Sandora pagal principą – aš tau, o tu man!

5
7
- Reklama -

Aplinkos ministras V.Mazuronis užsimojo sunaikinti Geologijos muziejų. KK nuotr.

Gilieji gręžiniai Lietuvoje, pasiekiantys net 2000 metrų gylį, yra tarsi didžiuliai mikroskopai, kurie leidžia pažvelgti į žemės gelmes. Iš jų paimamos uolienos yra vadinamos kernu. Kerną, turintį cilindrinę formą, įvairiais aspektais tyrinėja mokslininkai geologai. Tas kernas – tai didžiulis ir labai brangus turtas. Jo saugojimui 1980 metais buvo pastatyta speciali saugykla, kuri yra lyg akmeninė „biblioteka“. Deja, prieš kelioliką metų Lietuvos geologijos tarnybos vadovų iniciatyva kerno privalomas tiekimas tai saugyklai buvo nutrauktas.

Prie tos saugyklos buvo įsteigtas Lietuvos geologijos muziejus. Apie jį „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ parašyta: „Muziejus renka, kaupia, tiria muziejines geologines vertybes, pristato visuomenei gausią geologinę medžiagą apie Žemės gelmes, geologijos mokslo laimėjimus“. Šis muziejus Lietuvoje yra plačiai žinomas. Jį lanko gausios ekskursijos.

Tame muziejuje yra ir kitas muziejus – prof. Juozo Dalinkevičiaus memorialinis arba jo „kabinetas“. Jis apie 1975-uosius metus profesoriaus iniciatyva ir jo rūpesčiu buvo įkurtas Kauno politechnikos institute. Tada jis man sakė, jog tas muziejus – tai jo paskutinioji gulbės giesmė. Po jo mirties tas muziejus buvo perkeltas į Vievį, jam paskyrus atskirą patalpą. Jame taip pat atsispindi visa Lietuvos geologija.

Akademikas prof. J. Dalinkevičius buvo europinio lygio mokslininkas. Praėjusią vasarą Mokslų Akademijoje buvo iškilmingai paminėta jo gimimo 120 metų sukaktis. Vilniaus universitetas netrukus išleidžia apie jį didelės apimties knygą.

Lietuvos geologijos muziejaus sudėtine dalimi yra ir 4,5 ha plote išdėstyti įvairios petrografinės sudėties, stambūs kristaliniai rieduliai. Jie buvo surinkti ir suvežti iš įvairių Lietuvos vietų. Jų iš viso apie 600. Kai kurie iš jų iki 6 kub. m. tūrio. Tai ledynų palikimas, jų atvilkti iš Skandinavijos kraštų.

Lietuvos geologijos muziejos (toliau – LGM) iki 1999 metų priklausė Lietuvos geologijos institutui. 2000 metais jam buvo suteiktas valstybinio muziejaus statusas. Muziejus yra ne tik svarbus kaip mokslinė ir kultūrinė institucija – jis taip pat vykdo ir edukacinę veiklą. Jam jau buvo paskirtos investicinės lėšos – 5 milijonai litų jo patalpų rekonstrukcijai. Ją pradėti sutrukdė prasidėjusi krizė.

Tuo pasinaudojo Lietuvos geologijos tarnyba (toliau – LGR), kuri pradėjo kategoriškai reikalauti, kad kerno saugykla su visu jame esančiu kernu būtų perduota jos valdymui. Toks reikalavimas buvo tiesiog keistas, nes LGT nėra mokslinė institucija. Ji tik kontroliuoja Lietuvoje vykdomus gręžimo ir kasybos darbus, susijusius su naudingųjų iškasenų paieškomis, žvalgyba ir gavyba.

Keli mėginimai nuo LGM atplėšti kerno saugyklą buvo nesėkmingi, nes tam nepritarė ankstyvesnės Aplinkos ministerijos vadovybė ir LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas. Tada LGT viršininku buvo Juozas Mockevičius, jo pavaduotojas – Jonas Satkūnas. Pastarasis ir buvo tos muziejui skausmingos operacijos sumanytojas. Jis taip pat geologas, įgijęs daktaro laipsnį, tačiau už mokslui mažai reikšmingą darbą, nieko bendro neturintį su gręžinių kernu.

Pasikeitė Aplinkos ministerijos vadovybė. Jos ministru tapo Valentinas Mazuronis, didelis skalūninių dujų gavybos Lietuvoje entuziastas, nors apie žemės gelmių geologiją ir dujų gavybos, jeigu jos yra, pasekmes, pritaikius liaudies išmintį, nusimano tiek, kiek kiaulė apie debesį. Tačiau tam jo entuziazmui buvo reikalingas LGT pritarimas.

LGT viršininkas, prityręs geologas J. Mockevičius tam ministro entuziazmui nepritarė, todėl turėjo iš einamųjų pareigų pasitraukti. Jo vietą užėmė J. Satkūnas. Šis žmogus pritarė visoms ministro fantazijoms, tačiau ne veltui. Dabar jo apetitas toks, jog nori ne tik kerno saugyklos, bet ir viso valstybinio muziejaus, kurį jis reorganizuos iš valstybinio į žinybinį, net panaikinant jo muziejinį statusą. Jo vietoje jis įsteigs kažkokį „Geologijos informacijos centrą“. Kad išvengtų geologų priešiškumo, tam klastingam jo sumanymui tą centrą pavadins Juozo Dalinkevičiaus vardu, nors to profesoriaus jis niekada nebuvo matęs, nes, kada profesorius pasimirė, Satkūnas buvo dar moksleivis. Ministras, gavęs pritarimą, atsilygindamas Satkūnui pritarė ir Satkūno sumanymams. Jiems radus bendrą sutarimą, dviem frontais prasidėjo veikimas.

2013 metų pradžioje į Vievį atvyko ministro pavaduotoja, iš profesijos statybininkė kaip ir jos šefas, Daiva Matonienė, užsiimanti pastatų renovacijos klausimais. Pusvalandį pasižvalgiusi po muziejų, jo direktoriui pasakė: „Tai ne muziejus, o akmenų sandėlys (?!)“.

Maždaug po mėnesio ministras V. Mazuronis „Lietuvos žinių“ žurnalistui pasakė: „Tėra tik vardas – Geologijos muziejus – ir nieko daugiau“ (LŽ 2013.03.30). Iš to galima manyti, kad to vardo „rekonstrukcijai“ buvo skirti tie 5 milijonai, iš kurių 200 tūkst. litų jau buvo panaudoti techninio projekto parengimui.

Kultūros ministerija kontroliuoja visų Lietuvos valstybinių muziejų veiklą. 2013 m. gegužės mėn. 22 d. tos ministerijos atstovai buvo pakviesti į Aplinkos ministeriją. Įvykusiame posėdyje V. Mazuronis žmonėms iš Kultūros ministerijos pareiškė, jog jo globoje esantis Lietuvos geologijos muziejus perduodamas Lietuvos geologijos tarnybai, kuri jį reorganizuos į kažkokį tyrimų centrą. Toji staigmena buvo ilgai aptariama ir tik spalio 22 dienos raštu Kultūros ministerija sutiko, kad būtų panaikintas LGM muziejinis statusas.

Šio rašinio autoriui nusiuntus užklausimą, kokiu pagrindu atsisakoma to muziejaus, viceministras Romas Jacovskis kovo 24 dienos raštu paaiškino, kad „Kultūros ministerija nėra teisės aktų įgaliota priimti sprendimus dėl muziejų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina kitos ministerijos“.

2013 m. lapkričio 20 d. įvyko geologijos institucijų atstovų pasitarimas. Visi to pasitarimo dalyviai – mokslų daktarai, habilituoti daktarai ir Lietuvos mokslų akademijos akademikai. Tame pasitarime dalyvavo ir Jonas Satkūnas. Bendru sutarimu protokole buvo padaryta išvada, kad „tikslinga išlaikyti juridinį Lietuvos geologijos muziejaus statusą, siekiant atnaujinti muziejaus pastato rekonstrukciją, remiantis turimu projektu“. J. Satkūnas tam neprieštaravo, tačiau tai buvo jo veidmainystė.

Kitą savaitę visi to posėdžio dalyviai in corpore dalyvavo pasitarime pas Aplinkos ministro pavaduotoją D. Matonienę. Ji ignoravo visus mokslininkų geologų argumentus, negalėdama pasakyti, kodėl iš vlastybinių Lietuvos muziejų sąrašo turi išnykti geologijos muziejus? Ji vėl prasitarė, kad tuos „akmenis“ iš muziejaus teritorijos būtų galima išvežti į Mosėdį, kuriame yra gydytojo Vaclovo Into akmenų muziejus. Iš to jos pasakymo buvo aišku, jog tą teritoriją išlaisvinus nuo muziejinių riedulių, ji bus panaudota kitiems tikslas, iš ko kažkas turės naudos. Tame posėdyje ir atsiskleidė tas J. Satkūno dviveidiškumas tuo, kad jis pritarė D. Matonienės „samprotavimams“.

Po to posėdžio ministerijoje J. Satkūnas parengė ministerijos raštą, kurį pasirašė D. Matonienė. Tas raštas buvo išsiųstas Geologų draugijos pirmininkei dr. Rimantei Guobytei ir Geologijos įmonių prezidentui dr. Sauliui Gadeikiui.

Įvyko LGD tarybos posėdis, kuriame dalyvavo ir J. Satkūnas, nors jis nėra tos draugijos tarybos narys. Esant tokiam sprendimui „iš viršaus“, iš LGD tarybos buvo išgautas pritarimas, kurio geidė J. Satkūnas. Pažymėtina, jog daugelis tos Tarybos narių yra LGT darbuotojai. Kas gi iš jų norėtų dėl nepritarimo J. Satkūno užmačioms netekti darbo? Panašiai buvo išgautas pritarimas ir iš dr. Sauliaus Gadeikio. Juk tos asociacijos įmonių veiklą kontroliuoja LGT.

2011 metais, kada LGT siekė atplėšti tiktai kerno saugyklą, R. Guobytė geologų visuomenės vardu rašė buvusiam Aplinkos ministrui: „LGS taryba dar kartą prašo „neišdraskyti“, o rasti būdą išsaugoti Lietuvos geologijos muziejų“. Tada ir S. Gadeikis ministrui rašė: „Pageidaujame, kad Lietuvos geologijos muziejus būtų išlaikytas vientisas, su visomis jame esančiomis ekspozicijomis: vertingais rieduliais, akad. prof. J. Dalinkevičiaus memorialine ekspozicija bei uolienų, mineralų, fosilijų, naudingųjų iškasenų kolekcijų fondu, o taip pat Lietuvos gręžinių kerno fondu“.

Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesoriai Petras Šinkūnas ir Gediminas Motuza rašte ministrui rašė: „Šiuo metu kernas turi Geologijos muziejaus fondų statusą ir LR Muziejų įstatymas yra vienintelė įstatyminė šios nacionalinės vertybės apsauga“.

Aplinkos ministerijos vadovų ir J. Satkūno svaičiojimai apie tai, jog jų sumanytame Geologijos informacijos centre bus net laboratorija, kurioje bus tiriamas kernas, yra niekiniai. Lietuvos Gamtos tyrimo centre esančiame Geologijos ir geografijos institute yra ne viena moderni laboratorija, kuriose taip pat įvairiais aspektais tiriamas Lietuvos gręžinių kernas. Dar tebeveikiantis Lietuvos geologijos muziejus iki šiol tebeteikia visuomenei bei mokslininkams geologinę informaciją.

To muziejaus likimo klausimas š.m. balandžio 1 dieną buvo aptariamas Vyriausybėje. Kada geologai profesoriai ir akademikas paminėjo muziejaus teritorijoje esančią didelių riedulių ekspoziciją, ponia Matonienė vėl sublizgėjo savo „išmintimi“ pasakydama, jog juos būtų galima išvežti į Mosėdį (?!).

J. Satkūno ambicijos su Aplinkos ministro pagalba užgrobti visą Lietuvos geologijos muziejų dabar turi ir savo analogą – Krymo srities pagrobimas iš Ukrainos respublikos. Turbūt J. Satkūno pavyzdys paskatino Putiną tai padaryti?

Šiame rašinyje norėta parodyti, kaip „demokratinėje“ Lietuvoje žmonės, įgiję aukštesnę valdžią, mano, jog jie tuo pačiu įgijo ir didesnę išmintį, gal net kilogramais. Todėl jie, jų nuomone, gali visai nesiskaityti su tikrų mokslo specialistų nuomonėmis. Apie tai jau rašiau 2013 metais straipsnyje, kuris buvo atspausdintas „Karšto komentaro“ 22 numeryje. Ačiū jam už tai!

Doc. dr. Vytautas Skuodis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą