Vytautas Mikalauskas. Beprotybė ar apiplėšimas pagal Talmudą?

94
31
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Pavydas – vienas iš bjauriausių psichologinių veiksnių. Jis griauna šeimas, gimines, tautas, valstybes. „Jie neturi teisės gyventi geriau už mus, nes jie tinginiai, apsileidėliai ir veltėdžiai“, – tėškė vienas mano kaimynas pokalbyje apie Graikiją. Kai paklausiau, iš kur jis šitai žino ir kiek kartų buvo joje, atsakymą išgirdau trafaretinį: „Aš žinau. Visi apie tai kalba“. Taigi, visi. Ar tikrai visi? Ar tikrai yra taip, kaip mums sakoma?

Nesvarbus joks prieštaravimas, nesvarbus siūlymas pačiam įdėmiau pasidomėti šia tema, aksioma – „Aš žinau“.

Tai galima įvardinti kaip sunkią ligos formą, kai tavo asmeninis „aš“ nebetrokšta suprasti tikrovės, atsisako mąstyti, šią funkciją perleisdamas televizoriui ar internetui, kurie turi savo šeimininką, o šis – savo siekių.

Negi mes nesuprantame, kad tas mūsuose klyksmas: „neduosime graikams nė cento“ – realiai su šia tauta jau neturi nieko bendro. Matys jie tuos milijardus, kaip savo ausis be veidrodžio. Galimai jie nepasieks net jų bankų, o iš Frankfurto prie Maino ar Liuksemburge įsikūrusios finansinės institucijos kompiuterio klavišo paspaudimu bus perkelti kokiam Goldman Sacht Londone ar pervesti į TVF sąskaitą Niujorke. Graikijos vyriausybė gaus pranešimą apie procentų už paimtas paskolas padengimą ir papildomą kredito sąskaitą su dar didesniais procentais. Viskas. O už skolas bus išparceliuota pati Graikijos valstybė. Sava nuosavybe ją pavers „geri dėdės“ už tuos pačius jų valdomiems bankams grąžintus procentus.

Ištariantys „Aš žinau“ neabejotinai jau stebi sisteminėje žiniasklaidoje vis gausiau pasirodančius pranešimus apie viešam pardavimui išstatytas salas. Juk tai – graikų teritorija, kuri apibrėžia jos sienas. Ir nieko, mes į tai jau žvelgiame kaip į įprastą procedūrą.

O kaip mes reaguotume, jei viešoje erdvėje pasirodytų siūlymai už Lietuvos vyriausybės prisiimtas skolas, kurių ji nebeįstengia grąžinti, vienu ypu įsigyti visą Žemaitiją ar Suvalkiją? O jei už skolas būtų atiduodama sostinė Vilnius?

Ir tai nėra neįtikėtina. Didėjant skolai, o pas mus ji didėja, didėja ir jos aptarnavimo iš biudžeto kaštai.Visa tai dar priklauso nuo pagrindinės ir antrinių rezervinių valiutų emisijos centrų – pradinių skolintojų reikalaujamų palūkanų. Jei ši kartelė šiandien artima nuliui ar kokiems 0,25 procentų, tai kaštai – vieni, tačiau jei šie sumanytų pakelti skolinimosi palūkanų kartelę, sakysim, iki kokių 1,25 procentų ar daugiau, tai skolos aptarnavimo kaštai šokteltų ženkliai į viršų ir pareikalautų naujai apkarpyti išlaidas arba vėl papildomai skolintis. Greičiausia ir vieno, ir kito. Tik ar to beužtektų?

Liberalas tėkštels, kad tai nesąmonė, kad to negali būti, bet taip galvojo ir graikai, kai jiems siūlė geresnį gyvenimą skolon. „Europietiškas vertybes“, kurias, išskyrus primetamą tariamą tolerantiškumo gėjams reikalavimą, vargiai kas įvardins, tikėjimo šalininkas dar pridės: „tesuperka, juk žemės vis vien neišsiveš. Tai – neišvengiamas integracijos procesas, kuriantis naują ateitį.“

„Žemės neišsiveš“. Ar tikrai?

Panašiai kalbėjo tie patys politikai, kai kilo „maištas“ ir, nepaisant visų aiškinimų, tauta panoro referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Tikrai, žemės neišsiveš, nors…

„Viena iš Švedijos kompanijų sudarė su Ukrainos vyriausybe sutartį, leidžiančią išvežti į Švediją 100 milijonų tonų juodžemio iš Zaparožės srities valstybei iki šiol priklausančių teritorijų.“

Aišku, minėtas kiekis – menka ukrainiečiams priklausančių žemių paviršiaus, kurio reikšmė jos nedirbantiems nieko nesako, dalis, nors būten šitame sluoksnyje sudygsta grūdas, dalelytė, bet labai neblogas pavyzdys, paneigiantis įprastą primityvų požiūrį.

O dabar prisiminkite istoriją, kurią, be abejonės, žinote ir kuri iki šiol atsiliepia dabarties gyvenimo procesuose.

Mūsų patriotai mėgsta prisistatyti savo krašto, savos žemės gynėjais ir Lietuvos lenkus vadinti „tuteišiais“ bei įrodinėti, kad šie – paprasčiausi priverstinai asimiliacijai pasidavę lietuviai. Gal ir taip, bet šitai teigiantys nerodo noro suprasti, kodėl taip įvyko.

O prasidėjo tai tada, kai dalis mūsų kilmingų protėvių panoro „europietiškų vertybių“ ir mainais už bajorų titulus ar giminės herbus sutiko atsisakyti dalies savo žemių.

„Partneriai“ iš kaimyninės šalies ėmė supirkinėti žemes, o įsigytose žemėse su visais statiniais, rakandais ir šioms priklausančiais eiliniais lietuviais reikalavo kalbėti jiems suprantama kalba ir laikytis jiems priimtinų papročių.

Mūsų kilmingieji taipogi neatsiliko – patiešinti kilmingumo ženklais, ėmė pamėgdžioti „civilizuotesnio“ kaimyno manieras ir gėdytis kalbėti „chamo“ šneka.

Dar ir dabar dažnas, gerokai senjoro metus peržengęs, net lietuviškos pusės pagal buvusios demarkacinės sienos su Lenkija pasienio gyventojas buityje tebekalba lenkiškai. Jo galvoje tai sukuria „išskirtinumo“ pozicijas prieš lietuvišką kaimyną. Pasąmonėje jis jau nelaiko savęs lietuviu, jis save priskiria kitai civilizacijai, o prievartiniai būdai atversti jį į „lietuviškąjį tikėjimą“ tik dar labiau sustiprina jo ryžtą.

Žemės pardavimas – ne toks jau nekaltas prekybos veiksmas. Šis procesas ilgesniame laiko tarpsnyje keičia ir be jokio šūvio užkariauja valstybes bei tautas. Kaip ir priverstinis kitų civilizacijų atstovų, kurie šiandien vadinami „pabėgėliais“, integravimas į vienos ar kitos tautinės valstybės socialinę terpę. Ypač, kai jis pasiekia kritinę ribą. Ir visa tai – labai svarbi „europietiškųjų vertybių“ skiepijimo dalis, kuriamos Naujos Pasaulio Tvarkos dalis. Nors ši tema labai aktuali, bet rašinys ne apie tai. Grįžkime į pradžią.

O kokia yra pasaulio skola?

Grįžkime prie Graikijos, nes tai – geriausias šiandienos pavyzdys. Kas lemia tokį mūsų požiūrį į šią tautą? Nuolat skelbiami palyginimai, jog įsiskolinimas – 176 procentai jų BVP.

Aš jau rašiau, kad realiai tai susieta su paties BVP ženkliu kritimu, bet į tai menkai kas kreipia dėmesį.

Nuolat tiražuojami minėtų skaičių palyginimai mus tarsi užburia. Ir tai negali nekelti klausimo: kam to reikia? Kam būtina užsispyrusiai akcentuoti Graikiją, kai iš tikrųjų globalioje erdvėje realiai egzistuoja dar baisesni skaičiai, apie kuriuos stengiamasi nekalbėti?

Pagal tos pačios McKinsey tyrimus, nepaisant pas mus nuolat taikomos „diržų suveržimo“ receptūros, kuri sąlygoja neišvengiamą vartojimo ir tuo pačiu visos ūkinės veiklos mažėjimą arba įšaldymą, ko pasekmė – realaus BVP augimo silpnėjimas arba balansavimas ant recesijos ribos, disponuojamo turto kainos kritimas ir panašiai, vis vien pasaulinės skolinimosi tendencijos rodo visai ką kitą.

Nuo 2008 metų (krizės pradžia) iki 2014 metų imtinai pasaulio skola pakilo nuo 142 iki 199 trilijonų dolerių arba atitinkamai nuo 269 iki 286 procentų globalaus BVP. Nuo šios sumos, net skaičiuojant primityviai ir tik pradines 0,25 procentų kreditines palūkanas, kurios sugrįžta į pagrindinius rezervinių valiutų privačius emisijos centrus, pasaulis kasmet sumoka apie 496 milijardus dolerių.

Jei prie to pridėsime dar ir kontragentinių bankų bei viso likusio bankų tinklo pelnus, kai tikroji išeitinė palūkanų suma vidutiniškai 3,5 – 4 procentai, o jie visi taipogi valdomi minėtų centrų, tai kasmetinis visos globalios skolos aptarnavimas reikalauja 6 – 7 trilijonų. Ir visa tai patenka į siauro žmonių rato rankas.

Kaip manote, ar tie žmonės saldžiai miega, pasitenkinę vien tik popieriniu ar kompiuterių atmintyje egzistuojančiu „turtu“?

Niekas geriau už juos nežino, kad visa tai – miražas. Toks „turtas“ – nieko vertas, todėl jie kuria įvairiausias investicines finansines struktūras ir superka tikrą apčiuopiamą pasaulį.

Tai – ne kokia nors sąmokslo teorija, tai – realiai egzistuojanti sistema, kuri pastoviai reikalauja naujų „investicinių objektų“ ir, jei kuri nors šalis atsisako galutinai atverti savo sienas, kitaip pasakius, pigiai išsiparduoti, ji tampa „išvarytąja“ ir prieš ją imamasi išskirtinių priemonių.

Gal kas nors galėtų paneigti visa tai ir pabandyti pateikti kitą veikiančios globalios finansinės sistemos paaiškinimą? Neprikimštą įvairiausių mokslinių terminų ar ilgiausių schematinių išvedžiojimų, bet paprastai ir suprantamai.

Sunku patikėti? Man taip pat. Liūdna, bet tai – tiesa. Ir ne turtas yra pagrindinis tikslas, bet valdžia ir ne vien valdžia.

Kai vyriausybė miega vienoje lovoje su…

„Pinigai susidoros su viskuo, kas gali jiems sutrukdyti, įskaitant valstybes, kurias pamažu jau griauna.Tapusi vieninteliu įstatymu pasaulyje, rinka suformuos hiperimperiją, neaprėpiamą ir viso pasaulio mastu, kurioje viešpataus milžiniški turtai ir siaubingas skurdas. Gamta bus barbariškai eksploatuojama, viskas bus privatu, įskaitant armiją, policiją ir teisėtvarką. O paskui nuginkluotas, niekam nereikalingas žmogus žus.“ (Ž.Attali „Trumpa ateities istorija“).

Beje, apie šį asmenį būtina trumpai papasakoti, nes tai nėra vien tik teoretikas – filosofas, tai pakankamai įtakingas žmogus, buvęs Europos rekonstrukcijos ir vystymosi banko prezidentas, buvusio Prancūzijos prezidento Sarkozy patarėjas, mondializmo filosofijos ideologas,visada pabrėžiantis savo priklausomybę „išrinktajai“ tautai.

Pinigai, kaip skelbia šis asmuo, o jam pritaria ir kai kurie gerai pasaulyje žinomi ekonomistai, ilgą laiką „vairavę“ kokią nors ganėtinai svarbią globalią finansinę instituciją, – „tai ne vien turto šaltinis, tai taipogi ir pagrindinis pačios tobuliausios naujos visuomeninės tvarkos organizavimo instrumentas.“

„Mes stovime prie globalių permainų slenksčio. Tereikia didelio masto krizės, ir žmonės pritars naujai pasaulio tvarkai“. (D.Rokfeleris)

„Mes judame ne prie hitlerinio fašizmo, bet prie minkštesnės jo formos, kai piliečiai netenka savo laisvių, viską valdo korporacijos, o vyriausybė miega vienoje lovoje su stambiuoju verslu.“ (R.Paulas JAV)

„Totalitarinės policinės santvarkos diegimas ir nacionalinių valstybių likvidavimas anksčiau buvo apibūdinamas terminu „naujasis fašizmas“. Šiandien tos priemonės pristatomos kaip naujas pasaulio gelbėjimo planas“.(D.Četverkov)

„Kiek daug bendro tarp natūralios atrankos teorijos, klasių kovos teorijos ir dar vienos didžios XIX amžiaus teorijos termodinamikos.Visose trijose kalbama apie laiką, kuris teka nebegrįžtamai link prisitaikymo, laisvės ir chaoso“. (Ž.Attali)

„Tie milijardai, kurie nesugebės prisitaikyti prie laisvės chaoso, taps šios doktrinos aukomis – globalizacija išsiurbs iš jų gyvybės resursus. Suirs visos struktūros, kuriomis pagrįstas tautų gyvenimas.

Globalizacija – tai didžiausios žmonijos dalies perkėlimas į „lūšnynų civilizaciją“, kur žmonės sparčiai išmirs. Žengiant šiuo keliu, kovos logika privertė Vakarus nusiristi savo pasaulėžiūroje ir praktinėje veikloje iki visiško humanistinių idealų atsisakymo.

Globalizacija – tai kardinali pasaulinės ekonomikos sistemos, tarptautinės teisės, kultūros ir tautų statuso pertvarka. Tai ištisų tautų ir kontinentų išvalymas nuo žmonių“. (Tas pats šaltinis).

Hibridinis karas – paruošimas neovergovinei ateičiai

Taigi,mielas skaitytojau, vyksmai, kuriuos mes stebime ir kuriuose galimai esame priversti dalyvauti, yra kur kas sudėtingesni procesai globalioje erdvėje nei mums pasakojama. Graikija – pavyzdys, kaip nenaudojant visa griaunančios jėgos pasiekiamas reikiamas rezultatas.

Dar ciniškesnis pavyzdys – Ukraina. Šioje, jau nebesislepiant, įvestas tiesioginis užsienio valdymas susodinant į kėdes užsieniečius, kurie vykdo šiosios „akcijinį išpardavimą“, o viešumoje visa šitai pristatoma kaip nacionalinis išsivadavimas ir demokratijos kūrimas, už kurią dar privalu mokėti krauju.

Įvairiausio plauko Vakarų, ir ne tik Vakarų, vadinamieji mokslininkai skelbia, kad šiandien mes gyvename poindustriniame pasaulyje. Dar prieš trisdešimt metų jie įrodinėjo, jog šioje žmonijos vystymosi eroje suvešės mokslas, kultūra, o pagrindiniu institutu taps universitetas, todėl visų šios rūšies individų laukia negirdėtas technologinis ir moralinis šuolis, atnešiantis visuotinę taiką ir gerovę.

Deja, visa tai – jau aiški iliuzija, o realybėje įsigalėjo neoliberalizmo doktrina, kuri naudojama galios centro gyvybingumui ir „išskirtinumui“ užtikrinti dėka globalių resursų ir globalioje erdvėje sukuriamo turto perskirstymo, kuris leidžia 0,1 procentų Žemės gyventojų pamažu virsti tikraisiais jos šeimininkai.

Visa tai ciniškai slepiama po nesibaigiančiais tariamų makroekonominių rodiklių užkeikimais bei pridengiama kovos už demokratiją, žmogaus teises ir dar įvairiausių spalvų „vėliavomis“.

Dabar daug kalbama apie kažkokį hibridinį karą, bet, mielas skaitytojau, negi tu nepastebi, kad visos tos „europietiškos vertybės“ ar kitokie lyg ir „teisingi“ siūlymai tarnauja masinės sąmonės ir pasaulėžiūros pertvarkymui. O tai ir yra viena iš to vadinamo hibridinio karo dalių. Jis privalo mumyse sunaikinti solidarumo kultūrą ir galutinai įtvirtinti pinigų kulto bei socialdarvinistišką požiūrį į mus pačius. Jis privalo mus paruošti neovergovinei ateičiai.

Neoliberalizmo teorija iš mūsų atima gebėjimą organizuotis ir priešintis.Net spontaniškas graikų pasipriešinimas, pasisakant skubiai organizuotame referendume, sukelia mumyse ne pritarimą, o agresyvumą tos pietinės tautos atžvilgiu.Tai to vedamo karo su mumis rezultatas.

Kita šio agresyvaus puolimo sritis – ekonomika ir finansai, kuriame nacionaliniai ūkiai bei socialinės sistemos stumiamos į krizes, o šios privalo peraugti į valdomą chaosą, kuris sunaikintų valstybes, o legitymumą perduotų transnacionalinėms korporacijoms.

Taktika iki skausmo primityvi: skolinimosi procentu paremta globali finansinė sistema, iš vidaus griaudama nacionalines valstybes, stumia jas desperatiškai ieškoti išeities. Siūlymas vienas – jungtis. Taip pagimdomas viršnacionalinis elitas, jam deleguojama vis daugiau teisių ir po kurio laiko šis ima diktuoti savas sąlygas – būtina visiška privatizacija, socialinių išlaidų vis didesnis apkarpymas ir tokių nacionalinių sistemų – tapatybės saugotojų, kaip švietimas bei kultūra, finansavimo mažinimas.

Deja, visi to sumanymo centrai ne kur nors Rytuose ar Šiaurėje, jie – Vakaruose. Jie tarp mūsų ir pasinaudodami mumis jie ruošiasi ekspansijai į tolimesnius kraštus.

Mamonos vietininkai žemėje

Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl visos pasaulio religijos, išskyrus vieną, savo rašytiniuose šaltiniuose smerkia palūkininkystę? Ne tik smerkia, bet ilgus amžius už tai buvo baudžiama ir baudžiama žiauriai bei negailestingai, nežiūrint nei luomo, nei užimamos visuomeninės padėties? Kodėl dar Antikos laikų įžymusis mąstytojas Aristotelis aršiai pasisakė prieš šitą užsiėmimą?

O kodėl visose krikščioniškose Evangelijose pasakojama apie vienintelį kartą Jėzaus Kristaus demonstruotą smurtą prieš sinagogos prekiautojus? Todėl, kad jie ten ne vien balandžiais ar avinėliais prekiavo, o už procentus keisdavo svetur gautas monetas į „švarias“, kad tikintis judėjas galėtų susimokėti privalomą metinį mokestį maldos namams. Ne tik keitė, bet taipogi už procentus ir skolino.

Pagaliau, kodėl visos žmonijos istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose randame tiek daug pasakojimų apie „išrinktosios“ tautos persekiojimus, draudimus apsigyventi vienose ar kitose teritorijose bei įsigyti žemę savo nuosavybei? Kas skolinime už procentus yra nepriimtino ir net grėsmingo visos žmonijos likimui?

„Mane baugina, kad paprasti žmonės nenori žinoti fakto, jog bankai gali sukurti ar sunaikinti pinigus savo pačių sprendimu. Ir tai, kad bankai kontroliuoja nacijų kreditus, vadovauja Vyriausybių politikai ir laiko savo rankose visų žmonių likimus“. (R.MakKennas, kažkada buvęs Midland Bank valdytojas)

„Pinigai – tai visuomeninis turtas, kuris neturi virsti jo kaupimo priemone, o privalo vykdyti „kraujo“ vaidmenį, kurio normali cirkuliacija ūkyje aprūpina jo normalų funkcionavimą. Jei leistume palūkininkystę, tai šios „amato“ išpažintojai labai greitai perims šios cirkuliacijos valdymą ir įgys galimybę iš to gauti asmeninės naudos. Pinigai, kaip ir žemė, negali ir neturi būti prekybos objektais ir susikaupti nedidelės dalies rankose.“ (Aristotelis)

Ir tik vienoje man žinomoje religijoje skolinimas už procentus net tik leidžiamas,bet net skatinamas.

„Nes Viešpats, Dievas tavo, laimina tave, kaip jis tau kalbėjo ir tu skolinsi; ir karaliausi virš daugelio tautų, o jie tavęs nevaldys“. (Senasis Testamentas)

„Dievas įsakė skolinti pinigus gojams, tik ne kitaip, o už procentus; vadinasi, vietoj pagalbos suteikimo, mes privalome jiems kenkti, net jei jie gali būti mums naudingi. Baba Mecija traktatas reikalauja skolinti už procentus ir siūlo judėjams šito mokyti savo vaikus, kad jie galėtų nuo pat vaikystės pajusti palūkininkystės saldumą ir jau iš mažens išmoktų tuo naudotis“. (Talmudas)

Aš nežinau, ar judėjai istorijos vingiuose patys tai sugalvojo, ar jiems kas nors pakišo tą mintį, bet nereikia šiandien beslėpti, jog šios religijos (ne tautos, o religijos) tikintieji praktiškai valdo globalius finansus ir pačią globalią finansinę sistemą, įtakoja vienintelės vis dar vadinamos supervalstybe vidaus ir užsienio politiką, o tuo pačiu kitų, jiems nuolankiai paklūstančių rankomis, sukuria aplinkybes, kuriomis pasinaudodami siekia visuotinės galybės ir valdžios.

Ši išvada nėra antisemitinė, nes niekada nepritariau ir nepritarsiu prievartai prieš save vadinančia „išskirtine tauta“ žmonių grupei, bet, nežiūrint jų pačių fanatiško tikėjimo, tikrumoje dalies jų siekiami globalūs tikslai jau ima grasinti visos žmonijos išlikimui.

Galbūt tokius veiksmus kitų tautų atžvilgiu sukuria jų netikėjimas pomirtiniu gyvenimu ir skubėjimas šitame pasaulyje įvykdyti kažkokią tariamą misiją, o gal daliai jų Dievas paprasčiausiai atėmė protą, nes kitaip neįmanoma įvertinti ir suprasti to, ką ši dalis daro ir kam ryžtasi vardan mamonos?

Beprotystės puota tęsiasi…

„Robertas Kaganas ir Viktorija Nuland – įtakinga Vašingtone pora.Vyras – žinomas politologas ir vienas iš konservatorių ideologų, žmona – Valstybės sekretoriaus padėjėja Eurazijos klausimais.

Kaganas neokonervatorių pareikalavo visiškos ištikimybės tikslams, įskaitant karinio konflikto A.Rytuose eskalacijos, agresijos prieš Rusiją ir atsitraukimo nuo disciplinuoto mokesčių surinkimo, išlaisvianant naujus milijardus šiems reikalams. Jis reikalauja, kad JAV, kartu su Izraeliu bei S.Arabija smogtų Iranui, o ne sudarinėtų su juo kažkokius susitarimus.

Taigi, kad suprastume didžiulę neokonservatorių įtaką ir ypač Kagano klano, mums būtina atsekti piniginius ryšius tarp karo biznio ir biznio, kuris prekiauja tuo karu.

Kai sekasi karo bizniui, tai sekasi ir įvairaus plauko analizės centrams, institutams, kurie kviečia didinti tarptautinę įtampą.

Roberto Kagano brolis Frederikas dirba amerikietiškame verslo institute, kuris didelę dalį savo pelno gauna iš karinio – pramoninio komplekso. Jo žmona dirba kitame analizės centre, kuris vadinasi „Karo tyrimų centras“ ir praktiškai yra išlaikomas to pačio karinio – pramoninio kompelso piniginių injekcijų. Ši turi ryšius su įtakingais Pentagono žmonėmis,kurie specializuojasi A.Rytų ir Ukrainos klausimais.

Konfliktas Ukrainoje virto šeimyniniu JAV valstybės sekretoriaus padėjėjos V.Nuland ir jos vyro – respublikonų ideologos R.Kagano verslu.“ (R.Perry. Consortiumnews, JAV).

Vardan tarnystės „aukso veršiui“ dalis šios religijos išpažinėjų vėl pasiruošusi priversti kitas tautas susikauti tarpusavyje, paaukoti jam milžinišką kitų tautų, nesibodint atiduoti ir tuos saviškius, kurie tam nepritaria, auką, nes „aukso veršio Dievas“ visada reikalavo ir reikalauja didelio žmogiškojo kraujo kiekio. Alternatyva – paklusti jiems ir atsiduoti jų malonei. Beprotybės malonei?

Tik ar gali save gerbiančios tautos ar kitokių religinių judėjimų tikintieji laisva valia atsisakyti savos tapatybės ir pripažinti save beteisiais gojais, kurie nuolankiai tarnautų Dievą privatizavusių ir patiems patikėjusių esančia vienintele ir nepakartojama valiai?Galbūt dalis ir sutinka bandyti išlikti net tokiomis sąlygomis, bet kiti – ne.

Matyt, todėl didžioji pasaulio sisteminė žiniasklaida, kuri yra to pačio globalaus kapitalo rankose, tiek daug dėmesio skyrė Graikijai, bet užsispyrusiai stengėsi neliesti įvykių kitose pasaulio dalyse, kurios vis labiau demonstruoja savo nepaklusnumą.

BRIKS ir ŠBO bei šioms organizacijoms dar nepriklausančių valstybių vadovų susitikimas Ufoje atrodo ne vien tik kaip alternatyvos dabartinei globaliai finansinei – ūkinei veiklai paieška, bet galimai ir kaip didžiųjų pasaulio religijų būrimasis prieš bendrą iš Vakarų kylančią grėsmę. Vien tik ekonominės, finansinės ar politinės integracijos ar glaudesnio bendradarbiavimo siekimu gali būti sunku paaiškinti, koks ryšys jungia, sakysim, pravoslaviškąją Rusiją, budistiškąją Kiniją, indusiškąją Indiją ir islamiškuosius Iraną, Afganistaną ir net Pakistaną, nekalbant apie Vidurinės Azijos islamiškas valstybes. Tuo labiau, kad islamas suskaldytas į dvi nuo seno tarpusavyje kovojančias dideles grupes – sunitus ir šiitus. Išvardintos valstybės priklauso ir vienai, ir kitai tikėjimo šakai.

Taigi, kai imame kalbėti apie globalią kasdienybę ir gilintis į vykstančius procesus, būtinai turime pažvelgti įdėmiau ir pabandyti suprasti tikrąsias priežastis, net jei mums tuo pradžioje sunku patikėti.

Pasaulyje daug daugiau spalvų nei juoda ir balta. Daug daugiau civilizacijų ir tikėjimų, nei mes tiesiogiai susiduriame savo gyvenimuose. Visa tai verta pagarbos, o ne paniekos ir norint ką nors vadinti tinginiais, apsileidėliais ar veltėdžiais pirmiausia privalu susimąstyti apie save. Niekas negali rimtai tvirtinti, kad prabėgus kuriam laikui tokiais epitetais nebūsime išgražinti mes patys, nes pasaulyje tęsiasi beprotybės puota arba apiplėšimas pagal Talmudą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą