Ievos dukterys – pasiklydusios ir paklaidintos

1
15
- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė

 

Po mano interviu, kuris buvo paskelbtas “Karštame komentare” ir “Bernardinuose”, ir vadinosi „Vieno žmogaus akcija“, supratau, kad turiu rašyti apie tai, rašyti, rašyti ir rašyti… Net ir dėl to, kad komentarai, kuriuos šį kartą atidžiai perskaičiau, kalbėjo, jog dalis auditorijos visiškai „pasiklydusi tarp trijų pušų“, o dalis jos gali būti stiprūs ir patikimi bendraminčiai, su kuriais galima drauge dirbti didelį ir švarų darbą, nors jų ir nepažįstu. Tas darbas – padėti sutvarkyti vieną mūsų būties, mūsų sąmonės sąvartyną, kuriame nėra nuoseklumo, kur neveikia keli labai svarbūs aukštesnieji kriterijai, kuris užtikrina ypač svarbiai visuomenės daliai – moterims amžiną kaltės jausmą.

 

Ta ypač svarbia visuomenės dalimi laikau moterį dėl to, kad jai duota gamtos privilegija gimdyti ir suteikti ateinančioms kartoms teisingą pasaulio jutimą, kurti sveiką visuomenę, nuo kurios priklauso jos gyvenamojo laiko šviesa arba tamsa. Deformuotas vidinis pasaulis pats reikalingas gydymo, ir tokia motina – dvasios ligonis nepajėgi išugdyti į tikrąsias vertybes orientuoto žmogaus.

 

Brangieji, kai kurie esate labai suklaidinti ir gana pikti, – nepatarčiau internetiniuose komentaruose apsistoti ties autorės asmenybe, nes per mažai žinome vieni apie kitus. Tiesiog yra subrendusi proga kuo skubiau vaduotis nuo to, kas mus slegia, ko neatveriame, prieš ką užsimerkiame, nutylime, tampame nebyliais, kurčiais ir aklais. Ko negalime nagrinėti, nes daugumai to neleidžia įvykdyto nusikaltimo pretekstas, aplinkybės ir prisiminimas.

 

Atsimerkus, plačiai atvėrus savo dvasinio pasaulio langus, išdrįsus prabilti apie savo pačių nužudytus kūdikius ir išreikšti savo dabartinį požiūrį, apgailestavimą ar kitokias išvadas, atsirastų prielaida išsivaduoti iš „drugio lėliukės“ būsenos, kai gyvename susigūžusios savyje, o padarytas nusikaltimas riboja gyvenimiškuosius veiksmus, ateities modeliavimą, galų gale – savo pačių įsivaizduojamą vietą pasaulyje, kuris beribis ir amžinas, ir kuris kartais gali vadinis „po to“ arba „anapus“.

 

Turiu galvoje būseną, kurią išgyvena visame pasaulyje milijonai moterų, atsisakiusių savo kūdikių. Tai tokia būsena, kai moteris, net jei ir nesijaučia kalta, priverčia save nesijausti kalta, tačiau ji nebesijaučia teisi. Ji niekada nebesijaus tiesos nešėja net savo šeimoje – lėliukė netaps gražuoliu drugiu. Kad ir kaip gudriai ji save apmūturiuotų ir paslėptų tariamuose aborto leidimuose, legalume, įstatymiškume, pseudoteorijose, neva kūdikis iki tam tikro laiko esąs „ne žmogus“, o tik ląstelių sankaupa, – vis tiek ji niekada nebesijaus esanti teisi. Ir nors ir kaip ji bekaltintų nepakeliamas gyvenimiškąsias sąlygas, aplinkinių nejautrumą, vyro nužmogėjimą, alkoholizmą, žiaurumą ir t.t., – vis tiek ji nuolatos jaus, jog turėjo pagimdyti ar kad kūdikis būtų galėjęs užaugti, ir visam laikui liks paslėpta neapykanta toms sąlygoms, kurios vertė ją apsispręsti žudymo naudai. Ji niekada nebebus vientisa, harmoninga, ji visada turės paslėptų skausmingų, kerštingų ar kokių kitokių jausmų, alinančių ją pačią, iškreipiančių jos vertybinius kriterijus, kurie daugiau ar mažiau skriaus aplinkinius. Ir, žinoma, ji išgyvens sunkią gedulo traumą – nesuvokto gedulo logiškai, tačiau suvokto emociškai.

 

Noriu kalbėti apie tai…

 

Noriu paskatinti didesnei drąsai – pažvelgti į save ir įvertinti. Ne teisinti save, ne kaltinti aplinkybes, o įvertinti ir ieškoti išeities.

 

Visas pasaulis žino apie egzistuojantį poabortinį sindromą – PAS. Kas iš moterų, padariusių abortą, nuo jo nekenčia?

 

Klarisė Pinkolė Estes savo išmintingoje, daugybę metų rašytoje knygoje „Bėgančioji su vilkais“ aprašo daugybę mumyse, moteryse, glūdinčių archetipų, atveria daugybę „tabu“, pavojų, remdamosi pasaulio tautų pasakomis, sakmėmis. Tikriausiai dauguma iš mūsų žino pasaką apie slibiną, kuris jauną savo žmoną nusineša į rūmus, esančius ant aukšto kalno, ir palieka ją vieną. Išskrisdamas jis jai paduoda raktus nuo visų rūmų menių, tačiau vienų durų neleidžia atrakinti. Jauna žmona po ilgų dvejonių vis dėlto atrakina tas duris. Ir ką gi ji randa? Ji randa daugybės jaunų moterų kaulų, daugybės savo pirmtakių kaulų…

 

Slibinas šiuo atveju būtų mūsų baimė atrakinti tą kambarį, kuriame mėtosi nužudytų mūsų kūdikių kūnų dalys – išdraskytos, neatpažįstamai sujauktos ir išmėtytos – iš jų niekada nebesudėsi harmoningo organizmo…

 

Tačiau – beveik kartoju K.P.Estes – jei mes šių durų neatrakinsime, jei paklusime savo baimei pažvelgti į savo dvasios rūmą, mes niekada nesužinosime, kas esame mes pačios… Ir ką mes galime, o ko negalime… Argi ne taip?

 

O kiekviena moteris gali pirmiausiai pripažinti, kad tai, ką ji padarė, yra siaubinga, kad ji padarė didžiulį nusikaltimą visuotinei pasaulio tvarkai.

 

Patikėkite – net vieno mažyčio žmogaus nužudymas tą tvarką griauna ir veikia pražūtingai visą evoliuciją. Patikėkite… Ir jūs nesate atskiras pasaulio organizmas, o esate vieningos visumos dalis, ir kokie esate jūs, taip keičiasi ir viskas aplinkui ne tik regimybėje, bet ir už jos, pirmiausia – bendrame šeimos, visuomenės dalies, tautos, planetos mentalitete…

 

Taigi, pripažinusios, suvokusios, kokios katastrofos kometa pataikė į jūsų gyvenimą, galite pradėti pokyčius atgal. Juk kiekvienas veiksmas prasideda jausmu – jausmas arčiausiai veiksmo, arčiausiai realybės. Būtina nutraukti sąmoningo ar nesąmoningo gedėjimo laiką. Be savo veiksmų įvertinimo to nepadarytume. Šis gedulas negali likti amžinai paslėptas, tarsi nerealus, virstantis nesuvoktų jausmų iškrovomis, o taip beveik visuomet yra, nes abortas padaromas dažniausiai būnant moteriai be sąmonės, ir ji lieka nepamačiusi aborto rezultato – kūdikio mirties. Ji neturi ką palaidoti, neturi ką lankyti ir atnešti gėlių – ne veltui japonės moterys turi negimusių kūdikių kapines, kur po aborto palieka lėlę… Tai psichologinis palengvinimas sau, tačiau visa tai galima atlikti suvokiant ir sąmoningai įvertinant savo veiksmą.

 

Po to savo patirtimi galima pasidalinti su kitais žmonėmis. Jei moteris savo išgyventa patirtimi išgelbės nors vieną gyvybę, jei sulaikys nors vieną prieš savo kūdikį pakeltą ranką – jau jos kūdikio mirtis nebebus beprasmė, jau jos kūdikis dirbs gyvybės išsaugojimo darbą – jis taps negimusiu atpirkėju.

 

Suteikime, brangieji, tiems kūdikiams galimybę atlikti labai didelį darbą ir kilnią paskirtį.

 

Taip pat, mastydami ir analizuodami įstatyminę bazę, buities ir kitus socialinio gyvenimo aspektus, padarykime viską, kad moteris jaustųsi labiau mylima, apsaugota, savarankiška. Tai pareikalaus didelių asmeninių pokyčių, nes kiekvienos aplinkos keitimo pastangos verčia keistis pačiam. Ir padarykime ką nors, kad mūsų dukterys nebeužsiiminėtų seksualine labdara, gyvendamos nesusituokusios, kaip taikliai išsireiškė viena Seimo narė. Du žmonės, patiriantys artimiausią kontaktą, jau tiesia kelią kūdikio atėjimui arba neatėjimui į mūsų gyvenimą, – kodėl dabar taip populiaru gyventi negalvojant apie mūsų vaikus, apie jų vaikystės džiaugsmo pilnatvę? Argi mes visi tokie egoistai? Nejaugi? Kodėl? Nuo kada?

 

Nuo kada vyrui nebeatrodo vyriška suteikti jo moteriai psichologinį ir teisinį saugumą? Nuo kada vyrui gėda žinoti, kad jis turi sūnų ar dukterį? Juk tai jo tęsinys, tai jis pats netolimoje ateityje…

 

Kristaus laikais neturėti palikuonių reiškė, kad esi Viešpaties atstumtas, ir jis nebenori, kad tavo giminė tęstųsi.

 

Musulmonai irgi nemėto savo vaikų, – būdama Egipte girdėjau, kaip dvi kino aktorės sudarė vedybų kontraktą su Arabijos multimilijonieriais tam tikram laikui už tam tikrą milijonų skaičių – ten priimta prieš vedybas teikti nuotakai ir jos tėvams dovanas. Tačiau kodėl arabų multimilijonieriui už kelis milijonus sudaryti kontraktą tik, pvz, trims mėnesiams, nesupratau… Man buvo paaiškinta – kad kūdikis, jeigu jis atsiras, nebūtų be tėvo ir be kilmės.

 

Kaip nuostabu, kad kūdikio padėtimi visuomenėje rūpinamasi iš anksto – nekalbu apie žiaurias deformacijas, kurios atsirado siekiant, kad iš viso nebūtų nesantuokinių vaikų.

 

Neseniai perskaičiau spaudoje, kad atsisakom net elementarios pagalbos jau gimusiam kūdikiui, kad jis būtų nenužudytas – konteinerių prie gimdymo namų, kuriuose anoniminė gimdyvė galėtų palikti savo išnešiotą ir pagimdytą, bet nelauktą kūdikį. Vis galvoju – kodėl? Kodėl nesuteikti tokios galimybės mažyliui, jei jau motina apsisprendė jo neauginti? Lėšų stoka? Gal kažkam pasirodė, kad tuose konteinerėliuose atsiras kas naktį po kūdikį?

 

Iš tiesų – visiems ramiau – kokia nesubrendusi mergelė ar nuo darbų ir vargo užmarinta siela moteriškė, ar kokia „močiutė“, neapkenčianti ne santuokoje pradėto vaikelio, uždės pagalvę ant kūdikėlio, ir niekas nieko… Juk dažnai net šuo nesuloja apie tokius įvykius. Bet tai labai žiaurus taupymo būdas, tiesiog pragariškas. Turėtų atsirasti tie konteinerėliai, kol kas nors tobuliau nesugalvota.

 

Tačiau viskas priklauso nuo mūsų mąstymo kryptingumo, nuo kolektyvinio požiūrio į žmogaus gyvybę. Sutinku, kad karas, pokaris, deportacijos, mirtys vagonuose pakeliui į Rytus, pokaris su išmėįtytais turgavietėse kūnais galėjo atbukinti mūsų jausmus, nuimti tą griežčiausią tabu nuo žmogaus gyvybės, suprantu… Dar prasidėjo ateizmo vajus, persekiojęs ne tik Bažnyčią, bet ir visą krikščionišką pasaulėjautą, bet vis dėlto… Jei eisime tuo „bet vis dėlto“, jis neišvengiamai nuves prie penkiais žmogaus pojūčiais suvokiamo pasaulio ribos, ir pamatysime, kad, perėję visą apčiuopiamą gyvenimo suvokimą, neatradome kažko, ko mumyse yra labai daug. Tai visa, kas susiję su mūsų dvasia. Pamatysime, kad kai ėjome žeme, tas „vis dėlto“ lydėjo mus kaip dangus – nepasiekiamas, nepaliečiamas bet esantis. Tai – paslaptis. Tai žmogaus gyvybės paslaptis. Kas mes, iš kur ir kur einame? Pagrindiniai egzistenciniai klausimai, kurie, suvokti ar nesuvokti, glūdi kiekviename iš mūsų.

 

Šie klausimai ir ši didžiausia iš paslapčių neišvengiamai ves ten, iš kur žmoniją pasiekia kad ir miglotas supratimas apie visų paslapčių Tėvą – apie amžiną centrą, kuris apima viską, ir kurio begalybę aspektų atspindi kiekvienas daiktas, reiškinys, procesas, o ypač – žmogus.

 

Todėl žudyti – gimusį ar negimusį – reiškia pakelti nesusivokiančią ranką prieš Visuresantįjį, prieš Pradžios pradžią, prieš tą, kuriąm įvardyti žodžių nėra, nes jo „visi vardai“, t. y. visi žodžiai (pagal Hermį Trismegistą).

 

Žmogus, kuris nesigilina į pagrindinius savo egzistencijos klausimus, negali būti laikomas išsilavinusiu, išmintingu, ir tuo labiau negali, neturi teisės vadovauti jokiems fiktyviems moters „išsilaisvinimo“ procesams, nes jis nesuvokia, kas yra pati moteris, kaip žmogus. Ir nenutuokia apie jos didžiausią privilegiją – gimdymo paslaptį.

 

http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=606&Itemid=65 . Šiuo adresu turėtumėte atrasti kai ką įdomaus ir sukrečiančio… Perskaitykite ir pamatysite, kaip kenčia moterys, atlikusios žudymo aktą, kurio reikšmės pilnai nesuvokė. Ir tik dabar, kai jos apie tai prabilo, jas galima laikyti besivaduojančiomis, besilaisvinančiomis nuo satanistinės pasaulėjautos, kuri tokia tampa, kai moteris nuskabo nuo savęs gyvybės sakralumo ir žmogaus dieviškumo aspektą.

 

Sukrečia pasakojimas akušerės, kuri buvo liudininkė paskutinių gyvenimo minučių moters, pasidariusios dvylika abortų, – jai neleido gimdyti vyras. „Aš noriu į pragarą – mano vieta ten“, – šaukė mirštanti moteris, ką tik skaičiavusi pasirodančius savo negimusius vaikus: vienas, du trys… penki, šeši… dvylika…

 

Kokį siaubą moteris gyvendama turėjo savyje nešiotis, jei jai mirštant – taip pat nuo kriminalinio, dvyliktojo aborto,- pasąmonė išplukdė į paviršių sužalotų žmonių pavidalu vaikus, kurie galėjo užaugti… Ar ji būtų taip elgusis, jei kas nors, ypač jos artimiausias žmogus – vyras, būtų ją palaikęs, neskatinęs abortams? Ar būtų ryžusis ir pati moteris tą daryti nors ir vieniša, nepalaikoma, jei ji būtų žinojusi, jog kūdikiams skauda? Ten, būnant dar įsčiose…

 

Arba moteris, kuriai vyras pasakė: „Aš neapkenčiau tavęs tada, kai tu atmerkei akis“… Taip, vyras dalyvavo. Moteris buvo narkozėje, o vyras matė kūdikio dalis, išmetamas į atliekų indą. Ar jis galėjo po to mylėti tą moterį???

 

Tai yra tamsos, tūnančios mumyse, paslaptys, ir kaip tik dėl to mes nenorime apie tai kalbėti. Mums geriau, kad abortas būtų legalus, nes tada gal būt nesijaustume tokios kaltos ir ne taip bijotume savęs.

 

Noriu kalbėti apie tai. Mūsų gyvenimas tapo perdaug jau gyvuliškas. Laikas nubrėžti principinį brūkšnį tarp leistino ir tarp to, kas yra nusikaltimas.

 

Noriu pakalbėti apie tai, ar negimusiam kūdikiui skauda. Noriu pakalbėti apie tai, iš kur atsiranda mūsų gyvenime žiaurumas ir žmogžudžiai. Ar ne dėl to, kad žmogžudžiai pagimdo žmogžudžius?

 

Apie tai – kitą kartą. O šiandien privalu pradėti keisti požiūrį į save, į savo gyvenimo prasmę. Naikinti savo vaikus – reiškia naikinti save ateityje, nutraukti savo tąsą pasaulio egzistencijoje.

 

Ar tam mums duotas gyvenimas? O gal mus kažkas apvogė, gal atėmė kažkas iš mūsų tą Dievo dalelę – sielą?

 

Kada tai įvyko?

 

Kas tas vagis, kaip atrodo jo veidas?

 

Tai tikriausiai ne vien girtas ar grubus vyras, ne vien anyta, ar dukters gyvenimo laimę apdairiai sverianti motina, ne vien žemas pragyvenimo lygis.

 

Ko gero, vagiant iš mūsų mus pačius, mūsų žmogiškąją esmę, labiausiai nusipelnė socialistinė ideologija, brandus, pripampęs socializmas su savo ateistine pasaulėžiūra.

 

Pagalvokime, kam naudingas buvo žmogus, netikintis savo amžinumu, savo savo esmės dieviškumu, žmogus, kurio nebeįmanoma nugalėti?

 

Jei atsiribojame nuo anos ideologijos, kodėl nepamirštame jo paliktų pamokų – mirties mokslo pamokų?

 

 

2008-02-15

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą