Reikia ryžtingų veiksmų

47
5
- Reklama -

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Nuotykių ir skandalų mūsuose netrūksta. O jei kartais pritrūks, yra kam sugalvoti. Anksčiau tai darė išskirtinai tam tikros rūšies žiniasklaida arba koks Seimo klounas. Pastaruoju metu, net keista, į tai įsijungė Vyriausybės galva – A. Kubilius. Žmogus ir pagal išsilavinimą rimtos profesijos atstovas, ir šiaip ne iš šou verslo, o vis tik suskėlė cirką, kurio dar nematėme. Ėmė ir pakvietė šoumeną V. Uspaskich gelbėti griūvančią permainų koaliciją.

Keistokas viražas, siekiant valdžios, jau buvo A. Kubiliaus vestuvės su A. Valinsko „prisikėlėliais“. Gal metus padirbėjus su artistais, ir pats toks tampi. Bet pagal šią logiką, ką turėtų daryti tam tikri gydytojai, dirbantys labai su specifiniais ligoniais, juk jie nesusikeičia vietomis su pacientais. O ponas Viktoras tik ir laukė šios progos. Jis tokį konstruktyvų koncertą ponui A. Kubiliui su partneriais užtaisė, kad Lietuva žado neteko. Pasirodo, tik jo vieno betrūksta ir viskas bus OK. Viena smulkmenėlė: jokių kompromisų, arba visas „briedas“ iš karto, arba ne. Kaip „12 kėdžių“ – pinigai dabar, o kėdės vakare. Suprantama, paslėpta viltelė, kad ir bylelė (nes iš tikros bylos per tiek metų kas ten jau ir beliko) bus dar ilgai, oi, ilgai marinama. Teisus, oi koks teisus profesorius V. Landsbergis, labai neskaniai pakvipo… Bet, ponai, juk nebe pirmą kartą.

Tačiau ar per šituos cirkus cirkelius, norint bet kokia kaina valdžios ir jos teikiamų gėrybių, galima susidėti su bet kuo ir moralią politiką vystyti? Negi nematote, kaip šalis rieda į bedugnę? Suprantu, premjeras, pusmetį pavanojęs savo biznio partnerį G. Kirkilą (nes be konservatorių balsų šis veikėjas niekada nebūtų tapęs premjeru), kuris matomai dar liks ir be aukštojo mokslo diplomo.Tarp kitko, kokia meilė nediplomuotiem gelbėtojam, V.Uspaskich taip ir nerado savojo, o prokurorai, kaip visada, po triukšmingos tyrimo pradžios viską tyliai numarino. Premjeras jau nusprendė, kad dugnas pasiektas, ir tvirtai atsispyrus, patvarkant pensininkus ir visus tuos, kurie nesugeba priešintis, bus galima ilgėliau pabūti valdžioje.

Atrodo, kad visas pastarosios savaitės žaidimas su opozicija taip ir liks tik žaidimu. Juk kaip galima tartis ir susitarti, kai nesugebama įsiklausyti ir vieniems kitus išgirsti. Būtų dar gerai, kad kas išgirstų ir likusią Lietuvą, arba bent jau ženklią jos dalį. Dirbantieji, kurių kasdieną vis mažiau ir kurių vis daugiau gauna ne daugiau kaip 800 lt. Pensininkai, kurių pensija daugiausiai apie 700 lt. Neįgalieji, kuriems lengvatų nubraukimas tikrai neišsgelbės valstybės, bet labai įžeidė šiuos mūsų bendrapiliečius. Reikia ne tik išgirsti, bet ir susimąstyti, o kiek dienai gali išleisti žmogus, gaudamas, pavyzdžiui, 800 lt. Aritmetika paprasta, apie 27 litus. Varganam maistui gal ir gana. Bet juk reikia mokėti už šildymą, kitas komunalines paslaugas. O kiek kainuoja vaistai? Jau niekas nebekalba apie rūbus, nes jei ne vakariečių skudurynai, didesnė dalis šalies apiplyšusi vaikščiotų.

Jei kas iš Vilniaus ponų mano, kad aš perlenkiu lazdą, lai prasivažiuoja po Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir pasikalba tiesiogiai su žmonėmis. Suprantu, valdžiai ne tas galvoj, reikia tvarkyti biudžetą. Tačiau nors nuo vieno nusikaltimo turime apsaugoti šalį. Mes nebegalime pasyviai stebėti, kai eilinį kartą ruošiamasi apvogti mus visus, prisidengiant skambiu žodžiu – „privatizacija“. Kaip ir dera, visi „geri“ darbai prasideda Vilniuje. Bet ilgai laukti nereikės, tuoj ši nauja konservatoriaus Vilniaus mero V. Navicko „iniciatyva“ paplis po visą Lietuvą.

Šio mero akrobatika su net ne jam priklausančiu Vilniaus savivaldybės dangoraižiu yra daugiau cirko numeris ir dūmų uždanga. Tikrasis biznis slypi vandens, šilumos įmonių prichvatizavime. Juk tai monopolistinės įmonės, kurios privalo būti valstybės arba savivaldybės. Lygiai kaip ir įvairios smulkios komunalinės paslaugos, kaip šiukšlių išvežimas ar panašiai. Privatininkams šių įmonių reikia tik tam, kad gautų kuo daugiau mūsų pinigų. Jos, būdamos monopolinės, diktavo ir diktuos kainas, o būdamos privačiose rankose, kainas tik didins. Akivaizdus to pavyzdys: „Rubikono“ įmonių grupei išnuomoti Vilniaus šilumos tinklai iškėlė centralizuoto šildymo kainas į pasaulyje nematytas aukštumas.

Lai ponai laisvosios rinkos propoguotojai įrodo man, kad eilinis Lietuvos pilietis ką nors laimėjo iš visų šitų prichvatizavimų. Išskyrus mažą algą ir pasaulines paslaugų ir prekių kainas. Ar nepasimokinom iš sugriautų gamyklų, didžiulės bedarbių armijos, dalies prasigėrusio kaimo, galų gale, ar nemokina mus nusiaubusi pasaulinė ūkio krizė, kai nebekontroliuojami valstybių finansininkai, patys susižerdami milijardus, nuskurdina didesnę dalį savo šalių gyventojų. Apie tai atvirai kalbama Vakaruose, bet Lietuvoj – tyla.

Gerbiami šalies žmonės, šis žiaurus galutinis šalies sugriovimo scenarijus tikrai bus įvykdytas, jei mes ir toliau būsime susiskaldę ir kantrūs. Jei vieni keiks socdemus, kiti konservatorius, o ponai tvarkiečiai, pamiršę, kad R. Paksas, būdamas premjeru, pardavė už kapeikas Lietuvos taupomąjį banką bei prekybos laivyną ir dar daug ką, bandys įvesti savą tvarką. Turime suprasti, kad šie partijų žaidimai toliau tik mus skaldo ir veda Lietuvą į pilną krachą. Valdžią Lietuvoje turi perimti šalies žmonės.

Praktinis šios problemos sprendimas: prašyti žmonių remiamos Prezidentės suformuoti specialistų Vyriausybę iš žinomų šalies žmonių. Seimas arba tam pritaria, arba žmonės priverčia jį atstatydinti ir, kol bus išrinktas naujas, šalį valdo Prezidentė.

Piliečiai buriasi į politinį žmonių teisių gynimo judėjimą ir organizuoja referendumą. Jame padaromi esminiai LR Konstitucijos pertvarkymai:

–     Seimą sudaro 99 deputatai, renkami vienmadatėse apygardose. Seimo deputatai negali būti tuo pačiu metu ministrai.

–     Įteisinamas Seimo deputato atšaukimas už nederamą elgesį.

–     Visų politikų ir valstybės tarnautojų algos priklausomos nuo minimalaus algos dydžio.

–     LR Prezidentas įgauna teisę paleisti Seimą.

–     Vyriausybė pavaldi LR Prezidentui ir Prezidentas su Seimu vykdo griežtą visų valdžios institucijų veiklos kontrolę.

–     Teisėsaugai kontroliuoti renkamas ne politikų valstybės tribunolas.

–     Konstitucinis teismas apjungiamas su Aukščiausiu teismu.

–     Aukščiausias teismas kontroliuoja žemesnių teismų darbą.

–     Apjungiamos STT su FNTT į vieningą kovos su korupcija ir finansiniais nusikaltimais tarnybą, šiai tarnybai perduodamas ir revizijų departamentas.

–     „Sodra“, Ligonių kasos ir VMĮ sujungiamos į vieningą valstybės Iždo instituciją.

–     Masė kontroliuojančių institucijų naikinama ir paliekama viena, Valstybės kontrolė pakeičiant jos funkcijas ir įgaliojimus.

–     Merai renkami tiesiogiai, bet jei netikamai dirba ir nesusitvarko su pareigomis, LR Prezidentas turi teisę juos atleisti ir skelbti naujus rinkimus.

–     Vietoje blogai veikiančių daugelio įstaigų, įkuriama viena gyventojų skundų nagrinėjimo Generalinė inspekcija.

–     Apskritys naikinamos.

–     Sutvarkomas rinkimų finansavimas.

–     Šalies ūkis tvarkomas mišriu pagrindu, privačios ir valstybės nuosavybės.

–     Monopolistiniai ūkio sektoriai išimtinai tik valstybiniai.

–     Energetika ir kitos, ypač svarbios sritys: vandens, šilumos tiekimo, komunalinių paslaugų ir kitos taip pat valstybinės arba savivaldybių.

–     Uždraudžiami parazituojantys tarpininkai.

–     Aiškiai apibrėžiama vadovų, politikų, valstybės tarnautojų asmeninė atsakomybė.

–     Įvedama griežta finansinių institucijų ir bankų valstybinė kontrolė.

–     Viešai skelbiami ne tik pelnai, bet ir vadovų atlyginimai bei premijos.

–      Skubiai įkuriamas valstybinis – komercinis bankas, kuriame laikomi valstybės einamieji finansai.

–     Reorganizuojamas Lietuvos bankas į nedidelę, bet efektyvią instituciją, sugebančią rimtai kontroliuoti komercinius bankus ir neleisti jiems savavaliaujant sukelti finansinio kracho, arba staigiai persigalvojus ir nutraukus finansavimą, sukelti šalies ūkio kolapsą.

–     Mokesčių sistema subalansuojama, kad tenkintų šalies poreikius, bet užtikrina solidarumą krizės metu, visi monopolistai moka viršpelnio mokestį. O regionai, kuriuose ypač didelė bedarbystė, steigiantys naujus gamybinius padalinius, kuriančius realias darbo vietas keliems metams atleidžiami nuo mokesčių. Naujovės diegiamos į gamybą, neapmokestinamos. Supaprastinama žemės, reikalingos naujoms gamykloms, įsigijimo tvarka, o valstybė prisideda prie infrastruktūros sukūrimo, reikalingos tokių įmonių veiklai. Privalome įsisamoninti, kad negamindami šiuolaikinių gaminių nesukursime ir pridėtinės vertės, vien iš prekybos jau nusigyvenome.

Pagal šį modelį priderinama ir visa kita valstybės veikla – švietimas, sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, kultūra ir kita. Nuostata į valstybės pašalpą nedirbant keičiama į principą – pirmiausia, galimybė dirbti ir užsidirbt. Tai tampa svarbiausiu valstybės rūpesčiu. Privati iniciatyva remiama ir skatinama, bet tik su konkrečia atsakomybe ir rimtais socialiniais įsipareigojimais. Kategoriškai atsisakoma aklos rinkos, kuri siekia naudos bet kokia kaina rėmimo ir propogavimo. Konkurencija skatinama tik tiek, kiek ji duoda bendros naudos asmenybės tobulėjimui, bet neleistina suskaldant ir supriešinant visuomenę. Pagal šį principą tikslinga atsisakyti dirbtinio skirstymo į kairę bei dešinę, nes tai tik skaldo,o netelkia visuomenės kūrybai.

Šis laikmetis diktuoja mums, kad reikia kurti ir vertinti ne atskirų individų pasakiškus turtus, o bendrą didesnės dalies šalies gyventojų gerbūvį ir materialinį ir dvasinį. Tik tokia šalis turi ateitį.

Po to renkamas šalies parlamentas naujais pagrindais.

Suprantu, kad tai revoliuciniai siūlymai, bet bijau, kad nieko nedarant gali tekti šiuos pertvarkymus atlikti neramioje aplinkoje.

Jeigu mes leisime nuskriausti pensininkus ir išparceliuoti likusį Lietuvos turtą, mes tikrai neverti savo prosenelių atminties. Mus už tai prakeiks palikuonys. Manau, kad atėjo laikas sustabdyti savus barbarus.

2009-11-09

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą