-ies metų teisininkas, kurį prezidentas pasirinko vadovauti civilių tarnybai. Kresnas ir nuolat linksmas Maks beveik visada buvo su šypsena veide. Tačiau už tos šypsenos slėpėsi nepajudinamas įsipareigojimas Lietuvos laisvei.

Maks gimė Sovietų darbo lageryje, kur jį pagimdė įkalinta mama. Jo šeima kovojo prieš okupaciją visą savo gyvenimą. Maks vėliau buvo pakeistas, bet jis išliko aktyvus parlamentaras, ir mūsų keliai po kelerių metų vėl buvo susikirtę, kai jis vėl buvo paskirtas Lietuvos saugumo tarnybos vadovu, o aš perėmiau vadovavimą Beardeno skyriui.

Tą dieną, kai sutikau Audrių Butkevičių, jam buvo tik 31 metai. Žemas ir kūdas, su plonais ūsais, ministras atrodė labiau panašus į studentą protestuoją, negu į aukštą valdininką. Kaip ir Laurinkaus, Butkevičiaus šaknys buvo disidentiniame judėjime. Prieš nepriklausomybę jis buvo slaptas Sąjūdžio organizatorius; jo palikime – taip pat karinės figūros. Jo protėviai kovojo Napoleono karuose, o jo senelis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas 1930. Pagal išsimokslinimą jis buvo psichoterapeutas, tačiau jis taip pat turėjo mimikos specialisto kvalifikaciją. Butkevičius buvo aistringas glaudžių ryšių su Vakarais šalininkas ir stiprus ministras, bet 1997 metais jis bus nuteistas ir trumpam laikui įkalintas už kyšį.

Aš pasakiau šiems dviem vyrams, kad mane atsiuntė CŽV vadovybė pakviesti Lietuvą į demokratijų šeimą. Visų pirma mes buvo pasirengę padėti Lietuvai dėl savo gynybos sukurti stiprią žvalgybos tarnybą, paremtą demokratijos ir teisinės valstybės principais.

Laurinkus ir Butkevičius iš karto sutiko, bet abu prisipažino, kad mažai ką išmano apie žvalgybą. Laurinkus, kuris truputį kalbėjo angliškai ir praeityje keletą kartų lankėsi Masačiusetse aplankyti savo draugų, man parodė dvi knygas. „Tai viskas, ką aš žinau apie žvalgybą. Tai mano gidai, bet aš manau, kad man reikia daugiau“, – jis nervingai nusijuokė.

CŽV rekomenduojamos literatūros sąrašą nesudarytų nė viena knyga.

Čia viena buvo „CŽV dienoraštis“ (autorius Philip Agee), apie Agentūros karininką išdaviką, bendradarbiavusį su Kubos žvalgyba ir atskleidusį CŽV agentų tapatybes. Antra buvo „CŽV ir Žvalgybos Kultas“ (autoriai John Marks ir Victor Marchetti), griežta kritika Agentūrai, išspausdinta 1974.

Maks šias abi knygas nusipirko Bostono knygyne, kai sužinojo, kad jis vadovaus valstybinei šnipų tarnybai.

Nuslopindamas sarkastines pastabas apie knygas, aš pasakiau Laurinkui ir Butkevičiui, kad mes galėtume dirbti geriau. Aš pažadėjau, kad, kai tik detalės bus atidirbtos, Milt Bearden atvyks į Vilnių aptarti bendradarbiavimo ir mokymo pagalbos. Remdamasi savo patirtimi Rytų Europoje, CŽV jau sukūrė atitinkamas mokymo programas ir pasiuntė teisininkus parengti įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius žvalgybos rinkimą ir parlamentinę priežiūrą Jungtinėse Valstijose ir Vakarų demokratijose.

Tą pačią dieną aš pakviečiau Laurinkų ir Butkevičių į savo viešbutį pavakarieniauti. Vakarienės taip pat pakviečiau ir jų kolegas, kurie irgi degė nekantrumu, tačiau dar buvo nepatyrę žvalgybos žaidime, – iš jų tiesiog tryško jaudulys dėl nepriklausomybės. Jie labai entuziastingai norėjo išmokti dirbti iš CŽV.

Dėl beprotiškai nepastovaus rublio, aš pavaišinau Lietuvos žvalgybos tarnybos vadovybę maždaug už 9 JAV dolerius. Mes valgėme skanius, tačiau pilnus cholesterolio, nacionalinius patiekalus, vadinamus „cepelinai“, baliono formos tešlos gabalus su įdaryta mėsa, varškės sūrį, grybus, suvyniotas kumpio juosteles, kad pridėtume dar šiek tiek riebalų.

B.d.

Vertimas „Karšto komentaro“

Susijęs straipsnis: Kai griuvo TSRS: CŽV karininkas Lietuvoje (1)

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą