Ketvirtadienį vos dviejų balsų persvara Seimas po pateikimo pritarė, kad Sausio 13-ąją Laisvės premija būtų skirta Vytautui Landsbergiui. Tačiau galutinis taškas šiuo klausimu bus padėtas antradienį, kada Seimas turės svarstyti ir priimti šį nutarimą. Pateikiame, kaip vyko šis Seimą suskaldęs nutarimo svarstymas.
I.Degutienė: “V. Landsbergis yra Lietuvos laisvės simbolis”
“Gerbiamieji kolegos, aš, kaip Laisvės premijų komisijos pirmininkė, privalau teikti Seimo nutarimą „Dėl Laisvės premijos paskyrimo V. Landsbergiui“, – pradėjo klausimo pristatymą Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Irena Degutienė.
“Tiesiog norėčiau priminti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos laisvės premijos įstatymu, kuris buvo priimtas dar 2011 m., 2011 m. rugsėjo 15 d. buvo įsteigta Laisvės premija. Ja siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Paprastai Seimo nutarimu premija paskiriama iki gruodžio 23 d., o įteikiama Laisvės gynėjų dieną, tai yra Sausio 13-ąją. Noriu priminti, kad šiemet Sausio 13-ąją minėsime dvidešimt penktąjį kartą, tai yra jau praėjo 25 metai.
2015 m. lapkričio 12 d. įvyko Laisvės premijų komisijos posėdis, ir atsižvelgiant į mūsų nuostatus buvo pateikti septyni kandidatai. Buvo pateikti kandidatai, kurių aš negaliu atskleisti, nes tai yra konfidencialu. Juos pateikė tiek valstybės ir savivaldybių institucijos, tiek visuomeninės organizacijos, akademinė bendruomenė. Dar buvo teikimas bendruomenių ir fizinių asmenų.
Balsuojant iš septynių kandidatų (visi septyni atitiko ankščiau pateiktus kriterijus) balsų dauguma profesorius V. Landsbergis buvo pasiūlytas pretendentu į Laisvės premiją.
Norėčiau priminti, kad tai yra penktoji Laisvės premija. Pirmoji 2011 m. buvo paskirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją – S. Kovaliovui, antroji – A. Terleckui, trečioji – S. Tamkevičiui, ketvirtoji – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui A. Michnikui. Šį kartą tai yra penktoji Laisvės premija.
Gerbiamieji kolegos, profesorių V. Landsbergį visi puikiai pažįstame. Žinome jo nuopelnus, bet turbūt nebus per daug, jei dar kartą priminsiu keletą ryškesnių jo politinės veiklos momentų. Taip, kaip kalbėjo ir mūsų komisijos nariai, turbūt šiandien kiekvienam tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, laisvės siekis yra visada sutapatinamas su V. Landsbergio vardu. Visa tai prasidėjo nuo Sąjūdžio pradžios ir turbūt niekam nereikia sakyti, kad Sąjūdžio reikšmė atkuriant Lietuvos nepriklausomybę yra viena iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo istorijoje.
V. Landsbergis 1989 m. buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, po to tais pačiais metais Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybą, o nuo 1988 m. lapkričio iki 1990 m. buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku, vėliau – Sąjūdžio garbės pirmininku. Taip prasidėjo laisvės siekio kova, kuri tęsėsi, ir V. Landsbergis visada buvo priekyje.
1990 m. kovo 11 d. V. Landsbergis išrenkamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku. 1990–1991 m. Lietuvai buvo vieni sunkiausių išbandymo metų, reikėjo atlaikyti ir SSRS paskelbtą blokadą, ir SSRS agresiją, prisimenant kritusius Sausio 13-ąją, ir siekti atkurtos nepriklausomos valstybės pripažinimo. Jau 1991–1992 m. užsienio valstybių paskirti ambasadoriai skiriamuosius raštus įteikė tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, kaip to meto aukščiausiam Lietuvos vadovui.
Toliau reikėtų priminti labai reikšmingą įvykį – 1990–1991 m. valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas pasirašė susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė. 1990–1991 m. reikšmingi ir tuo, kad V. Landsbergis pirmininkavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos matmenų rengimo komisijai. 1992 m. rudenį buvo parengtas projektas ir, priėmus referendumu Konstituciją, ji buvo įteisinta. Toliau, be abejo, kaip minėjau, 1990 m. kovo 11-oji.
Taigi niekam ne paslaptis, kad vieni Lietuvoje kaip žmogų, pabrėžiu, V. Landsbergį labai myli, kiti jo nemėgsta, tačiau nepaneigsi, kad V. Landsbergis yra Lietuvos laisvės simbolis.
Gerbiamieji kolegos, aš tiesiog jus kviečiu pritarti Laisvės premijų komisijos sprendimui ir priimti šį Seimo nutarimą skirti Laisvės premiją V. Landsbergiui šių metų sausio 13-ąją, praėjus 25 metams po mūsų Lietuvos žmonių netekties. Tai yra laisvės kovos išraiška ir laisvės premija šiam žmogui, man atrodo, yra tikrai ir reikšminga, ir laiku. Ačiū. Tikiuosi jūsų supratingumo”, – pristatydama nutarimo projektą kalbėjo Irena Degutienė.
Kas kiti kandidatai – paslaptis
“Gerbiamoji kolege Irena, su visa pagarba tikrai ne su viskuo galėčiau sutikti, ką jūs pasakėte, ir niekada negalvojau, kad kandidatus į Laisvės premiją, kurie nominuojami, mes padarome paslaptimi.
Turbūt vieša paslaptis, kad šiemet į šią nominaciją pretendavo ir Prezidentas V. Adamkus, todėl man šiek tiek keista, kad mes nekalbame apie visus pretendentus, jų jūs nepaminėjote, o pasakote tik apie vieną, kurį siūlo komisija. Mano klausimas būtų, kaip pasiskirstė komisijos balsai balsuojant už pretendentus? Aš suprantu, kad… Gal jūs galite pasakyti, gal net keli balsavimai buvo. Kas nurungė, kad šiais metais premiją siūloma teikti V. Landsbergiui?” – paklausė I.Degutienės Seimo narys A.Sysas.
“Gerbiamasis Algirdai, aš pirmiausia jums rekomenduočiau pažiūrėti Seimo tinklalapyje šios Laisvės premijų komisijos nuostatas, kai jūs mane kaltinate, kad aš nekalbu apie tai, kokie kandidatai.
Beje, aš ne pirmą kartą stoviu šioje tribūnoje kaip Laisvės premijų komisijos pirmininkė ir teikiu, ką komisija nusprendžia. Lygiai taip pat buvo pernai, kai Laisvės premijų komisijos buvo siūlomas ponas A. Michnikas, ar kai buvo A. Terleckas. Ten aiškiai parašyta, kad mes neturime teisės atskleisti tų kandidatų, kurie yra pasiūlyti, tuo labiau kad balsavimas yra slaptas, ir aš negaliu jums pasakyti, kas kaip balsavo, kurie komisijos nariai ir už kokį kandidatą, kas kiek gavo balsų. Tai yra parašyta nuostatuose, ir jeigu aš dabar viską iškločiau, kaip yra parašyta Laisvės premijų komisijos protokole, tai turbūt kiti kreiptųsi į Etikos ir procedūrų komisiją, kad aš pažeidžiau kaip Laisvės premijos komisijos pirmininkė įgaliojimus, juos viršydama, nes aš pažeidžiu nuostatus. Aš jums daugiau nieko negaliu atsakyti”, – atsakė I.Degutienė.
Ar laisvės simbolis – supratimo reikalas
“Gerbiamoji komisijos pirmininke, aš tikiuosi, tai, ką jūs sakėte, kas yra laisvės simbolis, yra jūsų asmeninė nuomonė. Man laisvės simbolis labiau yra L. Asanavičiūtė, ne V. Landsbergis.
Bet aš norėjau paklausti. Iš tikrųjų tie gerbiamojo profesoriaus nuopelnai, kuriuos jūs išvardinote, yra plačiai žinomi, niekas jų negali nei paneigti, nei dėl jų diskutuoti. Bet visi tie nuopelnai ir tos pareigos, kurias ėjo, tai buvo pareigos kaip rinkto politiko, Seimo Pirmininko, tie sprendimai dažniausiai buvo kolegialūs, ne vieno žmogaus sprendimai.
Tuo tarpu norėtųsi išgirsti vis dėlto, kokie yra konkrečiai kaip asmens nuopelnai, nes kiti jūsų išvardinti laureatai buvo kaip asmenys, kaip disidentai, jie nebuvo politizuoti. O jūsų siūlomas profesorius V. Landsbergis yra visiškai aiškiai susietas su viena politine jėga Lietuvoje – su jūsų atstovaujama partija. Dabar, artėjant rinkimams, tai skamba truputėlį keistai.
Aišku, čia komisijos sprendimas, čia ne jūsų sprendimas, bet jeigu jums reikia Seimo pritarimo, mes galime dėl to klausimo padiskutuoti, ir aš manau, kad čia yra labai politiškai skambantis dalykas”, – I.Degutienės paklausė Seimo narys L.Balsys.
“Pirmiausia apie tai, kokiai jis priklausė politinei jėgai. Jeigu jums įdomu, tai Tėvynės sąjunga susikūrė tiktai 1993 m. Tai V. Landsbergis nebuvo jokios partijos nariu. Tik po to partija susikūrė, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. O tuo metu, atleiskite, kai jis Sąjūdžio žmonių buvo išrinktas pirmininku, tai Sąjūdis buvo nevyriausybinė organizacija, kaip dabar mes tą pavadintume, arba visuomeninė organizacija. Didelis Lietuvos visuomeninis judėjimas ir tada turbūt vien jo veikla Sąjūdžio metais…
Be abejo, kiekvienas iš mūsų galime turėti skirtingas nuomones ir pozicijas, bet aš manau, kad nuo vadovo tais metais, 1990–1991 m., labai daug kas priklausė, ypač jūs, gerbiamasis Linai, turėjote galimybę bendrauti su kitų užsienio valstybių politikais ir turbūt bendraujant ne kartą jums buvo pabrėžta apie V. Landsbergio, kaip politiko, nuopelnus skelbiant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ypač išvedant SSRS kariuomenę iš Lietuvos.
Be abejo, šiandien, kaip matau, daug kas tą labai artimą mūsų istoriją interpretuoja kaip nori. Kiekvienas iš jūsų turite savo asmeninę nuomonę ir ją turėsite teisę išreikšti balsuodami dėl šio Seimo nutarimo. Dar kartą pasakau: jūs mane kritikuojate, kad man jis yra laisvės simbolis; taip, man V. Landsbergis Lietuvoje yra laisvės simbolis. Jums galbūt atrodo kitaip. Nebūtų tų įvykių, nebūtų Sąjūdžio, nebūtų kitų įvykių, nebūtų ir Sausio 13-osios, nebūtų ir Kovo 11-osios.
Buvo viename Seime tokių diskusijų, kad kam reikia švęsti Kovo 11-ąją, nes mes jau švenčiame Vasario 16-ąją. Vėlgi buvo išreikšta nuomonė. Tuomet aš atsakiau taip: jeigu švenčiame Kalėdas, tai gal nebešvęskime Velykų. Žinote, tai supratimo reikalas”, – L.Balsiui atsakė I.Degutienė.
Komisijos nuomonės išsiskyrė: prireikė antro turo
“Aš norėčiau paklausti tokio dalyko. Kaip manote, ar neturėtumėte kviesti mus visus atsiriboti nuo tų dabartinių partinių takoskyrų ir susitelkti į to žmogaus nuopelnus, kurie yra didžiuliai?
Antras klausimas. Man teko dalyvauti viename didžiuliame, milžiniškame, tarptautiniame kongrese ir aš mačiau, kaip viena po kitos delegacijos ėjo ir fotografavosi ne su kuo nors kitu (ten daug įžymių žmonių buvo), bet su V. Landsbergiu. Ar nereikėtų kaip nors pabrėžti, kad per dvidešimt kelerių metų dabartinės nepriklausomybės istoriją tai vienintelis žmogus, kuris yra atpažįstamas tarptautiniu mastu ir jo asociacija eina su Lietuva ir su laisve?” – paklausė Seimo narys K.Masiulis.
“Gerbiamasis kolega, jūs tiesiog papildėte mano išsakytas mintis”, – atsakė I.Degutienė.
“Gerbiamoji komisijos pirmininke, nekvestionuoju nei gerbiamojo profesoriaus V. Landsbergio nuopelnų, nei komisijos, bet mano klausimas labai panašus į gerbiamojo A. Syso. Kyla tokių minčių. Vis dėlto jūs neatskleidėte ir negalite atskleisti, kiek kandidatų, pretendentų sudėties, bet jums tikriausiai žinoma, kad iš karto po posėdžio paviešintas žiniasklaidoje komisijos verdiktas su pavardėmis ir net balsavimo rezultatais. Kaip jūs tada reagavote ir reaguojate į slaptos informacijos nutekinimą iš komisijos? Norėčiau dar paklausti, ar per pirmąjį balsavimo turą pavyko išrinkti pretendentą?” – pasiteiravo Seimo narys V.Mikalauskas.
“Žinote, aš nesu teisėja, be abejo, kad informacija buvo nutekinta tik pasibaigus komisijos posėdžiui, t. y. tų Seimo narių ar kitų komisijos narių (beje, komisijoje yra ir ne Seimo narių). Tie, kurie tą informaciją nutekino, iš karto pažeidė komisijos nuostatus, bet tai yra jų sąžinės reikalas. Aš tikrai negaliu jų teisti.
Na, o atsakant į klausimą, ar per pirmąjį turą, jeigu galima taip pasakyti, tai tikrai ne. Balsų daugumos per pirmą balsavimą nebuvo, todėl buvo antrasis turas ir buvo pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų”, – atsakė I.Degutienė.
Apie meilę ir nemeilę
“Norėčiau paklausti komisijos pirmininkės gerbiamosios I. Degutienės. Vis dėlto Seimo nariai, jūsų komisijos nariai, skundėsi, kad komisijos posėdis buvo suorganizuotas kitų Seimo valdybos patvirtintų posėdžių metu, negalėjo dalyvauti, ir kelia nuostabą, gerbiamoji pirmininke, jūsų atsakymai į tai, kad mes negalime žinoti nominantų, kad negalime žinoti rezultatų. Tada gal reikia keisti nuostatus, nes tai labai panašu į energetikos sektorių – viskas po konfidencialumo skraiste.
Pirmininke, jūs minėjote, kad vieni žmonės labai myli profesorių V. Landsbergį, kiti jo nemyli. Tas savybes, dėl kurių jis mylimas, jūs labai aiškiai, nuosekliai atskleidėte, bet gal galėtumėte paaiškinti mums visiems, kodėl jo nemyli, dėl kokių savybių jo nemyli?” – norėjo sužinoti Seimo narys A.Skardžius.
“Ačiū už klausimą. Pradėsiu nuo jūsų klausimo pabaigos. Matyt, jūs ir esate iš tų, kurie nemyli, tai jūs turbūt ir galite atsakyti. Kadangi aš myliu, tai negaliu pasakyti, kodėl jūs nemylite. Tik iš atgarsių žinau tiek Seime, tiek visuomenėje.
O jūsų klausimo pirmoji dalis. Žinote, man labai įdomu, nes, kaip sakiau, ne pirmą kartą pristatau Laisvės premijos nominantą ir teikiu Seimo nutarimą. Nė karto, kai buvo kiti nominantai, nebuvo tokių klausimų, kokius gaunu šiandien. Visiems tiko Laisvės premijų komisijos nuostatai, niekas neklausė, kokie buvo kandidatai, kiek kas gavo balsų, tačiau šiandien susidomėjimas yra visiškai kitoks vien dėl to, kad pretendentas yra, na, ne visiems, matyt, priimtinas V. Landsbergis.
Dar kartą sakau, toks komisijos verdiktas. O jūsų verdiktas, ar jūs patvirtinsite šį Seimo nutarimą. Nepatvirtinsite, tada komisija turės rinktis dar kartą, nes nežinau, kaip mes atrodysime tai pačiai visuomenei, kada artėja 25-metis Sausio 13-osios, kada 2011 m. buvo tikrai įsteigta Laisvės premija ir žmonės labai teigiamai į tai reagavo, ir šiemet mes nepaskirsime tos Laisvės premijos niekam, čia jau jūsų apsisprendimas”, – kalbėjo I.Degutienė.
“Grbiamieji kolegos, aš ne apie meilę. Aš noriu kalbėti racionaliai ir pasiūlyti jums galvoti racionaliai.
V. Landsbergis Laisvės premijai yra pasiūlytas kaip pirmasis Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, žmogus, kuris kartu su kitais Rytų Europos lyderiais yra pripažintas kaip vienas iš labiausiai nusipelniusių šio regiono laisvės byloje.
Kaip minėjo kolegos, žmogus, kuris tuo metu kaip lygus su lygiu bendravo su pasaulio lyderiais išvedant Lietuvą į tarptautinę areną.
Tuo, kad mes kalbame dabar politikuodami, nusileisdami iki paties žemiausio politinio lygmens, ne V. Landsbergį žeminame, mes žeminame save ir mes žeminame mūsų valstybės… Aš manau, kad galbūt balsuodami galime ištaisyti tas kalbas ir vis dėlto išreikšti pagarbą šitam žmogui ir mūsų valstybės laisvei.
Aš jums noriu priminti, koks buvo požiūris į Čekijos Prezidentą V. Havelą prieš jo mirtį. Matyt, toks visų didelių žmonių, asmenybių, didelių lyderių likimas, kad jie būna žeminami ir niekinami, tačiau jų reikšmė valstybių istorijoje išliks visada.
Manau, kad balsuodami turime galvoti būtent apie tai, o ne apie tai – patinka man charakteris ar nepatinka, myliu ar nemyliu. Kolegos, prašau patvirtinti Laisvės premijos komisijos sprendimą ir nedaryti komedijos iš labai svarbaus klausimo”, – išsakė nuomonę Seimo narė D.Kuodytė.
A.Skardžius: “Galbūt reikėjo kraujo aukos?”
“Išties mes nežinome, kas buvo nominuoti, kas užėmė antrą garbingą vietą, kaip pasiskirstė balsai. Kiek teko girdėti iš nuogirdų, tai buvo V. Adamkus. Aš manau, gali būti nominuotas tas žmogus, kuris tautą vienija, o ne tas žmogus, kuris turbūt tautą skaldo.
Galbūt laiku ir vietoje ponas V. Landsbergis atsidūrė tuo lemiamu laiku, bet aš norėčiau kalbėti tų žmonių vardu, kurie tuo metu buvome prie bokšto.
Kai ant mūsų važiavo tankai, kažkodėl man, kaip patyrusiam jaunuoliui, jau šiek tiek nusimanančiam apie sovietinę armiją ir jos techniką, buvo labai keista žinoti, kad mūsų niekas tuo metu neperspėjo, kad tokia agresija yra. Gėrėme arbatą, valgėme sumuštinius, dalinomės puikia nuotaika – stovėkite, jaunuoliai, čia su lazdomis, su kažkokiais savo darbo armatūros strypais, o kad rusų tankai atvažiuos traiškyti, pasirodo, mes vėliau sužinojome, šių rūmų žvalgyba, gynėjai tai jau žinojo. Man gaila tų žmonių, kurie buvo paaukoti.
Galbūt reikėjo kraujo aukos, bet ar tokia kaina laisvė yra saldi? Aš pasidalinau savo Sausio 13-osios įspūdžiais”, – nuomonę išsakė A.Skardžius.
Balsavimo rezultatai
Po Seimo narių pasisakymų, L.Graužinienė pakvietė Seimo narius balsuoti. Balsavo 98 Seimo nariai: už – 50, prieš – 8, susilaikė 40. Dviejų balsų persvara pritarta po pateikimo.
Replikos po balsavimo:
G.Steponavičius: “Labai ačiū. Replikos po balsavimo teise. Išties yra gaila matyti, kad tokiose situacijose mes, nemaža dalis Seimo, beveik pusę balsavusiųjų, nesugebame perlipti per save ir nesugebame pažvelgti ne iš savo asmeniškumų pozicijos, o iš istorinės perspektyvos. Mano asmeninė pastaba gerbiamajam A. Skardžiui. Aš tikiuosi, kad jūs nesijaučiate, kad jus kas nors varu varė prie televizijos bokšto ar Lietuvos Respublikos Seimo?”
I.Degutienė: “Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų liūdna man todėl, kad, pirma, dar nepasibaigus Laisvės premijų komisijos darbui, buvo net televizija pakviesta ir vienas komisijos narys, kuris yra G. Kirkilas, iš karto man pasakė: Irena, tavęs laukia televizija. Visą informaciją iš komisijos išleido tas pats G. Kirkilas, todėl šiandien socialdemokratai su pavardėmis aktyviai komentuoja, kokie buvo pretendentai. Gerai, turbūt ponas A. Skardžius žino, kaip vyko ir komisijos posėdis. Kitas dalykas, gerbiamasis kolega, jaunas kolega, prieš 25 metus visi buvo tokie jauni, o buvo žmonės, kurie stovėjo priekyje, kurie buvo flagmanai, kurie buvo vėliavnešiai. Ir V. Landsbergis būtent buvo tas Lietuvos vėliavnešys siekiant laisvės ir nepriklausomybės. Dabar dar su negatyviais epitetais čia, Lietuvos Respublikos Seime, tą žmogų dergti? Turėkime sąžinės ir turėkime garbės patys sau.”
R.Juknevičienė: “Gerbiamieji kolegos, aš labai džiausiuosi, kad nulėmė ne A. Skardžiaus tekstas, nes jeigu jis būtų nuėjęs į intensyvios terapijos palatą Santariškėse, kur šiuo metu gydomas V. Landsbergis, aš ir sau neatleisčiau tokio baisaus signalo.”
R.Dagys: “Gerbiamieji kolegos, turbūt išreikšiu vyrų poziciją, daugumos vyrų poziciją čia, mes galėtume pareikšti tik apgailestavimą, kad tokių vyrų kaip A. Skardžius yra.”
V.Matulevičius: “Gerbiamieji kolegos, aš esu buvęs žurnalistas. Kažkada labai aštriai kritikuodavau profesorių V. Landsbergį, buvau net jo viešai smerkiamas per spaudos konferencijas, tačiau vis dėlto esu įsitikinęs, kad mes pasielgėme dabar nevisiškai teisingai. Mes nesugebėjome depolitizuoti šitos problemos, kurią ką tik svarstėme, nesugebėjome nusišalinti nuo asmeniškumų ir neįstengėme pažvelgti objektyviai į šio žmogaus vaidmenį. Visi žinome, tai yra pirmasis valstybės vadovas, nepriklausomybėje išsilaikė, pasiteisino. Jeigu valstybė būtų sužlugdyta pirmomis dienomis, jūs puikiai žinote, kas būtų atsitikę su pirmuoju valstybės vadovu. Labai gaila (man atrodo, klostosi tokia tradicija), kad mes apdovanoti ir pradedame žmones tik tuomet, kai jie iškeliauja į kitą pasaulį. Ir ne tik Lietuvai, savus nusipelniusius piliečius, bet ir užsienio. Pavyzdžiui, susigriebiame, kai miršta koks nors B. Jelcinas, kuris pasakė „Stosiu Vilniuje prieš tankus“. Tada mes susigriebiame, kad jam net neįteikėme, esant gyvam, valstybės apdovanojimo. Ačiū.”
KK inf.