- Reklama -

Zigmas Vaišvila

2022 m. spalio 27 d. Lietuvos Seimas paminėjo prieš 30 metų 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendume priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją, už kurią balsavo 90,67 proc. iš dalyvavusių 76,05 proc. piliečių. Pavėlavo Seimas keletą dienų. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-mečio paminėjimo metus Seimas pavėlavo paskelbti lygiai metus. Taip Seimas „pagerbė“ antrąjį po beveik 400 metų pertraukos įšventintą Lietuvos Romos katalikų bažnyčios kardinolą, kuriam kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių metu patikėjome saugoti 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

2022 m. spalio 27 d. mūsų visų Konstituciją paminėjo tie, kurie atvirai ir šaltakraujiškai ją mindo, vieną po kito priiminėdami įstatymus, akivaizdžiai prieštaraujančius šiai Konstitucijai. Nors ir prisiekė Lietuvos valstybei jos laikytis. Konstitucijos 30-mečio minėjimas tapo LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio, nebuvusio nė vienos šios Konstitucijos ruošimo darbo grupės nariu, 90-mečio šventimu.

2014 m. kovo 7 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės ir pirmosios LPS Seimo Tarybos nariai Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Bronius Leonavičius, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, Zigmas Vaišvila paskelbė rezonansą sukėlusį viešą kreipimąsi į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius, į visus šalies piliečius, kviesdami pamąstyti, ar iš tiesų prasminga dalyvauti valdiškame 2014 m. kovo 11 d. paminėjime Seime. Tai buvo reakcija į tiesmuką LR Seimo siekį priversti LR VRK perskaičiuoti Žemės referendumą parėmusių Lietuvos piliečių balsus.

Šiandien labai prasminga prisiminti šį kreipimąsi:

Prieš dvidešimt ketverius metus atkurdami nepriklausomą Lietuvos Respubliką tikėjome, kad ji bus Tautos suverenią valią įkūnijanti, visiems piliečiams tarnaujanti ir jiems sava laisva ir demokratiška šalis. Valstybė, kurioje nebus prarajos ir susvetimėjimo tarp valdžios ir piliečių ir kuri laiduos palankiausias sąlygas įgyvendinti per amžius lietuvių tautos siektą tikslą – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir užimti garbingą vietą pasaulyje ir istorijoje tarp kitų laisvų ir orių tautų.

Atėjo metas aiškiai pasakyti: šie lūkesčiai neišsipildė. Formaliai atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka. Gyvename valstybėje, kurios valdžia, visiškai atitrūkusi nuo Tautos ir visų šalies piliečių, atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą ir sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius.

Besirūpinanti tik savo egoistiniais interesais valdžia savo neatsakinga ir nusikalstama ekonomine ir socialine politika sukėlė masinę emigraciją, keliančią grėsmę net fiziniam tautos išlikimui. Tokia visų Lietuvos valdžių politika skatina piliečius nepasitikėti savo valstybe ir ištisus du dešimtmečius griauna paties valstybingumo pamatus.

Į piliečių nepasitenkinimą, nerimą ir protestus dėl sunkios Tautos ir valstybės padėties nekreipiama dėmesio. Nomenklatūrinė Lietuvos valdžia sąmoningai ir atvirai gniaužia politinę demokratiją ir nuosekliai siaurina piliečių teises. Iš piliečių atimta Konstitucijoje numatyta teisė į savivaldą ir teisė referendumais išreikšti jų suverenią ir aukščiausią valią svarbiausiais Tautos ir valstybės gyvenimo bei ateities klausimais. Galutiniu postūmiu skelbti šį kreipimąsi tapo Ukrainos krizė bei jos keliamas egzistencinis pavojus Lietuvai, į kurį šalies valdžia reaguoja kaip seniai įprasta – pasyviai, bailiai ir prisitaikėliškai.

Esame įsitikinę, kad tokiomis aplinkybėmis dalyvaudami Tautos valią ignoruojančios ir Lietuvos valstybingumą griaunančios valdžios organizuojamame Kovo 11-osios minėjime Seime nusikalstume savo pilietinei sąžinei ir pareigai.

… Su Kovo 11 –ąja! Paverskime ją ne valdžios, bet visos Tautos švente!“

Prabėgo aštuoneri metai, ir tikrovė tapo šiurpi. Ukrainos krizė bei jos keliamas egzistencinis pavojus Lietuvai perėjo į atvirą fazę, kurioje jau nieko nebestebina, kad karas ir Lietuvoje gali tapti tikrove. Ir ne tik dėl V. Landsbergio Kijeve paskelbto viešo raginimo sukurti Maidaną visoje Ukrainoje. Karo akistatoje Lietuvos piliečius atvirai apvagianti valdžia, daranti tai drauge su niekieno nerinkta, tik paskirta Europos Sąjungos vadovybe, dirbtinai didina žmonių egzistencijai ir įmonių veiklai būtinų paslaugų kainas, milžiniškus antkainius pasisavinant per statytinius ir tiesmukai griaunant ES valstybių ekonomikas.

Kad tai galėtų netrukdomai daryti, valdžia priiminėja sveiku protu nesuvokiamus įstatymus, į bet kokią jų viešą kritiką reaguodama įžūliu ir veidmainišku persekiojimu taip vadinamomis teisinėmis priemonėmis. Ryškus pavyzdys – vis tik subliuškusi baudžiamoji byla LR Aukščiausios Tarybos deputatei ir vienai LR Konstitucijos kūrėjų Zitai Šličytei, iš Seimo tribūnos pasakiusiai tiesą apie LR Konstituciją piktybiškai pažeidžiančio šio Seimo veiklą. O valdžios silpnumą patvirtino ir LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Zitos Šličytės kalbos metu sprukusi iš Kovo 11-osios salės.

Ar mums ne gėda, Lietuvos piliečiai, dėl tokios taip vadinamos mūsų valdžios ir mūsų pačių?

Kodėl išsigandome net mūsų referendumo teisės, įtvirtintos mūsų Konstitucijoje ir 2021 metais piliečių referendumo iniciatyvinės grupės apgintos teisme? Negi taip save nuvertinome ir bijome Nepriklausomos valstybės idėjos ir pačių savęs?

Negi manome, kad visas mūsų problemas išspręs ES valdžia? Šie metai patvirtino, kad ši, ne vieno mūsų užslėptoje pasąmonėje tūnanti mintis, yra nepagrįsta ir iš esmės klaidinga. Jų ne tas tikslas. Jis priešingas – mūsų suniveliavimas, sumažinimas ir ištrynimas iš Europos žemėlapio.

2003 m. Lietuvoje vykdytas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą, nežiūrint į ES lėšomis vykdytą vienpusę reklamą ir šiurkščius pažeidimus, kurių viršūnė buvo Lietuvos valdžios agitacija LRT eteryje po pirmosios referendumo dienos, nepavyko. Už stojimą į Europos Sąjungą per dvi dienas balsavo tik 57 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. Mūsų priimta Konstitucija ir po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 1991 m. vasario 11 d. priimtas LR konstitucinis įstatymas reikalauja, kad dėl valstybės suvereniteto atidavimo būtinas 75 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių pritarimas.

1991 m. vasario 9 d. plebiscite dalyvavo 84,74 proc. visų Lietuvos piliečių, kurių 90,24 proc. balsavo už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Šis teisės aktas tebegalioja, ir mūsų Konstitucija to tebereikalauja!

Jei patys nespręsime mūsų klausimų, tai į kokį Madagaskarą lietuvių tautai išsikelti pasiūlys šiuolaikinis Kazys Pakštas? Ar koks pokštininkas „tapinas“, „ramanauskas“ ar „valinskas“?

Pabandykime atsigręžti į save ir pasitikėti savimi, prisiminti, kad referendumas – tai ne tik mūsų jėga, bet ir mūsų savigyna. Ir ne tik šiuolaikinėje Vengrijoje. Štai verkšlename, kad reikėtų nacionalizuoti mus atvirai apiplėšiantį „Ignitį“, bet pamirštame, kad Latvijos piliečiai beveik prieš 20 metų vykusiame referendume nusprendė, kad „Latvenergo“ neprivatizuojama.

1992 m. gegužės 23 d. referendume 69,27 proc. iš dalyvavusių 59,18 proc. piliečių pasisakė prieš tuometinio LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio siekį – atmetė įstatymą dėl stipraus Prezidento institucijos atkūrimo, atitinkamai keičiant Lietuvos laikinąjį pagrindinį įstatymą. Šio referendumo pasekmė buvo vienintelio atkurtos Lietuvos parlamento sprendimas nutraukti savo veiklą, vos įpusėjus jos kadencijai.

Tai – ne dabartinis LR Seimas, kuriame opozicija vis bando vaizduoti opoziciją, tačiau tai ir nesugeba pabaigti šio Seimo veiklą anksčiau laiko. Tuo požiūriu šiuometinis Seimo sprendimas paskelbti Vytautą Landsbergį tuometiniu Lietuvos vadovu yra ir tiesioginis spjūvis į veidą tautai, priėmusiai savo sprendimą 1992 m. gegužės 23 d. referendume, kuris yra aukštesnis už šiųmetinį Seimo sprendimą.

Prieš 30 metų 1990 m. vasario 24 d. išrinkta istorinė XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, aukščiausias okupacinės valdžios organas Tarybų Lietuvoje, 1990 m. kovo 11 d. pakeitusi valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką ir atkūrusi valstybės nepriklausomybę, atsidūrusi krizėje, nemindžiukavo – skilus parlamentui į dvi nebendraujančias dalis, savanoriškai nutraukė veiklą, prieš tai paruošusi kompromisinį LR Konstitucijos projektą, kuriam Tauta pritarė 1992 m. spalio 25 d. referendume.

Mūsų Tauta neišsigando ir tarybų valdžios, ir A. Brazausko, ir V. Landsbergio. Ir Tarybinės armijos tankams priešpastatė galingiausią ginklą – taikos siekį ir beginklę kovą. Mohatamas Ghandi beginkle kova iš Indijos išprašė Jungtinės Karalystės kolonizatorius ir pasiekė Indijos nepriklausomybę.

Šiandieniniai įvykiai Ukrainoje ir pasaulyje – tai dar vienas patvirtinimas, kad karas yra kelias į niekur. Į prarają. O mes – tik nedidelė ir net išsivaikštanti tauta. Todėl neturime teisės čia kurti karo lauką, jei dar norime mūsų valstybės. Tačiau tai turi būti mūsų bendras sprendimas, jei nuspręstume, kad laikas mums, kaip valstybei ir tautai, išnykti. Nepakanka net Nijolės Oželytės sprendimo mums išnykti po 100 metų.

O gal ten link ir keliaujame, jei bijome „savo“ apgailėtinos valdžios ir jos apmokamų suįžūlėjusių nebaudžiamų klapčiukų?

Tačiau mes vis dar tebeturime referendumą! Ir net Respublikos Prezidentą, kuriam mūsų Konstitucija nesuteikia teisės tik būti Prezidentu, bet neveikti. Mūsų Konstitucija įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti ir ginti mus. Ir nuo savaldžiaujančios valdžios, Seimo ir Vyriausybės. Jei, Gitanai Nausėda, Tamsta nesate Respublikos Prezidentas ar jums kažkas neleidžia juo būti, atsistatydinkite.

Visi atsigręžkime, visų pirma, į save.

Ir neleiskime iš mūsų tyčiotis. Kaip iš Konstitucinės mūsų referendumo teisės buvo pasityčiota lietuvių katalikų šventovėje Čikagoje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą