Lietuvos atominis dinozauras dar gyvybingas

3
8
- Reklama -

“Komunizmas yra tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija”. Lenino posakis itin atsiliepė Baltijos šalims 1945-91 metais. Iš vienos pusės tai reiškė diktatūrą, masines žudynes, deportacijas, rusifikaciją, niekinantį požiūrį į kalbas ir kultūras, miesto ir kolektyvizacijos nualinto kaimo supriešinimą. Iš antros pusės – buvo tam tikras skaičius modernių jėgainių. Svarbiausias iš jų: Lietuvos Ignalinos atominis reaktorius po Černobilio griūties – didžiausias pasaulyje. Dabar tarybų valdžia – tai tik blunkanti atmintis, o elektros patiekimas yra su tam tikra rizika.

Kovos už nepriklausomybę metu lietuviai nemėgo Ignalinos. Dabar, kai ji priklauso jiems, jie jaučiasi kitaip. Bet Europos Sąjunga ketina ją uždaryti, ir Lietuvos vyriausybė nenoromis pažadėjo tai atlikti 2009 metais.

Ignalina generuoja 80% Lietuvos energijos ir taip pat eksportuoja elektrą į kaimynines šalis. Jos pakaitalas, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos pastatysimas, net optistiškai vertinant, nepradės veikti iki 2015 metų.

Ši spraga bus padengiama papildomai deginant Rusijos patiektas dujas ir naftą bei importuojant elektrą, galimai taip pat iš Rusijos. Sunku įsivaizduoti, kad tatai gausis be politinių sąsajų. Lietuva derėsis su Rusija iš silpnojo pozicijų. Net jeigu ES apie tai nemąsto, ji tirtės pagalvojusi apie milijonus tonų nepageidautinos anglies dvideginio emisijos, deginant pakaitinius kurus.

Europos Sąjungos atomo baiminimosi poveikiai jau matėsi Balkanuose. Versdama Bulgariją uždaryti du Kozloduj’aus reaktorius už įstojimą į ES, privertė pastarąją apkarpyti elektros eksportą į vakarinius Balkanus, sukelti elektros trūkumą Albanijoje ir Makedonijoje. Bulgarijos valdžia įspėjo EU apie tai , tačiau panašu, jog niekas neįsiklausė.

Kad išvengti panašios suirutės Baltijos regione – yra aiškus sprendimas: pratęsti Ignalinos gyvenimą vienam dešimtmečiui, bent kol duos srovę naujoji atominė jėgainė. Tai turėtų būti paprastas pasirinkimas. Planuotoji elgsena yra nešvari, pavojinga ir brangi. Ji reiškia padidėjusią anglies emisiją; ji sukelia pavojų ES energetiniam saugumui labiausiai pažeidžiamose šalyse narėse; ir tai kainuos daug pinigų, kurie galėtų būti išleisti svarbesniems poreikiams.

Palikti Ignaliną veikiančią nekainuoja nieko, išskyrus kompleksuojančių žaliaspalvių biurokratų ir politikų išsivaizdinimą. Atsitraukdama nuo neapgalvotai priimtos nešiuolaikiškos pozicijos, ES gaus daugybę švarios energijos toje vietoje, kur jos labiausiai reikia, sutvirtins europinį solidarumą regione, kuriame jo itin trūksta.

O kaip saugumas? Verta prisiminti, jog seniausias ir rizikingiausias Ignalinos reaktorius buvo uždarytas 2004 metais. Tas tebeveikiantis turi mažai panašumo į Lietuvos paveldėtą tarybinės eros monstrą. Jūsų autorius prisimena savo kelionę į čia 1992-aisiais. Valdymo patalpa buvo tirštai prirūkyta. Kabeliai degioje polivinilchlorido izoliacijoje kilpomis padrikai kybojo nuo lubų begaliniuose koridoriuose. Lankytojams leisdavo pastovėti ant reaktoriaus pagrindo, kai tuo tarpu garas pamažu šnypštė iš, kaip jie buvo įsitikinę, “nereikšmingo” vamzdžio.

Dabar gamykla yra Švedijos ekspertų modernizuota ( kas yra palanku gamyklai ir tarnauja saugiam darbui). Elektronikos ir valdymo sistemos buvo kapitaliai perdirbtos. Personalas buvo iš naujo perkvalifikuotas. Ignalina gali saugiai dirbti dar vieną dešimtmetį.

Lietuva, tai pagirtina, nenori būti renegate (persivertėle) šiame reikale. Tačiau tas pažadas buvo išgautas šantažuojant, ir jo laikymosi kaštai yra absurdiškai aukšti. Vyriausybė turėtų atnaujinti derybas dėl Ignalinos. Ir ES bei jos šalys narės turėtų su tuo sutikti.

European Voice

AN INDEPENDENT VIEW OF EU (31 May-6 June 2007, page 12)

Autorius yra The Economist korespondentas centrinei ir rytų Europai

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą