Keletas pastabų jaunajam politikui

23
20
- Reklama -
Politinis kalinys, disidentas Stasys Stungurys

Stasys Stungurys

„Karšto komentaro“ 14 Nr. perskaičiau jaunojo politiko Algirdo Paleckio samprotavimus, pavadintus „Šliaužiantis revanšizmas. Žvaigždės ir svastikos sulyginimas“, kurie mane nuliūdino.

Dar ne taip seniai Algirdas, tapęs Vilniaus m. Socialdemokratų tarybos pirmininku, ryžtingai ėmėsi ieškoti tikrojo socialdemokratijos kelio, priartinti partiją prie dabarties aktualių problemų, paversti ją tautos daugumos partija, t.y. kad ji gintų jos, o ne klano interesus, kovotų už socialinį teisingumą. Bent kiek daugiau besidominčiam Lietuvos politine kasdienybe nekilo tada abejonių, kad Socialdemokratų partija yra nutolusi nuo Vakarų socialdemokratijos idealų, mažai kuo skiriasi nuo konservatorių bei kitų partijų balasto. Diskusijomis tada imta analizuoti partijos politikos būklę, jos interesus bei užduotis, kurios padėtų Lietuvai nutraukti politinių klanų viešpatavimą ir pasukti pažangos keliu. Algirdo autoritetas kilo. Tai, matyt, nepatiko kai kuriems komjaunuoliškos mąstysenos nariams, kurių netrūksta ne tik socialdemokratų, bet ir kitose partijose. Mėginta nušalinti Algirdą nuo Vilniaus skyriaus pirmininko pareigų, atseit, kaip neteisėtai išsirinktą. Ypač aktyviai to vaidmens ėmėsi p. Sigita Burbienė, padedama dar dviejų partijos draugų. Tačiau etikos komisijoje pakako blaiviai mąstančių žmonių ir ryškia balsų dauguma A.Paleckis buvo apgintas. Tada jau teko partijos vadovybei imtis to ne itin malonaus reikalo ir pašalinti Algirdą Paleckį iš partijos.

Toks vadovybės elgesys ne vieną papiktino: diskusijos dėl partijos politikos turi būti skatinamos, o ne draudžiamos. Kas bijo kritikos ir stengiasi ją nuslopinti, tas jau yra pralaimėjęs.

Tada po Algirdo pašalinimo atsitiktinai sutikau Rimantą Vaitkų, pirmą pasirašiusį A.Paleckio pašalinimo iš partijos nutarimą. Pasakiau jam, jog, jei galėčiau, jį pirmą pašalinčiau iš partijos. Nežinau, ką tas žmogus yra nuveikęs Lietuvos socialdemokratijos labui, bet tas, kas užkerta kelią diskusijoms, kas nepakenčia kito nuomonės, tas daro didžiausią žalą partijai.

Netrukus nežinia iš kur, atsirado marijampolietis Romas Adomavičius, beje, Suvalkijos stribo sūnus, kuris tapo išrinktas naujuoju skyriaus pirmininku, kaip kadaise „rinkdavo“ kolūkių pirmininkas. Veikiai šis veikėjas įsėdo ir į Vilniaus vicemero kėdę, sustiprindamas savo konservatoriškai socialdemokratine politika ten viešpataujančius konservatorius.

Algirdas Paleckis nenuleido rankų, įkūrė Fronto partiją, kuri turėjo tapti tikra kairiąja partija. Kartu su juo iš LSDP pasitraukė ne vienas šimtas narių.

Tačiau kai kam rūpėjo sužlugdyti tą partiją. Prie jos ėmė šlietis žmonės, abejingi socialdemokratijos idealams. Netrukus prie jos „prilipo“ ir Audrius Butkevičius, turintis nemažą avantiūristinės veiklos stažą. Dar skaudžiau, kad Frontas susibičiuliavo su vadinamaisiais socialistais, tiksliau, komunistais, tebesergančiais okupacijos nostalgija. Niekada tiems žmonėms nerūpėjo nepriklausomybė, niekada jie dėl jos nekovojo. Dėl to, kad šiandien turime nenormalią valstybę, nėra kalti žmonės, vienokiu ar kitokiu būdu kovoję už nepriklausomybę. Dėl to daugiausia kalta senoji sistema, neleidusi susiformuoti normaliai opozicijai, kuri būtų pakreipusi istorijos raidą tiesesniu keliu. V.Landsbergis atėjo ne iš Rezistencijos. Iš kur jis atėjo, bene geriausiai galėtų pasakyti KGB generolas Stanislovas Caplinas, bet jo jau nebėra, kažkas jį nužudė Maskvoje.

Beveik pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių atstovavo ne tautai, o užsienio taryboms. Taigi landsbergizmas -senosios sistemos tąsa, kur tautai svetima politinė struktūra pridengta nepriklausomybės skraiste.

Ji žlugdo lietuvių tautą sparčiau, nei ji buvo žlugdoma paskutiniais okupacijos metais. Tada tauta jau buvo išmokusi, kaip kovoti su okupacijos veiksniais, ji pirmavo tarp imperijos tautų.

Tarybinis melas ir niekšybė dar labiau suklestėjo susiformavus landsbergizmui. Tai „patobulinta“ okupacija, atliekama savųjų rankomis. Ji sužlugdė tautos moralę, pavertė žmones vien materijos subjektais.

Vienas austrų filosofas yra pasakęs apie Staliną, kad tai mechanizuotas Čingischanas, ignoruojantis bet kokį žmoniškumą. Maždaug tą patį galėtume pasakyti ir apie V.Landsbergį: tai kompiuterizuota niekšybė.

Gal tautą išgelbės jauniausioji karta? Dainų šventės dienomis žiūrėjau į tuos jaunus, spinduliuojančius veidus, į jų nuoširdumo kupinas akis, su meile dainuojančius brangias lietuviui dainas. Kiekvienas jaunas žmogus, ateidamas į gyvenimą, atsineša ir savo kilnius norius gražiai ir prasmingai gyventi. Gal tie žmonės sugebės apsiginti nuo degradavusio elito, kuriam rūpi tik jų asmeninė gerovė.

Tačiau kol kas Lietuvoje viešpatauja landsbergizmas, per du dešimtmečius sukūręs tokią moralę, kurios padariniams likviduoti prireiks kur kas daugiau laiko. Jis liks nepamirštamas mūsų istorijoje ne savo gerais darbais, o nacionalinio Tartiufo vaidmens sukūrime.

Pagaliau reikia suprasti, kad komunizmas nėra ir nebuvo tiesos ieškojimo monopolis. Tą vardą galutinai sukompromitavo Tarybų Sąjunga ir jos sukurti totalitariniai režimai. Šiandien naujausią tokio komunizmo modelį demonstruoja Šiaurės Korėja.

Beje, Tarybų Sąjunga ir nesiekė skleisti socializmo idėjų, kaip jos teigiama prasme suprantamos. Raudonoji Rusija greitai virto imperine valstybe ir socializmas tapo tik priedanga jos agresyviems planams. Baltagvardiečiai, pasitraukę į Vakarus, netrukus suprato, kad carinis režimas jau buvo nepajėgus išsaugoti Rusijos imperiją. Tą užduotį galėjo atlikti tik Raudonoji Rusija, prisidengus socializmu, pasaulinės gerovės siekimo idealais. Tą tiesą pripažino ir šviesesni Rusijos inteligentai diskutuojant gulaguose tomis temomis. Ribentropo-Molotovo paktas – tai lygybės ženkas tarp tų dviejų antihumaniškų sistemų.

Stalinas rudeniop ar vasaros pabaigoje būtų užpuolęs Vokietiją, kurią vargino Vakarų frontas. Hitleris jį pergudravo. Šiandien tie istorijos faktai nekelia didelių abejonių Stalinu, kuris, beje, laukė Hitlerio taikos pasiūlymo ir būtų pasirašęs separatinę taikos sutartį. Tada Vokietija, naudodamasi Rusijos ištekliais, būtų tapusi beveik neįveikiama. Tačiau Hitleris buvo toks godus ir apsvaigęs nuo laikinų pergalių, jog jo netenkino bet kokia taika.

Tarybų Rusijos istorija nieko šviesaus neturėjo. Pilietinis karas, skurdas, nesibaigiančios represijos. Tad „didysis tėvynės karas“ lyg ir kompensavo tą dvasinę tuštumą, kuriam laikui sutelkė žmones. Deja, ir karui pasibaigus niekas nepasikeitė. Skurdas, represijos, gulagai.

Reikia nepamiršti, kad raudonoji Rusija naudojosi kilusiu kariniu konfliktu ir plėtė savo agresiją. „Socialistinės“ Rusijos agresyvus karas su Suomija, Pabaltijo okupacija, Lenkijos užpuolimas jai kovojant su Vokietija, Rumunijos teritorijos atplėšimas – tai tik agresyvių planų prologas.

Kai dėl gulagų, kuriuos mini savo straipsnyje A.Paleckis, tai reikia pasakyti, kad šia tema jis nepasirengęs diskutuoti. Štai jo mintis:

„Trėmimai – skaudus puslapis istorijoje, nes tremiami buvo ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, korumpuoti smetoniniai valdininkai bei profašistiniai veikėjai, bet ir dalis visai nekaltų žmonių. Tačiau skirtingai nuo dujų kamerų ir nacių konclagerių, iš kurių galėjai išeiti tik per dujų vamzdį, iš gulagų daugelis grįžo. Epocha buvo griežta, karų ir sukrėtimų epocha, ir neteisybės ir perlenkimų buvo visose valstybėse, įskaitant Vakarų valstybes. Perlenkdavo vietinių valdžios organų karjeristai, o dažnai – būkim biedni, bet teisingi – ir patys lietuviai įskųsdavo savo kaimynus“.

Algirdui būtų pravartu susipažinti bent su Aleksandro Solženicyno „Gulagų salynu“, tada gal paaiškėtų gulagų geografija, gulagų sistema, išplėtota didelėje teritorijoje, kur buvo daug neapgyventų vietovių. Čia turėjo atsirasti kasyklos, gamyklos, užmokant už visa tai milijonais nekaltų žmonių gyvybių. Tuose šimtuose gulagų žmonės dirbo iki išsekimo ir, anot poeto Juozo Gražulio, „galėjai ištrūkti tik kaulų krūvele“.

Man per septynerius kalinimo metus neteko daug pakeliauti gulagų keliais. Buvau tik Vorkutos 14-ame bei Mordovijos 2, 3, 17 ir 17-ame gulage. Mordovijoje lageriai atsirado jau 1927 m. Teko matyti viename miškelyje aikštelę, kurioje, vietinių gyventojų teigimu, buvo sušaudyti keli šimtai Rusijos šventikų.

Dirbant vieno pastato statyboje buvo atkasta kapavietė. Kaliniai nutraukė darbą, iškvietė lagerio režimo viršininką, pareikalavo paaiškinti, kas čia per kapavietė. Režimo viršininkas įžūliai atsakė: „Zdes byla svalka“ (čia buvo sąvartynas“).

Beje, lagerių kūrimo idėja priklauso Tarybų Sąjungai. Naciai, į valdžią atėję tik 1933 metais, galėjo naudotis jau sukaupta nemaža tarybine patirtimi.

Vorkutoje taip pat teko matyti kaulų. Kaip tik per buvusį kapinyną buvo tiesiamos inžinerinės komunikacijos. Čia ir pamačiau tautiečio palaikų likučius ir dar įskaitomą medinę lentelę su įrašyta pavarde.

Vorkutoje buvo kalinama apie 250 tūkstančių žmonių. Tad jų nemaža dalis čia atgulė amžinam poilsiui. Niekas čia nestato paminklų, nes viskas užstatyta gyvenamųjų namų kvartalais. Vilkiniai šunys, kurių nemažai čia dėl vagių gausumo, vaikšto po tundrą ir kapstinėja negiliai palaidotų žmonių kaulus.

Liūdna ir Vorkutos geležinkelio istorija. Čia 1939 metais atvežti lenkų karo belaisviai tiesė geležinkelį. Senųjų išlikusių kalinių pasakojimu, to geležinkelio kaina – vienas šuolis (pabėgis) – vienas lenkas. Taigi ne tik Katynėje buvo žudomi lenkų kariai. Slaviškos tautos broliai amžiną poilsio vietą surado Vorkutoje ir dar kitur.

Vorkuta, Narilskas, Magadanas, Karaganda ir daugelis kitų kasyklų ar naujųjų pramonės centrų sukurti ant nekaltų žmonių kaulų. Kažkada saugumiečiams pasakiau paradoksalią mintį, jog gestapas buvo humaniškesnis už KGB, nes iškart naikino savo aukas.

Pagal „socialistinę etiką“, priešas išnaudojamas tol, kol išsenka jo jėgos ir jis miršta.

Dar dėl tremties. 1940 m. Lietuvoja negalėjo girtis kriminalistais ar prostitutėmis. Jų mažai buvo. Pagausėjo kiek vėliau. Tada dominavo smulkūs vagys, vadinami vištvagiais. Vienas toks mano miestelio vištvagis 1940 m. tapo Raseinių prokuroru. Tada vežė daugiausia mokytojus, kurie švietė carizmo nualintą beraštę ar mažaraštę mūsų tautą. Vien iš mano pradinės mokyklos išvežė 3 mokytojus. Mokytojas Vilčinskas įrengė mūsų miestelyje pirmąją krepšinio aikštelę, mokė šios sporto šakos, kitas mokytojas Jurgilas išmokė gražių dainelių, iš kurių vieną dar prisimenu iki šiolei. Nė vieno neteko matyti grįžusio iš tremties.

Beje, areštai prasidėjo dar neįstojus Lietuvai į TSRS. Jau 1940 m. liepos 11-osios naktį į 12-ąją buvo suimta daugiau kaip pusantro tūkstančio šviesuolių – visuomenės veikėjų, organizacijų vadovų, politikų ir kultūrininkų. Net aktyvūs Lietuvos sportininkai tapo režimo aukomis.

Literatūros klasiko A.Žukausko-Vienuolio sūnus atsidūrė lageryje vien už baidarių sporto propagavimą.

Tauta turėjo likti be šviesių žmonių. Tai sumodernintas genocidas. Visa tauta nenaikinama, o tik jos geriausi žmonės. Kad kuo greičiau tautos likučiai nutautėtų, atvežama kolonistų, kuriems nereikėtų išmokti nei vietinės kalbos, nei jokių kultūros vertybių.

Keletas minčių dėl ideologijos ar ideologijų.

Esame jau tiek nutolę nuo Markso ir Engelso, jog vargu ar ką nors gali padėti jų kapitalizmo analizės. Yra tiek pasikeitęs žmogus, jo psichologija, kad reikia naujo požiūrio. Istorijos raida sunkiai prognozuojama. Kas galėjo pasakyti, kad tarybinėje imperijoje, ignoravusioje žmonių materialinius poreikius, tiek suklestės materijos geismas, jog atsiradę oligarchai taps neįveikiama visuomenės ne tik materialinės, bet ir dvasinės gerovės kliūtimi. Nejaugi vėl neišvengiamas socialinis sprogimas, jei nerandame civilizuotų sprendimo būdų. Amžina kova tarp gėrio ir blogio dar labiau sustiprėjo. Keičiasi tik išnaudojimo formos. Dvasinių idealų griūtis paverčia mūsų gyvenimą, pasak popiežiaus Benedikto XVI, dvasine dykuma.

O jei konkrečiau dėl Markso ir Engelso, tai reikia pripažinti, kad marksizmo dogmos Tarybų Sąjungoje gyvavo tik vadovėliuose. Leninizmą iš viso ar galima laikyti filosofija?

Pamenu, kaip 1951 m. europinio masto filosofas prof. Vosylius Sezemanas, dėstęs mums logikos istoriją, teigė, jog marksizmas nėra savarankiška filosofinė sistema, o tik kai kurių filosofijos teiginių bandymas pritaikyti darbininkų judėjimui.

Veikiai marksizmas ir leninizmas tapo nereikalingu balastu, po kurio priedanga plėtojasi tariama klasių kova, tiksliau, žmonių žudymo technologija.

Raudonoji imperija gyvavo tik dėl didžiulių gamtos turtų ir gausybės žmonių (kalinių) visai neapmokamo ar menkai apmokamo darbo. Žlugdė jos ekonomika ir ginklavimosi varžybos.

Ir šiandien Rusija, kaip ir pats Putinas, stovi viena koja preityje. Putinizmas niekaip negali atsisveikinti su ta nelaiminga praeitimi, imperijos griūtis vis dar jam didžiausia XX a. socialoginė katastrofa. Žmonių intelekto, laisvės plėtojimas niekaip neranda vietos jos politikoje.

Panaši ir landsbergizmo psichologija. Tos istorijos avantiūristas vis dar randa būdų per savo patikėtinius kliudyti Lietuvos pažangai, nenori matyti valdžios aplinkoje šviesių asmenybių. V.Landsbergio įtakojama konservatorių partija seniai laukia griežto istorijos sprendimo.

Tą negeistiną istorijos „fenomeną“ gali padėti išgyvendinti tik teisingas istorijos supratimas, politikos humanizavimas. Tad jokios stalinizmo receptūros, jokie tarybinės tikrovės neva tai teigiami atspindžiai nepadės mums sukurti teisingą pasaulį.

Landsbergizmas, kaip ir putinizmas, yra praėjusios skaudžios epochos paveldas ir pats laikas neleisti tiems reiškiniams plėtotis.

2009-08-03

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą