Pasaulyje vyksta krizė, o Lietuvoje vyksta taip pat gana daug įdomių dalykų: „Frontas“ pešasi tarpusavyje, socialistų partija ruošiasi pasidaryti karakiri, profsąjungos kovoja už darbdavių interesus, turtingų verslininkų žmonos, susikombinavusios europinio lygio motinystės pašalpas, aiškina visuomenei, jog neįmanoma pragyventi iš 3000 litų per mėnesį, o štai dauguma paprastų žmonių laukia, kada ateis naujoji prezidentė ir visus išgelbės.
Ir štai vyriausybė pranešė, kad gelbėjimo planas jau paruoštas ir jis bus pradėtas įgyvendinti rudenį, kai valstybės vyrai ir moterys, gerai pailsėję užsienio kurortuose, kupini jėgų imsis darbo. Prezidentas V.Adamkus tą gelbėjimo planą vadino esminėmis reformomis. Ministras pirmininkas A.Kubilius jį pavadino struktūrinėmis reformomis. O išvertus į žmonių kalbą, tos esminės, struktūrinės reformos reiškia sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos pertvarkymą, po kurio medikams ir pedagogams darbo krūviai bus padidinti dvigubai, tačiau dirbti reikės už tą pačią ar dar mažesnę algą, o didelė dalis sveikatos apsaugos ir švietimo funkcijų bus perduota privatininkams.
Suprantama, mūsų valdžia yra per daug kvaila, kad pati ką nors sugalvotų. Todėl ji laukia nurodymų iš užsienio – iš Vakarų. Ir tie nurodymai atėjo. Iš Pasaulio banko. Lietuvos valdžiai bankininkai atrodo aptys kompetentingiausi. Bankininkai sukėlė pasaulinę krizę, bankininkai nurodo, kaip tos krizės padarinius įveikti, bankininkai mus moko, kaip mums elgtis visose gyvenimo srityse. Taigi, atvykę į Lietuvą Pasaulio banko ekspertai konstatavo – Lietuvoje yra per daug mokyklų, per daug mokytojų. Nurodymas iš Pasaulio banko – pusę mokytojų atleisti, mokyklas sunaikinti. Jau ir dabar kaimo mokyklų naikinimą galima prilyginti tautos genocidui. Tačiau, pasirodo, to dar negana. Reikia dar daugiau griauti, mat dar per mažai sugriauta.
Pasaulio banko patarimai darant struktūrines reformas sveikatos apsaugoje labai panašūs kaip ir švietimo srityje. Bankininkų nuomone, gydytojų Lietuvoje yra 70 proc. daugiau negu reikia, ligoninių, gydymo įstaigų taip pat yra per daug. O štai atlyginimų medikams atseit didinti nereikėjo – mat jie ir taip yra per dideli. Taigi ekspertų iš PB išvada – gydytojus atleisti, ligonines sunaikinti. Sveikatos apsaugos ministras A.Čaplikas tokiems siūlymams visiškai pritarė. Susidarė įspūdis, kad prieš bankininkus jis stovėjo įsitempęs tarsi nususęs eilinis kareivėlis prieš generolus ir tesugebėjo tik išlementi: „Klausau, vykdau“. Negi prieštarausi proto bokštams, minties galiūnams iš amerikietiškojo Pasaulio banko? Juk jie iš pasaulio sostinės viską mato geriau. Tiesa, A.Čaplikas gydytojus paguodė, kad jie nebus atleisti. Bus tik sumažintas gydytojų turimų etatų skaičius. Pasak A.Čapliko: „Ar gali gydytojas dirbti gerai turėdamas 2,5 etato?“ Žinoma, negali. Todėl jis turės ne 2,5, bet tik vieną etatą. Tačiau už vieno etato atlyginimą turės atlikti visus tuos 2,5 etato skirtus darbus. Mat lydekai įsakius ir A.Čaplikui panorėjus, Lietuvoje ligonių staiga 2,5 karto nesumažės. O galbūt A.Čaplikas, vykdydamas savo struktūrines reformas, ligonius ruošiasi labai greitai numarinti? Jeigu ligoniai numirs, galima bus gydytojus atleisti, ligonines uždaryti, o sveikatos apsauga tuomet Lietuvoje bus labai pigi ir efektyvi.
Socialinėje sferoje A.Kubilius taip pat ruošiasi atlikti esmines reformas. Svarbiausia – jau nuo kitų metų pensinis amžius vyrams ir moterims bus ilginamas iki 65 metų.
Tiek pensinio amžiaus ilginimas, tiek ir kitos numatomos reformos – švietimo ir sveikatos apsaugos – akivaizdžiai prieštarauja sveikam protui. Galbūt jos atrodo patraukliai artimojoje perspektyvoje – krizės laikotarpiu, mat tokiu būdu planuojama sutaupyti valstybės biudžeto lėšų. Tačiau, žvelgiant į tolesnę perspektyvą, jos labai pablogins visos valstybės ir jos žmonių padėtį.
Sakoma, kad Lietuva Europos Sąjungai įsipareigojo ilginti pensinį amžių nuo 2012 metų. Kas ir kodėl priėmė tokį kvailą įsipareigojimą? Kodėl tai buvo padaryta slapta su niekuo nederinant? Per pastaruosius keliasdešimt metų darbo našumas išaugo šimtus kartų visose srityse. Dėl to darbo jėgos paklausa labai sumažėjo. Todėl visose šalyse nedarbas didėjo, nes darbo vietų paprasčiausiai nėra ir negali būti tiek, kad jų užtektų visiems darbingo amžiaus žmonėms. Todėl, kovojant su nedarbu, reikia ne ilginti pensinį amžių, bet, priešingai, jį trumpinti. Siekiant mažinti nedarbą taip pat reikia trumpinti darbo savaitę, ilginti atostogas, taip pat didinti įvairias socialines garantijas dirbantiesiems. Deja, A.Kubiliaus vyriausybė elgiasi visai priešingai liberalizuodama darbo santykius ir blogindama darbo sąlygas dirbantiesiems. Visišką konservatorių cinizmą pademonstravo Seimo narys Stasys Šedbaras, pareiškęs, kad „darbdavys yra visada skriaudžiamas, o dirbantysis yra visagalis“. Matyt, S.Šedbaras yra labai įsijautęs į savo rolę advokatauti tiems, kas daugiau užmoka. O kuo gali užmokėti vargšas darbdavio išnaudojamas samdinys advokatui? Nebent savo ašaromis, kurios šiais laikais nieko nesugraudina.
Akivaizdu, kad konservatoriai nori grąžinti tuos laikus, kurie buvo dar visai neseniai, prieš keletą metų, kai darbdavys su dirbančiuoju „susitardavo“ taip, kad dirbantysis, gavęs pusę etato, turėjo dirbti po 12 valandų per dieną. Manau, teisi yra ekonomistė Aušra Maldeikienė, kuri teigia, kad „Lietuvos valdžia yra visada tik kapitalo pusėje“ ir kad, priėmus naujus darbo įstatymus, darbdaviai turės dar daugiau teisių darbuotoją mesti į gatvę (nors ir iki šiol jie tų teisių turėjo pakankamai). Teisių neturėjo tik darbuotojai.
Rusijos krizės metu Lietuvos ministru pirmininku taip pat buvo A.Kubilius. Paprastiems žmonėms jis taip pat be gailesčio veržė diržus. O štai kai kam – vadinamiesiems užsienio investuotojams (o paprasčiau tariant – aferistams) jis tada buvo ypač dosnus. „Wiljamsui“ jis padovanojo „Mažeikių naftą“ ir dar pridėjo pusantro milijardo litų iš valstybės biudžeto. „Lietuvos kurą“ „pardavė“ aferistams už vieną litą ir po to jiems padovanojo dešimtis milijonų litų. Lietuvos naftos verslovės taip pat buvo pusvelčiui atiduotos už tų pačių verslovių pinigus.
Tad galima tikėtis, kad ir dabar, pasaulinės krizės metu, A.Kubilius kai kam bus ypač dosnus. Ir štai žiniasklaida paskelbė: į Lietuvą ruošiasi ateiti danų investuotojai, kurie nori privatizuoti greitąją pagalbą Lietuvoje. Iki šiol ši firma saugojo turtuolių turtą nuo vagių, o dabar štai saugos ir Lietuvos žmonių sveikatą.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista: kodėl privatininkai taip veržiasi privatizuoti greitąją pagalbą (panašių bandymų buvo jau ir prieš keletą metų)? Juk valdžia sveikatos apsaugai Lietuvoje finansuoti yra itin šykšti, o ypač skursta greitosios pagalbos tarnybos. Tad kodėl čia privatininkai tikisi rasti Klondaiką? Pagrindinės priežastys, manau, yra dvi. Matyt, privatininkai tikisi sudaryti su Vyriausybe sau palankią koncesijos sutartį. Per pastaruosius keletą metų galėjome praktiškai įsitikinti, kokią naudą iš koncesijos sutarties gali gauti privatininkai. Kauno miete privatininkai norėjo sudaryti su savivaldybe koncesijos sutartį dėl mokyklų turto priežiūros. Už tai jie norėjo iš savivaldybės gauti mažiausiai dvigubai daugiau lėšų negu iki šiol savivaldybė skirdavo pinigų mokykloms šiems reikalams. Tad, gavę tokias pinigų sumas, privatininkai turėtų didžiulius pelnus, maudytųsi piniguose. Laimei, užprotestavus visuomenei, toks savivaldybei nenaudingas sandėris nebuvo sudarytas. Kitaip atsitiko Vilniuje, kur tuo metu buvo įsigalėjęs „abonentinis“ valdymas. Todėl Vilniuje privatininkams pavyko prichvatizuoti šilumos ūkį, mokyklų priežiūrą, ir daugelį komunalinių paslaugų. Todėl dabar Vilnius ir skęsta šimtamilijoninėse skolose. Mat įsipareigojimus privatininkams vykdyti privalu, nesvarbu, ar turi pinigų, ar ne. Priešingu atveju valstybei grėstų didžiulės baudos, kurios dar labiau nuskurdintų valstybę ir jos žmones.
Greitosios pagalbos verslas privatininkus vilioja, manau, dar dėl vienos priežasties. Kai pavojus kyla sveikatai ir net gyvybei, žmogus ir jo artimieji būna pasiryžę už suteiktą pagalbą atiduoti viską, ką tik turi, net ir paskutinius marškinius. Tad suprantame, kad privatininkai, pasinaudodami žmonių nelaimėmis, stengsis gauti kuo didesnį pelną.
Dabar žmonės gali pasirinkti – kas turi pinigų, eina pas privatų gydytoją, kas neturi – eina į valdišką polikliniką. Ateityje vyriausybė nori užkirsti kelią tokiam pasirinkimui. Mat norima visą pirminę sveikatos priežiūrą privatizuoti. Tad nori ar nenori, turi pinigų, ar ne, privalėsi eiti pas privatininką ir mokėti jam duoklę – tiek, kiek jis lieps mokėti. Privati gydymo įstaiga nuo valstybinės būtent tuo ir skiriasi, kad privatininkas gali imti iš ligonio tiek pinigų, kiek nori, o valstybinei gydymo įstaigai tai daryti yra uždrausta, nes tai laikoma korupcija. Todėl valdžia ir nori, privatizuodama sveikatos apaugą, palengvinti privatininkams galimybes pasipelnyti į bėdą patekusių žmonių sąskaita, įteisinti korupciją.
Tiesa, valdžia sako, kad didžiosios ligoninės nebus privatizuotos. Tačiau jos liks tik didžiuosiuose miestuose ir patekti į jas galės tik laimingieji po ilgo mėnesiais trunkančio laukimo eilėse. Po to laukimo daugeliui jau ir ligoninė bus nebereikalinga, nes per tą laiką jie suspės nukeliauti į galutinę savo buvimo vietą – kapines.
Štai tokias esmines struktūrines reformas, naudodamasi pasauline krize, ruošia mums valdžia (beje, visuomenei neprieštaraujant, niekam neprotestuojant). Bus pasakyta: valstybė neišgali mokėti už paslaugas, todėl mokėkite kelis kartus brangiau negu tai kainuotų valstybei iš savo kišenės. O jeigu toje kišenėje švilpauja vėjai, tai yra tik tavo asmeninė problema.
Krizė Sodroje šiuo metu susidarė daugiausia dėl to, kad dalis Sodros buvo privatizuota. Todėl faktiškai Sodros mokestis dabar yra ne 34 proc., bet tik 28,5 proc. Mat 5,5 proc. pensininkų lėšų nubyra į privatininkų kišenes. Todėl būtina vėl grąžinti Sodros 34 proc. mokestį, o tuos 5,5 proc. papildomai leisti mokėti (arba nemokėti) privatiems pensijų fondams savanoriškai. Tuomet būtų atkurtas teisingumas pensininkų atžvilgiu ir būtų galima likviduoti Sodros deficitą, kuris susidarė dėl neatsakingai padarytų įsipareigojimų privatiems pensijų fondams.
Vytenis Paulauskas
„Karštas komentaras“ Nr.15, 2009 m. liepos 24 d. – rugpjūčio 7 d.
